M. Kundrotas. Prezidentė, Seimas ir žmogaus sudaiktinimas

Ne vienas socialiai konservatyvus žmogus Lietuvoje šiandien džiaugiasi. Prezidentė Dalia Grybauskaitė drauge su Seimo priimtu Pagalbinio apvaisinimo įstatymu vetavo to paties Seimo priimtą Darbo kodeksą. Pasigirdo netgi šnekų apie kažin kokią sumanią strategiją, diplomatiją, vetuojant viena, kad galėtum vetuoti kita: atseit – nusodinsime ir liberalus, ir konservatorius.

Vis dėlto šis atvejis panašesnis į visai ką kita. Algirdo Brazausko mokinė, tai atvirai pripažinusi ir tuo besididžiuojanti D. Grybauskaitė, nors perėmusi dešiniųjų politiką užsienio reikaluose, vidaus politikoje prisiminė esanti kairioji. Ir nuosekli kairioji. Už tą nuoseklumą jai – pagarba, priešingai, nei ekonominį liberalizmą perėmusiam Socialdemokratų partijos elitui – pagrindiniam liberalaus Darbo kodekso iniciatoriui. Šia prasme D. Grybauskaitė kairumu gerokai pralenkė patį A. Brazauską, kuris kultūroje buvo gana konservatyvus, o ekonomikoje – arčiau liberalų.

Veikiausiai D. Grybauskaitė, apsitrynusi europinių institucijų koridoriuose, permąstė kairiąsias pozicijas, pasirinkdama vakarietiškesnę kairės versiją, nei rinkosi jos mokytojas. Deja, ekonominė ir kultūrinė kairė – du skirtingi pasauliai. Galima teigiamai vertinti ekonominę kairę, kultūroje būnant dešiniuoju, ir atvirkščiai. Ekonominė kairė – tai didesnis visuomenės solidarumas, daugiau apsaugos silpnesniems, aktyvesnis valstybės vaidmuo visoje ūkio politikoje. Kultūrinė kairė – tai tautos, doros, šeimos dekonstravimas individualaus pasirinkimo ir materialistinės pasaulėžiūros pagrindais.

Ekonominė dešinė ir kultūrinė kairė iš esmės daro tą patį. Jos sudaiktina žmogų.

Ekonominė dešinė sako: darbdavys – absoliutus viešpats, darbininkas – jo daiktas. Darbdavys sprendžia, kada sudaryti darbo sutartį, kada ją vienašališkai nutraukti, išmetant darbininką tiesiog į gatvę. Darbdavys sprendžia, kada moteriai darbuotojai gimdyti – juk tai reiškia nėštumo atostogas. Darbdavys sprendžia, kada vienašališkai keisti darbo sąlygas, įskaitant saugumą, laisvadienius, viršvalandžius, darbo užmokestį, o jei darbininkas prieštarauja – še jį lauk. Bedarbiai, pensininkai, vaikai iki darbingo amžiaus apskritai nėra ekonominės dešinės dėmesio objektai.

Kultūrinė kairė sako: žmogus – tiktai gyvūnas, o jo gemalas – tik daiktas, bevertis ląstelių darinys. Kadangi žmogus – gyvūnas, tai jį valdo instinktai, o kadangi – nors tiek! – pripažįstama, jog tai – protingas gyvūnas, jis grynai pragmatiniu pagrindu nusistato, kaip jam patogiau tuos instinktus įgyvendinti. Viena pagrindinių sričių – lytinė. Iš santuokos, šeimos ir gyvybės tęstinumo funkcijos lytiškumas virsta eiliniu malonumo šaltiniu. Atsiranda sąvokos – „laisvas seksas“ ir „saugus seksas“.

Žmogus gali pasirinkti, su kokios lyties asmeniu santykiauti, kiek partnerių turėti, o žmogaus gemalas, jeigu jis prieštarauja to žmogaus patogumui, gali būti tiesiog sunaikintas. Užšaldytas, suplėšytas gabalais, nurašytas į medicinines atliekas.

Liberalų ir kairiųjų stumtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo variantas kaip tik tai ir numatė. Galimybę laisvai sudarinėti ir šaldyti žmogaus gemalus, perteklinius naikinti, lygiai taip pat – „defektyvius“. Akivaizdi žinia jau gyvenantiems žmonėms: sergi, reiškia, tavo gyvenimas – bevertis, tave dera sunaikinti. Drauge reikalauta galimybės naudoti kitas, nei sutuoktinių lytines ląsteles, kitaip tariant – skatintas paprasčiausias svetimavimas.

Rinkimės vienas arba kitas pozicijas, bet būkime garbingi patys sau. Kam nors problemiška susilaukti vaikų nuo savo sutuoktinio? Pilni vaikų namai. Ai, norisi savo? Tai yra malonesnių būdų, nei lytinių ląstelių bankai, mėgintuvėliai ar gemalų – jau užsimezgusių žmogeliukų – saugyklos. Net liberalams su kairiaisiais tai turėtų patikti. O gal kaip tik jiems.

Seimo dauguma pasirinko konservatyvesnį variantą. Kuriame gerbiama žmogaus gyvybė nuo pat užsimezgimo. Kai kas klausia – o kodėl tuomet lieka liberalus įstatymas, reglamentuojantis abortus? Tai – maksimalistinė pozicija. Arba viskas, arba nieko. Nuo kažko juk reikia pradėti. Lytinių ląstelių donorystės klausimu, beje, pasielgta gana liberaliai – įteisinti lytinių ląstelių bankai. Uždrausta tik naudoti mirusių asmenų lytines ląsteles, ir tai su išlyga: išskyrus atvejus, jei asmuo sutiko tokiu būdu apvaisinti konkretų asmenį. Iš esmės variantas – kompromisinis, bet ir to kai kam pasirodė per maža.

Darbo kodeksas daugelį kartų svarstytas su įvairiomis interesų grupėmis, bet galiausiai Seimas priėmė kraštutinai liberalų projektą.

Pirmiausiai – panaikinta ligšiolinio kodekso nuostata, jog darbo teisės aktuose pasitaikius prieštaravimų taikomas darbuotojui naudingesnis principas (11 straipsnis). Vietoje to Seimo projekte įrašyta nuostata, jog abi pusės – tiek darbdavys, tiek darbuotojas – privalo vengti interesų konfliktų ir siekti bendros gerovės (24 straipsnis). Iš pažiūros tikslas – kilnus, bet kaipgi praktika? Darbuotojas – labiau priklausoma, taigi – silpnesnioji pusė, jo finansinės galimybės – mažesnės, tad mažesnės ir galimybės samdytis brangiai apmokamus advokatus ir bylinėtis teismuose. Randasi tikimybė, jog ši įstatymo nuostata bus panaudota, užginant darbuotojui kelti teisėtus reikalavimus darbdaviui.

Sulaukusiems pensijos darbuotojams skiriama išmoka sumažinta dvigubai – nuo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio iki vieno vidutinio darbo užmokesčio (127 ir 140 straipsnis senajame ir 56 – naujajame Darbo kodekse). Ligšiolinis Darbo kodeksas draudė nuolatiniam darbui sudaryti terminuotas darbo sutartis, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, taigi, tokie atvejai galėjo būti tiktai išimtiniai (109 straipsnis), naujasis Darbo kodeksas tai pavertė norma (67 straipsnis).

Kai kuriais klausimais senojo ir naujojo Darbo kodekso nuostatos sutampa: pavyzdžiui – abiejuose leidžiama darbdaviui keisti darbo sąlygas, o darbuotojui atsisakius dirbti pakeistomis sąlygomis leidžiama jį atleisti (120 ir 45 straipsniai). Sutarties nutraukimo, kitaip tariant – darbuotojo atleidimo galimybės taip pat formuluojamos panašiai: leidžiama atleisti darbuotoją, kai įmonėje vyksta struktūriniai pakeitimai (129 ir 57 straipsniai).

Abiejuose variantuose draudžiama atleisti nėščią darbuotoją, išskyrus trumpalaikės (terminuotos) sutarties atvejį, taip pat – darbuotoją, auginantį vaiką iki trejų metų, jei nėra darbuotojo kaltės (132 ir 61 straipsniai). Tai – vienas iš retų atvejų, kai vyrauja socialiai atsakinga pozicija, deja, paliekant landą liberalizmui – terminuotų sutarčių atveju, o tokių sutarčių galimybė stipriai išplečiama.

Dabartiniame Seimo priimtame projekte taip pat mažinamas atostogų dienų skaičius, bendrąja poilsio diena paliktas tik sekmadienis (anksčiau buvo sekmadienis ir šeštadienis, išskyrus specifinius atvejus, pavyzdžiui – kai vyksta gamyba ar teikiamos paslaugos, apimant poilsio dienas, užtai suteikiant poilsio dienas kitomis savaitės dienomis). Sumažinta darbuotojų atstovų apsauga: nuo atleidimo liko apsaugoti tiktai profsąjungos valdymo organo vadovas, darbo tarybos pirmininkas ir darbuotojų patikėtinis, anksčiau buvo apsaugoti visi darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamąsias institucijas.

Tai – tiktai keletas atvejų, kai paliktos ankstesnės arba įtvirtintos dar radikalesnės liberalios nuostatos. Darbuotojų atstovybės tampa galimo šantažo taikiniais: vien už darbuotojų teisių gynimą gali būti atleidžiama, savaime suprantama, nurodžius kokią nors kitą priežastį. Savo ruožtu, terminuotos sutartys nuolatiniam darbui sukelia socialinę ir emocinę įtampą: darbuotojas priverstas nuolatos galvoti, kada praras darbą ir teks ieškotis naujo. Daugiau darbuotojų priekaištų naujajam Darbo kodeksui rasite Profesinių sąjungų konfederacijos internetiniame puslapyje.

Net iš pateiktų pavyzdžių matyti, jog darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas vengiama gerinti, o kai kuriais atvejais jos gana stipriai bloginamos. Grįžtama į laikus, kai darbuotojas buvo kalbantis įrankis. Nors vedančioji partija skelbia, jog svarbiausia – žmogus, bet žmonių sąrašas – gana siauras.

Liberalizmas apima kultūrinę kairę ir ekonominę dešinę. Šiandien liberalizmas – vyraujanti politinė ideologija, savų šalininkų turinti beveik visose Seime esančiose partijose. Džiugu, kad kultūrinis liberalizmas Seime dar turi stiprią atsvarą, o štai ekonominis – jau laimėjo. Prezidentė, savo ruožtu, įteisino žmogaus sudaiktinimą kultūros srityje, vetuodama jį ekonomikos srityje. Žiūrėsime, kokie bus tolesni sprendimai. Jei visuomenė bus aktyvi abiem šiais klausimais, gali būti, jog Seimas – ypač artėjant rinkimams – atsižvelgs į piliečių nuomonę. Jeigu ignoruos – tai bus puiki proga apmąstyti, kokias jėgas ir kokius asmenis rinkti į kitos kadencijos Seimą.