G. Jakavonis. Lietuvos valdžiažmogių aukso amžius

Sako, kad kas žiūri LRT žinių laidas, cirke iš klounų nesijuokia. Dėl savo angažuotumo konservatoriams, M. Garbačiauskaitės-Budrienės vadovaujamos televizijos politinių laidų vedėjai seniai tapo savo pačių parodijomis. Praėjusią savaitę laidojo žinomą Lietuvos politiką, vieną iš buvusių socialdemokratų partijos lyderių – Gediminą Kirkilą. Stebint atsisveikinimo reportažus per televizorių atrodė, kad labiausiai už visus dėl to liūdi ir pergyvena konservatorių kandidatė į prezidentus – Ingrida Šimonytė. Tiek jai per visas žinias buvo skirta laidotuvių reportažų laiko. Kaimynas pasakojo, kad prie televizoriaus žaidęs jo mažametis anūkas net paklausęs: „Dziedukai, ar čia tos tetos vyras mirė?“. Vaikai nemoka meluoti, sako, ką mato, galvoja ir pasirodo, kad pasakos „Karalius nuogas“ variantų gali būti daug.

Turime visuomeninį transliuotoją, išlaikomą visų mokesčių mokėtojų pinigais, kuris mus kvailina kaip ta bobutė dainelėje „Ką diedukas padarys, viskas bus gerai“. Nesvarbu, faktinio valstybės vadovo įkurta, dabar anūko vadovaujama partija, valdančioji ar opozicinė, per LRT jos nariai visada bus parodyti kaip neklystantys ir dirbantys tik gerus darbus. Nesvarbu, kad tuos darbus atliko visai kiti.

Dabar, kai minim savo įstojimo į Europos Sąjungą 20-metį, priminsiu, kad 2004 m. Lietuvos prezidentu buvo Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininku – Artūras Paulauskas, Premjeru – Algirdas Brazauskas, o užsienio reikalų ministru – Antanas Valionis. Bet žiūrint reportažus per nacionalinį transliuotoją, apie šį mūsų šaliai reikšmingą įvykį daugiausia jums papasakos tuo metu opozicijoje buvęs Vytautas Landsbergis. Jis per mūsų televizorių žydruosius ekranus jau ir apie krepšinį atsiminimais dalinasi. Tikriausiai geresnių šio žaidimo specialistų Lietuvoje nėra.

Buvo posakis: „Kas iš to, kad šiandien laimėjai mūšį, jei vakar susipykai su istoriku“. Dabar reikėtų perfrazuoti: „Kas iš to, kad Lietuvai padarei daug gerų darbų, jei nesi Tėvynės Sąjungos narys“.

Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ šalia pirmojo Lietuvos karaliaus du personažai – Baltasis ir Juodasis metraštininkai, kiekvienas savaip vertinantys valdovo darbus. M. Garbačiauskaitės-Budrienės televizijoje viskas daug aiškiau. Ką pasakė ar nuveikė konservatoriai su satelitais – balta, o ką pasakė jiems oponuojantys politikai arba tauta, kuri aiškiai suklaidinta Kremliaus propagandos – juoda. Ir ką čia daug galvoti!

Yra toks senas anekdotas: „Kuo panašūs musė ir politikas? Ir vieną, ir kitą gali užmušti su laikraščiais“. Ši valdanti dauguma pasistengė, kad spausdintų dienraščių Lietuvoje neliko, o kad jų „neužmuštų“ su televizoriais, juose susodino savo žmones, kurie mums paišo rojų, o gyvenime paišosi pragarai.

Reikia pripažinti, kad konservatoriai, daug investuodami į žiniasklaidą, kad išliktų valdžioje „amžiams“, sudirbo puikiai. Laisvos spaudos, kuri demokratinėje visuomenėje egzistuoja kaip būtina valstybės sudedamoji dalis, Lietuvoje praktiškai neliko. Visos visuomenės informavimo priemonės dirba kaip Tėvynės Sąjungos politinės organizacijos dalis, kuriai žinių iš Lietuvos ar viso pasaulio skelbimas, tautiečių informavimas yra antraeilis ar trečiaeilis dalykas. Kaip Gebelso laikais Vokietijoje ar stalininiais, brežneviniais Sovietų Sąjungoje, taip Lietuvoje LRT – pirmiausia konservatorijų propagandos ir visų mūsų bukinimo įrankis.

Amerikoje, kur egzistuoja dvipartinė sistema, respublikonai ir demokratai turi savo konkuruojančius laisvosios spaudos informacinius blokus, kurie, kontroliuodami vieni kitus, užtikrina tvarką šalyje. Lietuvoje socialdemokratai ar kiti save opozicija įsivardinantys politikai simpatikų šalies sisteminėje žiniasklaidoje neturi, todėl norėdami gražūs ir geri pasirodyti visuomenės akyse, turi pirmiausia to „paprašyti“ konservatorių. Šie, suprasdami, kad smėlio laikrodžio, kuris skaičiuoja jų valdančios koalicijos buvimo valdžioje laiką, viršutinė dalis katastrofiškai byra žemyn, iš dabartinės opozicijos jau dabar formuoja naują valdančiąją daugumą.

Taip televizijos ekranuose pradeda atsirasti Vilijos Blinkevičiūtės ir Sauliaus Skvernelio partiečiai „papudruotais“ ir kosmetologų-politologų paruoštais, teigiamą įvaizdį Lietuvos žmonėms turinčiais sudaryti veidais. Po A. Brazausko mirties, socialdemokratai stipraus lyderio neužsiaugino, o su dabartiniais prarado ne tik įtaką tradiciškai jiems svarbiuose susisiekimo, statybos sektoriuose, bet ir galimybę tvirtai paveikti valstybės gyvenimą.

Susidaro įspūdis, kad jų vadams daug svarbiau patekti į Europarlamentą nei daryti tvarką Lietuvoje. Kalba socdemų pirmininkė V. Blinkevičiūtė su žmonėmis visada maloniai, mandagiai, ne taip, kaip „pasiploninusi pas kalvį liežuvį“ I. Šimonytė tik per prezidentinę rinkiminę kampaniją. Bet radikalių pasikeitimų mūsų ir mūsų šalies gyvenime nuo to nesišviečia.

Atkreipkit dėmesį, kad tiek socdemai, tiek S. Skvernelio „Vardan Lietuvos“ demokratai valdančiuosius kritikuoja tik bendrais bruožais, aptakiomis frazėmis, be jokių siūlymų kaip spręsti net skaudžiausius visuomenei klausimus ar net viešą erdvę sudrebinusius skandalus. Varnas varnui akies nekerta.

Jei tikėtume R. Karbauskiu, tai slapčiomis pardavinėdamas „Ignitis“ akcijas, tuometinis Premjeras S. Skvernelis tai nuslėpė ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo jį į Ministro Pirmininko postą delegavusios partijos vadovybės. Skelbiama, kad visa tai buvo derinama su tuometinės opozicijoje buvusios Tėvynės Sąjungos pirmininku G. Landsbergiu. Neskelbiamos ik buvusį mūsų visų turtą, t.y. valstybinės strateginės įmonės akcijas įsigijusių pavardės. Užduokit sau klausimą, kodėl besikeičiant valdžioms, net ir rinkiminiais metais, nei viena didžiųjų partijų nekelia klausimo apie minėtų asmenų paviešinimą?

Kodėl tokie dalykai neužkliūva LRT sekliams-morkoms, kodėl tai neįdomu visai krūvai mūsų teisinės sistemos specialiųjų tarnybų ar pačiam šalies Prezidentui?

Nuo pat „Mažeikių naftos“ laikų, kai konservatoriai sugebėjo amerikiečiams mūsų strateginę įmonę parduoti už vieną dolerį, nei viena iš jų pasimokiusi Vyriausybė už Lietuvos valstybei padarytą žalą neatsako.

Kai mūsų šalies ūkiui vadovauja Andrius Kubilius, Dalia Grybauskaitė, prasideda „genialūs“ ekonominiai sprendimai – skolintis Lietuvai pinigus už didžiausius procentus, nuomotis laivą už kainą, viršijančią jo vertę, išleisti milijonus Atominės elektrinės, kuri net nebuvo pradėta statyti, projektavimui. Turint tokius mokytojus, dirbti Premjeru S. Skverneliui neturėjo būti sunku.

Mano žemiečiai pasakoja, kad jis panašus į vieną kelių policininką, prieš kelis dešimtmečius besipinigaujantį prie Paluknės, važiuojant Varėnos–Vilniaus plentu, bet aš jais netikiu. Kai buvęs generalinis policijos komisaras tapo mūsų ministru pirmininku, daug kas pagalvojo, kad dabar Lietuvoje bus tvarka. Pirmiausia, imtasi daryti reformas, anot amerikiečių Jeilio universiteto mokslininkų, geriausiai pasaulyje pripažintoje Lietuvos miškotvarkos sistemoje

Visa sisteminė žiniasklaida skelbė S. Skvernelio žodžius apie nugalėtą korupciją ir depotizmą, įvykdžius reformą šalies miškų urėdijose. Tik po kelių metų leidinyje „TOP 500“ staiga į šalies turtingiausiųjų žmonių šešetą patekęs verslininkas, medienos perdirbėjas Sigitas Paulauskas paminėjo, kad įvykdyta urėdijų reforma – tai jo didžiulių pastangų nuopelnas. Kas po to liko iš Lietuvos miškų, matot patys.

Tuo pat metu naujasis Premjeras, pasitelkęs į pagalbą „12 kėdžių“ veikėjus Benderį ir Kisą primenančius, visoms valdžioms tinkančius Roką Masiulį ir Mantą Bartušką, ėmėsi reformuoti „Lietuvos geležinkelius“. Tuo metu tai buvo praktiškai pagal visus ekonominius rodiklius pirmaujanti tokio tipo įmonė visoje Europos Sąjungoje. Vėl taikomas tas pats valdžios keitimo pelningai dirbančioje valstybės įmonėje algoritmas.

Sisteminė žiniasklaida „sėkmingai“ kompromituoja buvusią profesionalią, iš savo srities specialistų sudarytą „Lietuvos geležinkelių“ komandą ir į aukštybes kelia naujai paskirtus susisiekimo srities „fantastus“. Reformos pasekmės tai, kad buvusi pelninga, geras algas savo darbuotojams, mokesčius valstybei mokėjusi įmonė dabar dotuojama iš biudžeto.

„Šlovė“ reformatoriui, prieš penkerius metus šalies vadovo posto siekusiam S. Skverneliui, kuriam dabartiniai valdantieji ruošiasi palikti savo prišildytas LR Seimo ir Vyriausybės kėdes.

Brežnevinėje Sovietų Sąjungoje tokius dalykus vadinom stagnacija, o kaip tokį valdžios nuprotėjimą vadinti Landsberginėje Lietuvoje. Kalbėti apie demokratiją valstybėje, kurioje į vieną suaugo renkamoji, įstatymų leidžiamoji, vykdomoji valdžios, kur nacionalinis transliuotojas ir net Konstitucinis teismas labiausiai primena konservatorių partijos filialą, neverta.

Bet tikiu Lietuva. Tikiu jos dorais, kantriais žmonėmis, kurie ir ne tokius žulikus, ilgai kentėję, nuo sprandų nusimetė. Tikiu ir tuo, kad nereikės mums nei revoliucijų, nei karinių perversmų. Tereikia šiemet ateiti į rinkimus ir nebalsuoti už valdžiažmogius.