M. Kundrotas. Dvasinė paauglystė (29)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Paauglystė – tai laikotarpis, kai žmogus atranda save, atsiribodamas, o dažnai ir susipriešindamas su kitais. Vaikystėje žmogus save suvokia kaip didesnės, bendresnės visumos dalį, pirmiausiai – šeimos. Psichologų teigimu kūdikis ankstyviausioje fazėje apskritai suvokia save kaip vieną esybę su motina. Vėliau savos, atskiros tapatybės suvokimas stiprėja, nors daugeliu atvejų globos, pagalbos, patarimo, išminties tebeieškoma šeimoje, bendruomenėje.

Paauglystėje savivoka ir saviraiška įgauna itin radikalias formas. Paradoksalu, bet kaip tik tuo metu, atsiribojant nuo šeimos ir kitų iš anksto „primestų“ bendruomenių, ieškoma joms pakaitalų, atrandant, o kartais ir sukuriant bendruomenes, kur solidarumo ir bendro tapatumo ryšiai gali būti net stipresni, nei šeimoje. Primityviausiems tokia bendruomene gali tapti kiemas ar klasė, labiau ieškančioms asmenybėms – kokia nors naujai atrasta religinė bendruomenė, politinis judėjimas ar subkultūra.

Dar vienas paradoksas, jog visiškai supanašėdamas su nauja bendruomene, pradedant kalbos manieromis, baigiant apranga ar šukuosena, toks asmuo laiko save itin savarankišku žmogumi, kuris savo tapatybę apsibrėžia pats. Dalis tiesos tame yra, nes ši bendruomenė, skirtingai, nei prigimtinė ar kitaip – socialiai, kultūriškai – sąlygota, pasirinkta savanoriškai ir savarankiškai. Bet toliau tai dažnai reiškia savo laisvės, savitumo ir išskirtinumo atsisakymą dėl bendrojo tapatumo.

Tuo pat metu vyksta radikalus susipriešinimas su kitokių tos pačios rūšies – religijos, subkultūros ar politinės ideologijos – bendruomenių atstovais. Nepriklausomai net nuo to, ar pasirinkta bendruomenė būtų tradicinė, ar radikali, atvirai išpažįstanti agresiją ar deklaratyviai pacifistinė, santykis su kitu ir kitokiu dažnai būna radikalus ir agresyvus.

Paauglystei praeinant, įžengiant į suaugusio žmogaus gyvenimą, santykis su savimi ir su kitu keičiasi. Po truputį, skirtingu greičiu ir mastu, priklausomai nuo intelekto ir charakterio, suvokiama, kad būti savimi ir pripažinti kitą – visiškai suderinami dalykai. Maža to – suvokiama, kad kito buvimas gali būti toks pat teisėtas, kaip ir savęs paties, ir kad skirtumai dažnai atspindi bendresnę visumą, būties tikrovę ir tiesą. Jie praturtina ir atskleidžia platesnį būties vaizdą.

Žvelgiant į šiuolaikinius tautinius, politinius, religinius ir kultūrinius žmonių santykius Lietuvoje galima susidaryti vaizdą, jog daugelis žmonių tebegyvena paauglystės laikotarpiu, nors dažnam šių santykių dalyviui – jau gerokai virš trisdešimties, o kai kurie – jau ir garbaus amžiaus. Nors bendražmogišku lygiu jie gali demonstruoti deramą brandą, suvokdami, kad kitas žmogus su kitokiu požiūriu gali būti toks pat vertingas, kaip ir jie patys, konkretesniais klausimais jų savęs teigimas reiškiasi kito neigimu.

Tautiniame kontekste akivaizdus susipriešinimas tarp lietuvių ir tautinių mažumų, ypač – lenkų, rusų, žydų. Jei tautiškai angažuotas vienos tautos atstovas dar gali suprasti tautiškai abejingą kitos tautos atstovą, tai dviems tautiškai angažuotiems skirtingų tautų atstovams, regis, ankšta tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek visame pasaulyje. Lietuviai su lenkais iki šiol aiškinasi, kas iš ko pagrobė Vilnių, su visomis trimis įvardytomis tautinėmis grupėmis – kas prieš ką pradėjo genocidą, vienų didvyriai kitiems – nusikaltėliai.

Atitinkamas vaizdas – religijų kontekste. Radikalūs protestantai katalikus laiko stabmeldžiais, tūkstantmetę katalikų istoriją redukuoja į inkviziciją, popiežių laiko Antikristu, o jo vadovaujamą Bažnyčią – Babilono paleistuve. Radikalūs katalikai savo ruožtu protestantus vadina sektantais, jų Bažnyčias lygina su totalitariniais kultais, kaltina manipuliuojant žmogaus sąmone ir vedant į mirtį. Radikalūs pagonys visus krikščionis laiko dvasiniais okupantais, iš konteksto ištraukdami kryžiaus žygius, o radikalūs krikščionys pagonis vadina stabmeldžiais ir taip pat primena atskirus, juodžiausius ir kruviniausius pavyzdžius, dažnai – net iš visiškai skirtingų religinių tradicijų.

Politinių ideologijų kontekste – lygiai tas pats. Liberalų ir kairiųjų radikalai konservatorius laiko retrogradais ir totalitarais, o tautininkus – dar ir šovinistais bei ksenofobais. Konservatorių ir tautininkų radikalai bet kokią kairesnę mintį išsyk sieja su bolševikais ar kitais kairės kraštutinumais, liberalus gi kaltina savanaudiškumo, vartotojiškumo ir ištvirkimo skleidimu. Visais šiais atvejais dėsninga viena: vienos pusės kraštutinieji, piešdami kitą politinę stovyklą, renkasi būtent kraštutinius jos pavyzdžius ir įvaizdžius. Lyg jie būtų vieninteliai įmanomi.

Santykis baigiasi kito paskelbimu priešu, kvailiu ar niekšu. Už šių trijų įvaizdžių dingsta žmogus. Dingsta diskusija. Dingsta galimybė ir net siekis išsiaiškinti ir sutarti. Pagaliau, pasirinktiniai apibendrinimai, iš savos stovyklos ištraukiant vien šviesius pavyzdžius, o iš kitos stovyklos – vien tamsius, užmuša pačią tiesą.

Ar tai reiškia, jog visos pozicijos – vienodai teisingos? Jokiu būdu. Reliatyvizmas ir fanatizmas – dvi to paties medalio pusės. Dažnas fanatikas, priremtas argumentais, griebiasi reliatyvizmo, tardamas: tai – tik tavo nuomonė. Suprask, jis turįs savo nuomonę, kuri – mažų mažiausiai – tiek pat teisinga, o gal dar ir teisingesnė. Savo ruožtu daugelis reliatyvistų yra aršiausi fanatikai: jų „tiesa“ – tai, kad objektyvios tiesos nėra. Logiškai tai – tiesiog absurdas, nes būtent objektyvios tiesos atmetimas šiuo atveju pretenduoja į objektyvią tiesą, kurios „nėra“.

Jeigu Jonas tars, jog Lietuvos prezidentė 2018-aisiais metais yra Dalia Grybauskaitė, o Petras atsakys, jog tai – Angela Merkel, tai grynojo fakto požiūriu vienas jų bus teisus, kitas – klys arba meluos. Objektyvi tiesa egzistuoja, bet ji retai būna akivaizdi, ją reikia atrasti, suvokti, įrodyti. O tai reikalauja pastangų, pastangos – kantrybės, kantrybė – brandos. Tai – reta savybė karštakošiui paaugliui, kuriam reikia visko, staigiai ir sau.

Dvasinis paauglys vietoje argumentuotos diskusijos ir tiesos paieškos per diskusiją renkasi fanatizmą arba reliatyvizmą, beje, viena dažnai keičia kita. Fanatizmas taip pat yra trapios vidinės tapatybės išraiška: juo silpnesnis tikėjimas savimi, juo garsiau apie jį rėkiama. Ramiam, užtikrintam žmogui užtenka savo nuomonę pasakyti vieną kartą ir tyliai, o atsimušus į sieną ir išvis patylėti. Paaugliškos tapatybės trapumą įrodo ir tai, kad retas paauglys subrendęs išlaiko tai, kuo taip fanatiškai tikėjo paauglystėje. O kai silpna tapatybė subyra, ateina reliatyvizmo etapas.

Šalia tiesos akivaizdumo trūkumo yra dar viena problema – tiesos daugiapusiškumas. Tiesa retai būna vienpusė ar vienareikšmė. Tiesa tai, kad Juzefo Pilsudskio vadovaujama Lenkija užkirto kelią bolševikų ordoms į Vakarų Europą, kur jie būtų susijungę su vietiniais komunistais ir ilgam pavergę visą žemyną. Bet tiesa ir tai, kad to paties lyderio vadovaujama valstybė užgrobė Lietuvos sostinę Vilnių. Tai – jau dvi tiesos pusės. O jei dar prisiminsime, jog dalis Vilniaus okupantų buvo lietuvių kilmės su sava Lietuvos vizija, bus dar trečia tiesos pusė.

Atitinkamai tiesa tai, kad buvo žydų, žudžiusių lietuvius, ir lietuvių, žudžiusių žydus. Tą patį galima pasakyti apie santykius su rusais. Problemą iš dalies išspręstų tai, jei kiekviename žmoguje pirmiausiai matytume žmogų, su jo konkrečiais sprendimais ir konkrečia atsakomybe. Galiausiai, visų tautų tautininkus pirmiausiai vienija bendras suvokimas, jog tauta yra vertybė, kurią dera saugoti ir puoselėti. Jei suvoksime, kad kiekviena tauta yra vertybė, konfliktų sumažės. Ginčytinų istorinių detalių, žinoma, liks, bet atsiras supratimas, kad kitas gali matyti kitą tiesos pusę, užuot automatiškai laikius jį melagiu, bukapročiu ar šiaip kokiu pašlemėku.

Šnekant apie religijų ir politinių ideologijų santykius – mažai tėra tokių religijų ar ideologijų, kurios būtų vienareikšmiai šviesios ar vienareikšmiai tamsios. O jei kalbėsime apie toms ideologijoms atstovaujančius žmones, tai tobulų vargiai rasime bent vieną. Brandus tikintysis lengvai ras šį tą savo daugelio religijų bendruomenėse ar šventovėse. Žinoma, ras ir svetimo. Laikytis savo, gerbti kito – štai brandi pozicija, štai brandus ir drąsus tapatumas. O politinės ideologijos savaime yra fragmentiškos, tik jungtyje jos gali aprėpti žmogiškąją būtį.

Liberalizmas akcentuoja laisvę. Kuris sveiko proto žmogus, kokiai ideologijai jis beatstovautų, pasakys, kad laisvė savaime yra blogis? Socializmas iškelia solidarumą. Kas atmestų solidarumo reikšmę žmogiškajai būčiai? Nacionalizmas pabrėžia tautinę tapatybę, o konservatizmas – apskritai dvasingumą, dorovę ir apdairumą. Kas prieš? Akivaizdu, kad blogis glūdi vienpusiškumuose ir kraštutinumuose. Kai laisvė virsta savivale, solidarumas – kolektyvizmu, tauta iškeliama virš žmogaus, jo proto ir dorovės, o sava tauta – virš kitų, dvasingumas ar dorovė susiaurėja iki bukos ir pagiežingos davatkystės, o apdairumas – iki bailumo ar tinginystės.

Didieji konfliktai vyksta ne tiek tarp ideologijų, kiek tarp jų vienaakių ekstremistų. Blaivus vienos ideologijos atstovas lengviau susikalbės su tokiu pat blaiviu kitos ideologijos atstovu, nei su savo paties stovyklos primityvu, juolab – nei du skirtingų ideologijų primityvai.

Ar išaugsime iš paaugliškų drabužių, kaip visuomenė, kaip žmonės, kaip tauta? Ar subręsime? Nežinia. Vargu, ar tai bus greita ir lengva. Bet tiesos pažinimas ir gyvenimas tiesoje verti pastangų. Netgi tarp paauglių pasitaiko brandžiai mąstančių išimčių.

Lieka viltis, jog tai įmanoma tiems, kurie jau laiko save suaugusiais. Nors labiausiai suaugusiais save laiko būtent paaugliai. Jie „žino“ viską ir jiems to užtenka. Suaugęs gi suvokia, kad kuo daugiau jis supranta, tuo daugiau jam dar lieka suprasti. Juk supratimas – tai procesas, trunkantis visą gyvenimą.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

29 komentarai

  1. T0mas J.:

    Straipsnis parodo Mariaus Kundroto brandą.
    O sakinį “labiausiai suaugusiais save laiko būtent paaugliai” turi įsiminti visi, kas nori suprasti jaunimą.

    • Dronas:

      Manau tai rodo brandos stoką. Žmogus blaškosi tarp ir neranda vietos. Jeigu toks taptu valstybės vadovu, ta valstybė žlugtu. Ją po gabaliuką ištasytu. Norinčių būtų tikrai pakankamai, net susimuštu besidalindami. Vertinkit tekstą kritiškai. Kas skamba gražiai, nebūtinai yra gerai.

  2. Dainius Razauskas:

    Pasirašau (–:

  3. Arūnas:

    net ir Marius suklupo dėl tautinių bendrijų Lietuvoje, pavadindamas jas tautinėmis mažumomis “susipriešinimas tarp lietuvių ir tautinių mažumų, ypač – lenkų, rusų, žydų. ” Gali suklupti komentatoriai, bet straipsnių autoriams tai nedera…

  4. Dronas:

    Na Marius čia matyt apie tai, kad jį sektantu įvardino. Štai ir “pasistorojo”. O jeigu išties, neretai būna kai dialogas beprasmiškas, niekur nevedantis ir neįmanomas iš principo, dėl esminių savokų, pasaulėžiūrų ir ideologijų skirtumų. Aš apie tai jau rašiau po straipsniu apie fanatizmą. Pavyzdžių daugybė, kada tartis nėra dėl ko ir nėra kaip. Todėl šitie: draugai, gyvenkime draugiškai, kelia liūdną šypseną. Tokią šypseną mačiau senių veiduose, kada jiem dar snarglium būdamas, dėsčiau man atsiskleidusias gyvenimo “tiesas”. Jie tik lingavo galvas ir sakė, pagyvensi kitaip šnekėsi. Ką gi, teisūs buvo. Gal ir ne visur, ne visada, bet iš esmės, teisūs. Todėl šitie Mariaus postringavimai apie tai, kad visur ir visada galima susitart, man kelia tik štai tokią šypseną, nors aš dar ir ne senis. Bet vistik, aš jau ne kart mačiau, kad tai NEVEIKIA, NEVEIKĖ IR NEVEIKS NIEKADA. Tai tiek tų mano pastebėjimų. O dabar, kas mano kitaip, eikite sutart su tokiais kenkėjais kaip Dargis, Mockus, komunistu Mao, Stalinu, Hitleriu ar kokiu Irano mula. Na dar kokį ISIS veikėją paimkit ir “tarkitės” su juo. Nevilis Čemberlenas bandė. Anas su Hitleriu irgi “sutarė”. Tai baigėsi apie 65000000 lavonų, nesuskaičiuojamų kiekiu luošių, tiek fizinių tiek dvasinių, sugriautom iki pamatų valstybėm, nežmogiškais žiaurumais ir vienų juodžiausių laikotarpiu istorijoje. Yra dalykų, kurie negali būt derybų objektu. Tai liečia ir ideologijas. ISIS naudoja savo ideologiją ne todėl, kad jie ten pamiše religiniai fanatikai. Ne, tai pragmatiški, žiaurūs niekšai, naudojantys ideologiją savo politiniam tikslui siekti. Viskas. Putinas nėra komunistas, nėra dar koks, bet jis siekdamas savo asmeninio turtėjimo, kuris tiesiogiai susijes su jo politine veikla, apsiskelbs nors krišnaitu, jeigu tik tai jam bus naudinga. Apie ką su tokiu kalbėt? Su juo galima sutart kokiu klausimu (jokiu būdu ne visais), bet tas pokalbis bus labai savotiškas, kada viena ranka spaudi jo dešinę, kita spaudi granatą užantį, na žinot dėl viso pikto. Ir dar pasakai pokalbio metu, žinai Vova (plačiai šypsaisi), o pas mane užantį granata, beje mano vyrukai į tave dar ir iš patrankos taikosi (dar plačiau šypsaisi, na tiesiog medus per veidą teka). O Vova irgi šypsosi, pas jį irgi granata yra, o ir vyrukai su patranka už kampo. Abu taip sėdit, maloniai bendraujat, tik kėdės po abiem šlapios ir keistai kvepia. Galit tikėt, galit ne, bet tai labai padeda savitarpio supratimo ir “kitų nuomuomių” derinimo klausimais. Mažina apetitą ir nepamatuotas ambicijas. Be galo ciniška, žiauru, purvina, bet tik taip gali užtikrint, kad su tavimi išvis norės “tartis”. Todėl visi šitie pagraudenimai, kad kalbėkimės, būkim atviri ir supratingi, skirti naivuoliam ir idiotam kuriuos, tokius plačiai priimačius visas “tiesas” ir kietai įsispyrus neginančius savos, galima būtų vystyt kaip šiltą vilną. Norit būt avinai kuriuos kerpa ir pjauna, sėkmės, o aš pabūsiu nesupratingas. O ir savo nuomonės nekaitaliosiu kaip vėtrungė vėjyje. Galit vadint užkietiejusiu fanatiku, neprogresyviu stuobriu, tamsiu barbaru. Nusispjaut. Mano nuomonę gali pakeist tik tai, kada akivaizdu, jog aš klydau.Tas kuris blaškosi tarp ideologijų, kuris ieško ir neranda kelio, tas ir eina klystkeliais. O neturintis savos nuomonės, priimantis visas atėjūnų “tiesas”, turės svetimą. Būt bestuburiu labai patogu, visi tave priims, nes tu kaip kilimas krisi jiem po kojom, kad jas nusivalyt, bet ar tu tada būsi žmogus? Mano manymu tai skuduras, bestuburis. Su tokiu skaitytis neverta, netgi negalima. Į skudurą valo kojas, o su bestuburiu nešneka. Jie nėra lygeverčiai tiem, kurie aiškiai žino ko ir kaip nori. Gali su tais aiškiai žinančiais ir norinčiais nesutikt (karas, konfliktas, konfrontacija), gali jiem pritart (sąjunga), gali tiesiog nekreipt į juos dėmesio, kol tau su jais ne pakeliui, bet ir netrukdo. Bet su tokiais, galima ir būtina ieškot keletos salyčio taškų. Tačiau šiuo atveju, viskas remiasi į šaltą protą, išskaičiavimą ir jėga (karinę ir ekonominę). Tai lygeverčių dialogas. O su tais kurie linksta nuo bet kurio pūstelėjimo nesikalba, juos lenkia. Tie kurie atiduoda savo, nesitaria, juos plėšia. Kurie kaip skuduras krinta po kojom, trypia. Taip buvo, yra ir bus. Galit vadint mane kaip norit, tai jūsų teisė, bet aš laikausi tokios nuomonės.

  5. Romas:

    Matyti visas “briaunas”, rodyti jas kitiems, tai nereiškia būti bestuburiu, mazgote ar kilimu.

    Marius nesi tapatina nei su viena iš jų, todėl mato ir pripažįsta kitas. O “Dronas” tapatinasi su “kieto” įvaizdžiu, todėl visa kita neigia.

    Kas gi trukdo matančiam ir suprantančiam su chuliganu elgtis chuliganiškai??? Principu, kaip pašauksi – taip atsilieps…

    • Dronas:

      Atsiprašau tamsta, o kokią briauną, aš turiu pamatyt Lenkų priekaištuose Lietuvai? Lietuvai, kurioje “lenkai” turi išskirtines sąlygas. Lietuvai kuri nepuolė Lenkijos, bet buvo jos užpulta, plėšiama ir lenkinama. Kokį kampą aš ten turiu suprast? na taip, aš suprantu, kad Lenkija ant mūsų sprando, bando sustiprint savo įtaką, sukelt įtampas kurias ateityje, bus galima panaudot skaldyt valstybę, ją silpnint ir galbūt net atkast gabalėlį Lietuvos, jeigu viso nepavyks. Tą aš suprantu. Aš privalau, juos suprast? Bandyt su tokiais “susitart”? Aš jiem kažką skolingas? Ne. Niekas neprivalo lankstytis, padlaižiaut, daryt kažkokias nuolaidas. Čia lenkija mums skolinga, ne mes. Todėl, jokių kampų aš net nesiruošiu ieškot. Galima sutart dėl bendros gynybos, kai kurių ekonominių klausimų, bet tai viskas. Tai neturi nieko bendro su Lenkijos nepagrįstų reikalavimų tenkinimu. Visi susitarimai turi būti naudingi Lietuvai, o jeigu jie naudingi ir Lenkijai, tai ne Lietuvos sąskaita. Viskas be galo aišku.
      Na, o dabar kokias bendras briaunas aš galiu rast su kažkokiu islamistu, kuris tiesiai kalba, kad mane, kiafyra, reikia pjaut kaip kiaulę? Aš turiu kažką ten bandyt suprast, atsižvelgt į jo “sunkią” vaikystę, sudėtingą kultūrinę aplinką? Ne, neprivalau. bet jeigu aš politikas, aš privalau, kad tokie mano šalyje nesiveistu. kad jie laisvai nebėgiotu per sieną. Juo labiau šert, suteikt pastogę ar panašiai, aš irgi neprivalau. Net jeigu ne visi tokie, aš neturiu teisės plačiai atvert man patikėtos valstybės durų. tai beprotybė, tai nusikalstama. Visi tokie veiksmai, kurie kenkia valstybei ir jos piliečiam, yra nusikalstami.
      Na ir pabaigai, makronas. Vos ne bučiuojasi su putinu, daro labai keistus pareiškimus, kad neva stiprinsim europos saugumą vos ne su Rusija priešakį. Taip, taip, ta pačia Rusija, kuri sukėlė nesenai karą Sakartvele (Gruzija), atkando neblogą šalies gabalą, sukėlė skerdynes Ukrainoje. Ta pačia Rusija, kur per TV nesikuklina rėkaut apei radioaktyvius pelenus, viešai grasint ir baugint. Atsiprašau, o kokias briaunas aš čia turiu regėt? Aš privalau kažkaip taikstytis su Rusijos imperinėm ambicijom? Ar turiu plot iš džiaugsmo, kada makronas atvirai pareiškia, kad jūs mažieji, turit tylėt ir dievą mylėt, kol didieji čia reikalus varkosi, jūsų sąskaita be abejo. Jokių “kampų” aš čia net nesiruošiu ieškot.
      Politikoje BŪTINA turėt stuburą. Politikoje nūtina žiūrėt SAVO valstybės naudos ir VISADA savo valstybės nauda, turi būt pirmoje vietoje. Labai paprastas principas kurio būtina laikytis politikui. Bet matau pas mus tokių nerasta. Kaip pavyzdys auštrevičiaus “derybos” dėl Ignalinos AE. Pasirašė net nesiderėjes. Kitas pavyzdėlis, balsavimas už ES konstituciją. Nesigilinus, nesvarsčius. Tiesiog visi draugiškai rankutes pakėlė. Kur čia STUBURAS? Kažkaip nepastebėjau. Ir to stuburo beveik niekur nesimato. Mūsų politikai mato visus kitus kampus išskyrus SAVO kampą (Lietuvą), kuriame reikia tvarkytis ir kurio interesus BŪTINA ginti.
      Reikia matyt visas briaunas, bet tai neįpareigoja nuolaidžiaut ir pardavinėt savo valstybės ateitį.

  6. Romas:

    “Suprasti” (lenkus, islamistus, Putiną ir pan.) , tai toli gražu nereiškia jiems nuolaidžiauti.
    Tai tik reiškia suprasti, kodėl jie taip (egoistiškai) elgiasi kitų atžvilgiu. O tai pakankamai paprasta. Visi žmonės (didesniu ar mažesniu laipsniu) yra egoistai, nes visi turi kūnus. Ego sąmonė yra kūniškos prigimties. Jeigu kaimynas susilaužė ranką, aš to nejaučiu. Kai žmona gimdo – vyrui neskauda…
    Supratimas eliminuoja pyktį – “KAS SUPRANTA – TAS NEPYKSTA”. O tai jau kuria kitokią situaciją….

    Argi mes pykstame ant lojančio šuns? Ant įšokusios ant kelio stirnos? Tas pats ir su žmonėmis…

    Suprasti – nereiškia pritarti, nuolaidžiauti ar pan.

    • Dronas:

      Bandai tamsta “išsivartyt”? Tą aš suprantu. Bet tai nereiškia, jog mes pasiekėm kažkokį mistinį “supratimą”, iki sutarimo,irgi toli, jeigu jis aplamai įmanomas. Taip ir visur kitur šitam pasaulyje. Manes nedomina gražūs žodžiai, svarbu darbai ir kėslai. Tik pagal tai sprendžiu apie kitus.

    • Kęstutis:

      Indijos nesmurtinis Gandžio išsivadavimo judėjimas, Lietuvos Sąjūdis tai pavyzdžiai kaip galima be smurto ramiai, protingai pasiekti daugiau, nei į smurtą atsakant smurtu. Jau Ukrainos Maidanas blogasis pavyzdys – kaip nereikėjo daryti. Net ir tai, kad iš karto priėmė įstatymą, jog visoje Ukrainoje bus mokoma tik ukrainiečių kalba, supriešino rusakalbes sritis, paskatino atsiskyrimą… Bet, kad tai suprasti reikią turėti supratimą. Ir dronai nerašinėk tokių paklodžių, kai tai galima pasakyti vienu sakiniu – žmogus arba vadovaujasi protu arba instinktyviąja proto dalimi, taip pat ir žmonija, kol kas santykiai klostosi instinktyviajame lygyje (džiunglių įstatymai) – kas ką nudusins, apgaus, prispaus, aplenks, atims… vienu žodžiu (tarptautiniu – dominuos) pirmaus. Jei niekas nepasikeis bendražmogiškuosiuose santykiuose, žmonijai liko nebe daug iki susinaikinimo, išnykimo…

      • Dronas:

        Pasikeist ir negali. Visada kažkam kažko truks. Ir visiem, visko neužteks. Reikalas tas, kad ištekliai riboti, o gerai valgyt, šiltai miegot ir pageidautina dėl to nė piršto nepakrutint, norisi visiem. Jau nekalbant apie tai, kad yra veikėjai, kurie susižėboje neregėtus turtus ir guli ant jų kaip šuva, nei kitiem duos, nei patys suės. O jiem norisi dar daugiau. Ir vėl, taip gamtoje surėdyta. Kiekvienas siekia kuo daugiau, įdėdamas kuo mažiau darbo. Tiesiog žmonės, kaip padarai turintys išlavintą abstraktų mastymą, tai pakelia į visai kitą, kur kas rimtesnį lygį. Nors ir gamtoje, kokiam katinui kovojančiam dėl teritorijos ir damų dėmesio, tai irgi mirties ir gyvybės klausimas. Reikia užtikrint medžioklės plotus, kad nebadaut, reikia perduot savo genus, nes amžinai negyvensi, o giminę test būtina, Atrodo kas tas katinas, į kosmosą neskraido, dangoraižių nestato, bet net ir pas jį, viskas labai rimta, tuose jo katiniškuose reikaluose. O dabar paimk ,žmones, visuomenes, valstybes, kur viskas iš esmės tas pats, tik dar sudėtingiau. Todėl jokie socialiniai eksperimentai, pagraudenimai ir panašūs dalykai, to nepakeis. Negali pakeist. Tai pasikeis tik evoliuciniu, gal būt net priverstinės evoliucijos būdu. Ir jeigu atvirai, nenorėčiau susitikt su tokiai ateities žmonėmis. Įtariu tai bus protingi, organizuoti, negailestingai logiški ir racionalūs šusnukiai, kuriems aš būsiu tik dar vienas gyvulys. Jie gal ir nebus niekšai, bet dabartiniai žmonės jiem bus kaip kokie pitekantropai mum. Manai pitekantropui pas mus būtu labai malonu ir gerai? Smarkiai abejoju. Na, o kol žmonės nėra tokie, turėsim tai ką turim. Reikia išmokt su tuo gyvent, ištrypt aplink piktžoles ir kažkaip bandyt gyvent žmoniškai, kiek tai įmanoma.
        Nereikia skirti instinktyvios dalies nuo proto, tai visada vieno medalio pusės. Instinktai yra labai geras dalykas, kol neužvaldo žmogaus. Jie labai naudingi ir gyvybiškai būtini. Bet reikia valios juos valdyt. ir reikia suprast, kad karas, dažnai NE instinktų nulemtas dalykas. Tai proto, kuris paskaičiavo ar tai būtina, ar apsimoka, ar yra galimybė laimėt SĄMONINGAS sprendimas. Kartais nulemtas būtinybės. Na žinot, bėda kokia, derlius prastas, stichija, piliečiai miršta, kenčia, o šalia riebus, visko pertekes kaimynas, kuris nesirūpina gynyba. Čia net aš susigundyčiau. Kaimynai mane aišku prakeiktu ir teisingai padarytu, bet jeigu tai išgelbės MANO žmones… Na pats supranti. Visaip gali gautis. Žinoma daugelis smulkių nusikaltelių, daro nusikaltimus instinktyviai, nes yra buki degeneratai, bet stambūs, visokie nusikalstamų organizacijų vadovai ir jų parankiniai, puikia viską apgalvoja ir vadovaujasi būtent PROTU. Taip, jie valdomi instinktų, kaip ir visi mes. Bet daryt nusikaltimus, pas juos visada sąmoningas sprendimas. Nereikia viso kas bloga, nurašyt instinktyviems veiksmams, o visa kas gerai protui. Toli gražu, ne visada taip būna. Neretai būtent ta instinktyvioji dalis ir nulemia, tokius dalykus pavyzdžiui kaip draudimas tam ginkluotės naudojimui, elgesys su civiliais ir belaisviais ir daugybė kitų dalykų. Žinoma, daugelis dalykų turi ir labai logišką ir praktinį pagrindą. Keigu nenori, kad priešininkas nukapotu tavo kariam rankas, tu to nedarysi su jo kariais, o tokį dalyką neblogai aptarti tarpusavį. Lygiai tas pats ir civiliai, jeigu juos pradėsi žudyt į kairę ir į dešinę, pasipriešinimas tik didės. Nes tarkim rytuose, kokiem klajokliam ar panašiai, nėra tokios savokos kaip nacionalinė valstybė. Taip jie laukiniai, atsilike, bet vistik žmonės. Jeigu įsakysi kareiviam juos žudyt ir kankint, nuo to nukentės moralė tavo kariuomenėje, nes kareiviai irgi žmonės, ir daugeliui tai tikrai nepatiks, juo labiau vietiniai, kuriem tu tik dar vienas iš kariaujančių veikėjų, kuris jų nelabai ir liečia, tu tapsi mirtinu priešu. Ir daugybė kitų dalykų, kurie tampriai susije su logiškais ir protu pagrįstais sprendimais, bet ne mažiau priklauso nuo tokių instinktų kaip gailestis, gebėjimas atjaust ar baimė. Be vieno nebus kito. Instinktai be proto, žmogų daro buku gyvuliu ir su tokiu žmogumi ir elgtis reikia atitinkamai. Protas be instinktų (jausmų), šaltas, negailestingas ir labai baisus. Būtent todėl dirbtinis intelektas toks pavojingas. Todėl nėra taip viskas paprasta tuose žmonių santykiuose kaip atrodo. Vėlgi, katinas sutikes kitą katiną rėkia kaip beprotis ir pasipūčia ne todėl, kad jis bukas gyvulys, o todėl, kad tai leidžia išvengt tiesioginio susirėmimo, kas atsižvelgiant į tai, jog abu labai greiti, stiprūs, naguoti ir dantuoti, gali blogai baigtis. Todėl ir reikia parėkaut kuo baisiau, o gal pavyks apsieit be muštynių. Net pas gyvūnus, daugelis gamtos surėdytu dalykų ir instinktų, logiški ir turi savo vietą. Visi žmogiški jausmai ir instinktai daro žmogų žmogumi. Protas tai padeda nukreipt konstruktyvia, arba nelabai linkme. Bet visada viskas labai tampriai susije ir persipyne. Reikia suprast, kad baimė, gailestis, meilė ir kiti dalykai, yra BŪTINI išgyvenimo mechanizmai, bet protas, leidžia žmogui priimt sprendimus, kurie galbūt prieštarauja jausmam, bet yra būtini išlikimui čia ir dabar. Bet jeigu vadovautis vien protu, gausis taip, kad už statistikos ir sausų popierių, nesimato piliečio ir jo vargų. O net jeigu ir matosi, tai kaip ir nusipjaut. Tai jau kenkia pačiai valstybei ir gresia visokiais sukilimais, riaušėm ir kitais įdomiais nuotykiais, kurių pageidautina vengti. Ir vėlgi, vengs protingas žmogus kuris suvokia abejingumo pasekmes, bet tuo pačiu gali pajust ko reikia piliečiam. Mūsų laikais, tai tampa prarastu menu. Valstybėm vadovauja arba melagiai, dirbantys nežinia kam, bet ne rinkėjam, arba sausi biurokratam, neretai dar ir buki kvailiai, kurie mano, jog popierius gali stot skersai kelio gamtai ir pakeist tai, kas jos nulemta.

        • Kęstutis:

          Protas tai gebėjimas matyti visumą ir priimti teisingus sprendimus. Kas priima sprendimus, jog kariauti apsimoka neverti net puspročio vardo, tai visiški glušiai su gebėjimu rūpintis tik savo subine. Vienu tarptautiniu žodžiu – egoistai. Ir visi kiti tavo aprašytieji “protinguoliai” paprasčiausi egoistai, jų protas pajungtas instinktyviajam ego tenkinimui, tik tiek. Per visą paklodę aprašinėjai tik instiktyviąją proto dalimi besivadovaujančius glušius, na nei vieno protingo pavyzdžio, o pamėgink aprašyti – protingą žmogų, kaip jis turėtų atrodyti, bent jau tavo akimis… Kokias savybes jam priskirtum? Ir daugiau nieko nerašyk…

  7. Romas:

    Kad nėra kam “vartytis”. Romas, jo kūnas laikini. Dar dešimtmetis, kitas ir jų neliks. Aš su jais nesi tapatinu…
    Man daug įdomiau Tiesa. Jaučiu, kad ir tu jai neabejingas.
    Štai ir galimas sąlyčio taškas, bendras interesas. Prisimink, kaip buvo paauglystėje. Priešiškumas kitai “chebrai” buvo dar aštresnis. O suaugusiųjų pasaulyje buvęs “priešas” tapo bendradarbiu ar net draugu. Dabar tik pasijuokiat iš jaunystės nuotykių…

    Apie tokią sąmonės evoliuciją ir rašo šitame straipsnyje Marius Kundrotas…

    Aiškumo dėlei ( apie ką kalbu) pasidalinsiu prisiminimu iš ankstyvosios vaikystės. Sugrįžus mūsų šeimai iš Sibiro, man buvo treji, o broliui penkeri. Rokiškio miestelyje, baloje pamatėme žąsis. Aš šaukiau – gusia. Brolis – žusia. Galiausiai susimušėm…Motinai teko mus perskirti, atsistojant per vidurį. Vėliau tik juokėmės…

    Ši nuotykį prieš keletą metų papasakojau Jechovos liudytojams. Mielai papasakočiau ir islamistams. Abejoju ar tai turi nors mažutį teigiamą poveikį, bet (kiek nuo manęs priklauso) darau.

    • Dronas:

      Aš nejaučiu priešiškumo “kitai chebrai”. Nebent asmeniškiem priešam. Tiesa jų nedaug, o kai kurie jau po žeme. Tiesiog yra ir bendriniai priešai, ne tik man, bet daugeliui kitų. Gyvenime visada bus susiskirstymas tu ir jie. Neišvengiamai. Net jeigu tu atsiskyrelis kalnuose. Augini kokias gėles, katinus ir panašiai, visada bus jie ir aš/mes. Katinus koks šuva vaiko, šernai gėles trypia ir nuėda, o dar tas kurmis… Ir kaip tokį žemė nešioja. 🙂 Net čia nejučiom bus jie ir mes. Tai natūralus dalykas, įprastas žmonijos ir ne tik jos būvis. Tame nėra nieko gero ar blogo, tiesiog taip yra. Nesigaus viso svieto mylėt, kaip ir visas svietas nemylės tavęs. Bus tie, kurie bus šalia, padės, paguos, bus tie kurie kenks. Nebūtinai tikslingai tau, nebūtinai tiesiogiai pakenkt, bet tai bus šalutinis jų veiklos poveikis. O žala yra žala, kas daro tau žalą tyčia, tiesiogiai, ar tiesiog vykdydamas savo kėslus pakeliui trypia ir tave, taps tavo priešu. Ir susikalbėt su juo kaži ar pavyks. Jeigu pas jį yra tikslai ir priemonės juos pasiekt, o tu negalėsi tam užkirst kelio, žala tau ir kitiem, bus padaryta, kažkas pasieks savo kažkokius tikslus. Ir veiksmų pasirinkimas pas tave ir taviškius, bus arba kentėt, pražūt, išnykt ir būt išstumtam, arba duot grąžos, griežtai gint savo ir nenusileist. Tokių dalykų gyvenime ant kiekvieno kampo, kiekvienas iš mūsų, turėjo arba po šiai dienai turi tokia savo asmeninę kovą. Kažką skriaudžia valdininkai, kažkas neišlipa iš skurdo nors darbštus ir sumanus, kažkas mato kaip valstybė griūna, kaip visų kartų, kurios aukojosi, kovojo ir stovėjo iki galo darbai, tiesiog nyksta akyse. Kada visas jų darbas eina vėjais, lyg jo nebuvo, lyg būtų beprasmis. Pas kiekvieną iš mūsų savo kova. Su tais kurie tave stumia, su tais kurie nesižvalgydami žygiuoja per kitų galvas, su savo asmeniniais demonais. Mes galim jungtis su bendraminčiais, su kitais nuskriaustais, bandyt gelbėt valstybę, net prieštaraujant “oficialiai krypčiai”. Bandyt atsišiept. Visada tokiais atvejais bus jie ir mes, ir taikos tarp jų ir kitų, nebus. Negali būt iš esmės. Taip jau būna, kad tave gyvenimas paskirsto į mes, ir juos. Tai neretai nėra vien tavo asmeninis pasirinkimas. Ir tai vyksta pastoviai, visą laikąn. Visi mes tai patiriam, arba bent jau dauguma iš mūsų. Ir vieną dieną, tenka rinktis pusę. nes tas kuris tarp, tampa priešu ir vieniem ir kitiem. Vėlgi, taip jau yra ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Ir ne. To nepakeisi, nepakeites (fiziškai) žmonių smegenų, to kas per amžius įrašyta jų kraujyje. Nepakeisi ir šalto, apskaičiuoto, protingo pasirinkimo, kuris tau, o gal dar kažkam pražūtingas, bet kažkas tai išsigelbėjimas. Visada bus tu, jie. Visada teks rinktis, ankščiau ar vėliau, bet neišvengiamai. Toks tas mano požiūris. Geras ar blogas, laikas parodys, kas iš mūsų klydo, kas ne. O gal klydom abu, bet abu buvom kažkur teisūs. Bet aš šiuo metu laikausi tokio požiūrio ir nematau objektyvių priežasčių jį keisti.

  8. Romas:

    Gerai parašei, sklandžiai, apie juos ir mus, kad visada išliks pasidalinimas į priešus ir draugus…
    Taip tokia mūsų gyvenimo tikrovė, ego sąmonė dominuoja. Tai pagrindinė priežastis visų neteisybių – socialinės atskirties, Lietuvos nykimo…

    Svarbiausias klausimas ką su tuo daryti?

    Vakar draugė (iš feisbuko) parodė video-klipą, kaip Slepakovas padainavo Putinui. Žodžiais nenusakoma…Reikia pamatyti. Tai dar stipresnis akibrokštas valdžios ponams, nei Nijolės Sadūnaitės paklausimas seime, dėl Deimantės Kedytės.
    Tokie akibrokštai teikia vilties…

    • Dronas:

      Tai kažin ar labai susije su ego. žinoma, kada kalba eina apie visokiu vadukus, tai irgi faktorius, bet kažin ar pagrindinis. Politika ir visuomenių judėjimas, kur kas sudėtingiau. Bakterijos, augalai, vabzdžiai, žuvys, visi jie elgiasi vienodai. Daugintis, užimt gyvenamą erdvę, užimt išteklius, gyvent, tiesiog gyvent. Kuo geriau ir sočiau, pageidautina. Tai pačios gyvybės pagrindas. To nepakeis JOKIA ideologija, jokie socialiniai reikalai. Tai griežtai įrašyta tavo genuose. Visų mūsų. Žmogus manantis, kad rankom suplojus, idiegus “naują mastymą”, suformavus kokį nors homožmogų, galės tai pakeist, vaikiškai naivus. Tai milijardų metų senumo genetinė programa, kurti teka tavo kraujyje, kuri tiek kartų įrodė, kad veikia, gera ir tinkama, jog tapo viso kas gyva pagrindu. Niekada nebus visi patenkinti, nebus visi draugais ir nebus visi priešais. Gyvybės pagrindas, jos judėjime, tekėjime, kintamume. Gamtoje viskas kas niekam tike, senai žuvo ir pamiršta. O jeigu tai yra, tai veikia ir reikalinga. Pastatyk nuostabų mietą, tukstantis metų ir jo nerasi, ten bus miškas, pieva. Po dešimties tūkstančiu, ten jūra, po milijono, kalnas, po dešimties milijonų, ledynas. Gamta visada juda, kinta. Žmogus yra gamtos dalis. Todėl žmonų visuomenė juda, kinta. Nesukursi nieko, kas bus nuostabu ir amžina, kas žmogų privers skambėt didingai. Bet koks tavo net geriausiais sumanymas, veikiamas šito judėjimo, anksčiau ar vėliau pavirs dulkėm, pasikeis, išsigims, gal į gerą, gal ne. O sustojimas vietoje, visada reiškia mirtį, todėl niekada nepavyks to įtvirtinit amžiam. Aš labai skeptiškai vertinu visokius socialinius bandymus performuot žmogų, sukurt kažką universalaus, visiem tinkančio ir nuostabaus, ką visi priims išskėstom rankom. Žmonės labai skirtingi, žmonių skirtumai, vienos rūšies viduje, bene didžiausi iš visų gyvybės rūsių.Todėl niekada ir nebus kažko, kas visus tenkins. niekada nebus taikos, nebent įrėmus ginklą vienas kitam į kaktą, kas beje veikia, niekada nebus vienos minties, vienos krypties. Galima sukurt laikinai imperija, bet ji būtinai grius. Reikia išmokt taip gyvent. Taip, reikia pamiršt iliuzijas apie visuotinę taiką ir susikabinimą rankomis aplink pasaulį. Tokius dalykus gali tik labai didelė GALIA ir tik trumpam laikui. Tu niekada neprikalbėsi milijardų žmonių, vienas kitą mylėt. gali kuriam laikui priverst. Visada žmonės skirstysis į mažesnes grupes, valstybes ir gyvens pagal savo taisykles, kurios skirsis nuo kitų. Galima sutart dėl kai kurių esminių dalykų tarp tų grupių, galima sunaikint netinkamas daugeliui, bet nieko nebus amžino, visuotino ir nuostabaus. Utopijos kūrimas, visada laistomas nekaltų žmonių krauju ir gaunasi šnipštas. Todėl gali bandyt, aš net paskatinsiu, ką gali žinot, gal kas išties gausis gero. Bet iš anksto sakau, nieko tau nesigaus. Toks tas mano mažytis “padrąsinimas”. 😀
      O Lietuvos bėda ta, kad tie kur ją skurdino ir žlugdė, sėdi šviesiuose kabinetuose su sekretorėm, o ne kalėjimo kameroj. Apsileidom piktžolėm ir utelėm. Tik tiek. Higiena labai svarbus dalykas, politinė higiena, dar svarbesnis. Kol kas higienos supratimas, politinis, mūsuose labai apgailėtinas. Turim ką turim, viltį teikia, kad žmonės jau nesiruošia su tuo taikstytis ir amžinai laukt geresnio rytojaus. Gal kas ir pasikeis. Tiksliau būtinai pasikeis. Bet norisi, kad į gerą, ir dar norėtusi šito pokyčio sulaukt.
      O žmonės kartais būna geri, dauguma tiesiog žmonės, visko po truputi, o yra tikri subinės. Žmonės tiesiog labai skirtingi. Ir išsprest bėdas kurias kelia ta “negerų” mažuma, galima tik jėga. Na žinai, kariuomenė, įstatymai, teismai, policija, kalėjimai, atominė bomba (čia įžūliem ir kitokiem piktybiškiem). Taip ramiau gyvenasi. Ne kaži kas, bet gyvent, kurt ir vystytis galima. Visokiem kūribingiem, suteikt galimybę kurti. Štai net mėnulyje žmogus pasivaikščiojo. Sakyčiau labai įspudinga. Jeigu nori gerai gyvent, neribok minties laisvės, bet laiku ištrypk piktžoles ir prauskis žmogau, prauskis dažniau. 🙂 Toks tas mano ne idelaus pasaulio receptas. Kito neturiu, bet šitas nors patikrintas ir šiaip taip veikia. Puikiai veikt tikriausiai negalės niekada. Bet rautis dėl to plaukus, kaži ar verta.

  9. Romas:

    Kas mums “spaudžia”, žeidžia daug maž apkalbėta, prajausta. Yra daug bendro, nors požiūriai ir skirtingi. Dar įdomiau būtų sužinoti, ką “Dronas” darytų…

    Tarkim prabudai……prezidentu. Nesvarbu, kaip tai atsitiko, bet tokia proga…
    Arba radai kokią burtų lazdelę. Dėl kokių pokyčių mostelėtum?

  10. Dronas:

    Su prezidentu labai sudėtinga. Priklauso nuo palaikymo visuomenėje, kokie žmonės tave supa. Vienas prezidentas, kaip karalius šachmatų lentoje, nieko negali. Pirmiausia surinkt tinkamus žmones, žmones kurie valstybės interesus kels aukščiau savų. Na, o tada teismų pertvarka. Be gerų teismų valstybėje nieko gero nebus. Iš esmės tektų labai daug reformuot, kažką naikint ir statyt per nauja, nes pamatas vietomis toks kreivas, jog jau niekas nepagelbės. Korupciją prilyginčiau itin sunkiem nusikaltimam, tokiem kaip organizuotas nusikalstamumas (kuo korupcija šiaip jau ir yra), žmogžudystės ir narkotikus. Už tokius nusikaltimus panaikinčiau senaties terminą. Ėmei kyšius, padarei žalą? Sėsi, tarkim nuo 10 metų. Sėsi, net jeigu tave pagavo po 50 metų ir tu jau kretantis senis. Iš principo sėsi. Taip reikia, be išimčių. Suprantama, tam reikės labai daug laiko ir lėšų, todėl atsibudus prezidentu, geriau jau būtu su paruošta gera komanda ir pilnas iždas, su atsarga, dėl viso pikto. Reformos visada kainuoja, bet jeigu teisingai atliktos, dešimteriopai atsiperka. Trumpai drūtai toks atsibudimas, net su pilnu iždu ir gera komanda, būtų greičiau dievo rykštė, o ne malonė. Tikras galvosopis. Kita vertus pabandyčiau jėgas, net jeigu tiesiog LR prezidentu, bet visų diktatoriškų galių, pilno iždo ir geros komandos. Tada vistiek tektu rinktis patikimesnius žmones iš to ką turim. Labai abejotinas malonumas, bet nelabai yra iš ko renkasi. Bandyčiau į valstybės valdymą pritraukt rimtą akademinę visuomenę. Kad būtu bent kažkokia galimybė, su tikrai suprantančių žmonių pagalba sudėliot valstybės gaires. Kurių dabar išvis nėra arba bent nesimato. Sukurt vystimosi strategiją. Na ir be abejo teismai, ten tektu daug keisti ir tvarkyti.
    Su lazdele papaprasčiau. Tiesiog sulaužyčiau, tada vienu piršto mostu sukurčiau savo tobulą viatą ir į ją persikraustyčiau, palikes jus kepurnėtis savo nesamonėse, kurios dievo nelabai domina. 😀

  11. Romas:

    Tu man “Dronai” priminei seną draugą. O gal (kartais) ir esi – Liudas, buvęs istorijos mokytojas? Kaip ten bebūtų labai panašūs tipažai…
    Liežuvis (iškalba), kaip pas Trockį ar Gebelsą. Kompanijos siela, anekdotus gali ‘lieti” visą dieną be sustojimo. Jaunystėje (Liudas) buvo susižavėjęs Karnegiu. Ir tai viskas, tai buvo jo pasiekimų viršūnė. Daugiau jokia idėja ar mokymas jam neprilipo. Tiesa dar kartu stovėjome Baltijos Kelyje. Ir tai jau tikrai viskas.

    Tavo “paklodėse” 90% nihilizmo. O ką iš jo sukursi???

  12. Dronas:

    Aš žiūriu į pasaulį koks jis yra. Blogiausia melo rūšis, tai melas pačiam sau. Kodėl turiu manyt, kad pasaulis geresnis ar blogesnis negu yra? Sakau kaip yra, kaip man atrodo. Gali sutikt su mano pasakymu, arba ne.

  13. Romas:

    Va čia tu ir klysti, manydamas, kad pasaulis yra toks, kaip tau matosi.
    Rytuose apie tai yra labai gera priča, tai priča apie dramblį:

    Tamsoje žmonės “kažką” rado
    Vienas, čiupinėdamas koją sako, kad tai kolona
    Kitas, palietęs straublį, šaukia – gyvatė
    Trečias, nusitvėręs uodegos, ginčija, kad tai virvė…

    Kuo daugiau žmoguje ego – centrizmo, tuo sunkiau jam nulipti nuo “savo varpinės” ir pamatyti visumą. TIESA – PILNATVĖJE…

  14. Dronas:

    O tamsta manai, jog būtent tu matai tą visumą? Manai, jog tau atsivėrė visos gyvenimo paslaptys ir tu tai tikrai žinai, kas yra kas? Kad būtent tu tai jau tikrai žinai kaip viską reikia daryt? Jaunatviškas maksimalizmas? Bet lyg ir ne toks jau jaunas esi, keista. Kalbi apie visumos matymą, bet neigi elementarius, akivaizdžius dalykus, kurie tau guli panosėje. Manau tu meluoji pats sau. Tavo reikalas, tik blogiausia, kad nuo tokio melo sau, paskui gali nukentėt visai niekuo dėti žmonės.

  15. Romas:

    Visumos aš dar nematau, bet skirtingai nuo tavęs, moku klausyti ir girdėti kitus. O tai reiškia, kad galiu paleidęs “uodegą”, pačiupinėti “straublį”. Juk aš tavęs paklausiau – ką darytum jeigu….(man tai įdomu).

    O tu manęs nepaklausei ir ko nors kito nepaklausei. Tau kitų požiūris neįdomus. Tu tik lieji – savo…

  16. Dronas:

    Kol kas tamsta skelbi tik lozungus, bet nepasivargini pagrįst savo nuomonės. gražiai pašūkaut labai lengva, o štai dabar tamsta pagrysk kame aš neteisus ir kodėl. Dar būtų įdomu pažaist į žaidimą, o ką jeigu. Na tarkim prabudai prezidentu, ar burtų lazdelę suradai. Aš savo nuomonę išdėsčiau. Dabar tamstos eilė.

  17. Romas:

    Kame tu neteisus? Visų pirma reikia pripažinti, kame esi teisus. Turi įgimtą talentą reikalą dėstyti sklandžiai, aistringai. Čia tavo stiprioji pusė. Bet nebūna lazdos su vienu galu, o medalio su viena puse. Tu net nepažiūri į kitą “lazdos” galą, o ką jau kalbėti apie “pačiupinėjimą”.
    Žmones, kurie kalba maždaug taip: – Viena vertus yra taip…., bet kita vertus… – Tokius žmones tu laikai “bestuburiais”, “kilimėliais” ir pan. Klaida. Tai ne silpnumo požymis, o dvasinės brandos. Jie situaciją mato pilniau. O tavo požiūris, nors ir ryškus, platus, bet – VIENPUSIS, subjektyvus, klaidinantis.

    Pvz. labai sklandžiai dėstei apie visa ko kaitą (augalų, gyvūnų, žmonių), kad vietoje buvusios jūros kada nors iškils kalnai. O tas instinktas (ego), jis svarbiausias…
    Man prikiši, kad jo aš nematau, nematau “kas man panosėje”. Matau, neblogiau už tave. Bet jis ne vienintelis faktorius, be jo yra kai kas daug svarbesnio…

    Dabar dėl žaidimo, dėl burtų lazdelės. Alke yra keli mano straipsniai – Romas Cibas, na pvz. “Klyšė”. Išmes visus, ne tik “Klyšę”. Nors aš (lyginant su tavimi) labai lakoniškas, stengiuosi kuo trumpiau, bet vargu ar tau užteks kantrybės gilintis į kito žmogaus požiūrį. Todėl pačią esmę (savo požiūrio) pasakysiu sutrumpitai. Esu už tiesioginę demokratiją. Už valdžią – visur esančią, kad ją turėtų ir piliečiai. Kad valdžios vertikalę pakeistų ratas. Simbolikoje tai gyvatė apžiojusi savo uodegą.

    • Dronas:

      Dėl demokratijos visiškai sutinku. Bet ją reikia ginti kumščiais. Kitaip jos nebus. Ją sumindys ir atims kai saldainį pas vaiką. Ir kitaip šiam pasaulį nebus. Ir negali būt. Tai kas atėjo iš seniausių laikų, kas liko mum nuo protėvių, medžioklė, kova, šaltas protas leidžiantis teisingai vertint padėtį ir veikt atitinkamai, gerai ar blogai, bet tinkamai. Visa tai liko ir liks svarbu, kol bus žmonija. Šita visata yra tokia. Visiškai abejinga silpniem, kvailiem ir tiem kuriem nepasisekė. Niekada nebus taikos tarp visų. Ir supratimas, niekur neveda. Supratimas padeda perprast ir veiksmingiau kovot su priešu. Tik tiek. Aš žinau ko reikia tiem kurie kenkia man, mano šaliai. Ir ką? Nuo to aš juos pamilsiu, atjausiu? Stokholmo sindromo pas save kažkaip nepastebėjau. Yra griežta takoskyra, jie, mes. Ir visi puikiai supranta, kad arba jie, arba mes. Ir niekaip kitaip. Kalbos čia beprasmės. Tai išlikimo klausimai, o jie visada žiaurūs, negailestingi ir neretai abejotini moraliniu požiūriu. Nėra apie ką kalbėtis su tuo, kuris atėjo tavęs pjauti. Nėra apie ką kalbėt su vagim ir plėšiku. Nera apie ką kalbėt su tuo, kuriam nesvarbu kas bus su tavimi, svarbu, kad jam naudinga ir gerai. Čia žodžiai tampa tušti, beprasmiai ir veidmainiški. Todėl kalbos buvo yra ir bus kalbom. Bet kada kaulėtoji tau pažvelgs į akis ir tu pajusi nebūties dvelksmą. Visa tai tampa nesvarbu.

  18. Romas:

    Dalinai tu žinoma teisus, su chuliganais reikia – chuliganiškai, kitokios kalbos jie nesupranta. Pvz. skandinavai savo valdžiažmogiam pradėjo daužyti langus, tik tada anie “pamatė” piliečius ir pradėjo su jais skaitytis. Tokių “fintų” lietuviams trūksta, kaip oro.

    Bet ne visi žmonės yra chuliganai ir beviltiški egoistai. Su brandesniais reikia kalbėtis, apeliuoti į jų dvasinį pradą (kas turi ausis, tie išgirsta), kas “ausų” dar neturi su tais kalbėtis yra beviltiška. Čia tu teisus (dalinai). Šį dvigubą ( elgesio) standartą patvirtina ir Biblija. Kristus mokė skriaudėjams “atsukti antrą žandą”. Tokiu mokymu pasipiktinę fariziejai, priekaištavo:
    – “Ar tu atėjai pakeisti įstatymo?” ( senojo – “akis už akį, dantis už dantį”)
    Kristus atsakė neigiamai. Reiškia tebegalioja ir senasis. Naudotini abu, priklausomai nuo to su kuo turi reikalą…
    Atsukus antrą žandą brandesnei sielai, ją sugluminsi, ji (žmogus) pasijus menkesniu, jame pabus užuojauta tam, kurį nuskriaudė, pabus sąžinė…
    O jei atsuksi “antrą žandą” jaunai sielai, žaliam egoistui, tai šis tik pasityčios, pagalvos, kad jo išsigando ir dar labiau suįžūlės…
    Reikia jausti, čia reikalas subtilus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: