M. Laurinkus. Nesuprantu, kodėl baltų religija staiga ėmė kelti juoką (29)

Mečys Laurinkus | Asmeninė nuotr.

Mečys Laurinkus | Asmeninė nuotr.

Kvėpuojant „pažymų“ išmetamosiomis dujomis retkarčiais gera įkvėpti oro, mažiau užteršto politinių sąskaitų suvedinėjimu. Seimas atvėrė diskusiją valstybės lygiu pripažinti senovės baltų religinę bendriją „Romuva“.

Lietuvos kultūros politikoje per ilgą laikotarpį tai vienas rimčiausių žingsnių.

Sąmoningai ar ne, parlamentinis svarstymas daug Lietuvos gyventojų dominančia tema sutapo su Sąjūdžio 30-mečiu. Žmonės, 1992 m. religinę bendriją „Romuva“ įregistravę Teisingumo ministerijoje, savo idėjas įvairia forma skleidė sovietmečiu, telkė daug jaunų žmonių tarp besimokančių, studijuojančių ir studijas baigusių, ne vienas jų dabar žinomas mokslininkas, menininkas, politikas. Ir tai buvo vienas įtakingiausių veiksnių greta kitų visuomeninių pilietinių judėjimų atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Esu šio netikėto anais laikais ir galingo proceso dar gyvas liudininkas. Priimdamas teigiamą sprendimą Seimas ne tik prašantiesiems suteiks aukštesnį veiklos statusą, bet ir kartu pagerbs šimtus savanorių kraštotyrininkų ir kitų žmonių, neleidusių išnykti tautai pačiais sunkiausiais laikais.

Nežinau, kokie bus galutiniai diskusijos rezultatai, kaip atrodys paredaguotas projektas.

Aišku viena – „Romuvos“ siekis ne avantiūristinis, ne kičinis, jis atitinka šiuolaikinį nacionalinės savimonės raidos etapą, jos pavojus ir rūpestį visiškai kitomis aplinkybėmis nei praeityje, taip pat neprarasti savo nacionalinio savitumo.

Galima bėgti nuo „Rytų“, galima vėl norėti tapti „Vakarais“ (abu terminai rimto mokslo jau seniai sukritikuoti), bet svarbiau yra būti savimi, giliau pažinti save ir savo tautos praeitį, ištakas, vertybių pasaulį ir ką jis reiškia dabarčiai, o gal ir ateičiai. Tai – nacionalinio intereso dalis.

Gali kitoms partijoms ir nepatikti, bet valstiečiai dėmesiu tautos praeičiai yra pranašesni už visas kitas iki šiol buvusias valdžias.

Neketinu veltis į įvairias Lietuvos praeities interpretacijas ar pradėti ginčytis, buvo ar ne tokia baltų religija, tačiau neabejoju, kad protingas Seimo sprendimas dėl „Romuvos“ kreipimosi paskatins jaunimą užsiimti gal dar fundamentalesnėmis savo krašto dvasinio, politinio ar ekonominio kelio per šimtmečius studijomis.

O ironizavimas ar net atviros patyčios nuoširdaus sumanymo atžvilgiu tikrai jau būtų žemiau grindjuostės. Deja, tokia stilistika jau lenda į paviršių.

Kažkodėl vos pradėtas svarstyti projektas iškart susietas su R.Karbauskio asmeniu, ironiškai jį vaizduojant lyg ir „vyriausiu žyniu“, nors „Romuvos“ aukštesnio pripažinimo siekis yra pakartotinis – pastarasis buvo prieš dešimt metų.

Daug kartų girdėjau pašaipiai komentuojamą Naisių Baltų dievų muziejų. Teatleidžia man liberalai ir konservatoriai, nesuprantu, kas ten taip juokinga. O gal tie, kurie kritikuoja, žino apie baltų religiją daugiau ir rimčiau? Kol kas neteko nei girdėti, nei matyti.

O ar tai, kas propaguojama po Naisių „kepure“, yra blogi dalykai, daro žalą jaunimui, moko jį blogio? Ironiškai kartojama – viskas netikra, fikcija, kičas. Ar tikra ir ne kičas yra nuo gėrimo apvemti patvoriai?   

Atvirai sakant, konservatoriai, jeigu jie ir norėjo kadaise tokie būti, seniai galėjo užsiimti tuo, ką dabar propaguoja ir realizuoja valstiečiai. Neužsiėmė.

Na, dar ne vakaras. Diskusija dėl baltų religijos gali suteikti progą pakoreguoti pažiūras. O užuominos iš konservatorių frakcijos apie „Romuvos“ iniciatyvoje matomą rusišką pėdsaką įžeidė ir įsiutino.

Visi tautiniai judėjimai, tarp jų ir su religinių papročių atspalviu, buvo KGB persekiojami. Romuviečių legenda – dabar jau miręs J.Trinkūnas – buvo pašalintas iš universiteto. Latvijoje tarpukario laikotarpiu baltų religijos rekonstrukcijos pastangos buvo daug intensyvesnės ir stipresnės organizacine prasme nei Lietuvoje.

Mūsų krašte D.Šidlauskas-Visuomis nuo 1931 m. Dusetų apylinkėse įsteigtoje „Romuvoje“ ėmėsi rengti vasaros stovyklas. Pats daug rašė šia tema spaudoje.

Kiek žinau, plačios diskusijos šiuo klausimu nebuvo. O latviai energingai ėmėsi rekonstrukcijos darbo. „Dievturyba“ (1925 m.) steigėjas E.Brastinis net parašė „dievturių katekizmą“.

Organizacija turėjo nemažą įtaką visuomenei ir daug pagelbėjo nacionalinei savimonei stiprinti. Užėjus rusams beveik visi organizacijos nariai buvo supūdyti Sibire.

Diskusijų paraštėje galima numanyti, kad krikščioniškas vertybes ginantys konservatoriai nenorėtų į konservatyvųjį lauką įsileisti ko nors panašaus į neopagonybę ar dar kitaip pavadintą reiškinį.

Manau, kad tai skirtingų plotmių dalykai ir negali pretenduoti net į menkiausią konkurenciją.

Katalikybės vaidmuo Lietuvoje yra labiau negu aiškus ir jos reikšmė neginčijama. Romuviečių intencija yra labiau kultūrinis projektas, nukreiptas į išsamesnį savo tautos dvasinių ištakų pažinimą, net jeigu praktikoje ir pretenduojama į tam tikrus papročius bei ritualus, kurie esamų įstatymu fone nesunkiai suderinami.

Pažinimas skirtingais laikais skirtingas. Turime Lietuvos senovę tyrinėjusius pasaulinio garso mokslininkus. Gana paminėti A.J.Greimą, M.Gimbutienę.

Dabartinis „Dievturyba“ vadovas Latvijoje V.Celmas yra ir menininkas, ir mokslininkas semiotikas. Tačiau ne vien pavardės svarbu. Kur kas svarbiau yra geranoriškumas tautos praeitimi ir ateitimi besirūpinančių žmonių ir jų intencijų atžvilgiu.

Kategorijos: Kultūra, Laiko vinys, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Religija, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

29 komentarai

  1. Vilniaus Žemiatis:

    Taip, Senasis baltų tikėjimas turi tapti tradicine religija.
    Net be galo keista, kad labiausiai tardiciniai dalykai buvo priskirti “netradiciniams.

    Man šiek tiek gaila dėl visumoje labai išmintingo ir teisingo žurnalisto-politologo R. Valatkos pozicijos. Visuomet Jam pritariu, tačiau, skaitydamas vieną iš paskutiniųjų Jo publikacijų DELFI kiek nusivyliau.
    Baltų tikėjimas labai svarbus mūsų visuomenei ir ši tradicija turi būti puoselėjama.

  2. Valentinas:

    Teisingai, Mečy,
    ačiū už teisingas mintis.

    Buvęs žygeivis nuo 1967 m.

  3. EJ:

    Mecio Laurinkaus straipsnis yra geras, pozityvus, kaip visada diplomatiskas, neizeidziantis. … Bet kaip ten toje netolimoje saugumietiskoje praeityje Laurinkus sutiko buti diplomatisku ir apgaudineti tauta del CZV kalejimo? Turbut ir daugiau neaskiu ir nesvariu valdzios sprendimu buvo dangstoma su Laurinkaus zinia pries savo tautos interesus.

  4. buvusi kraštotyrininkė:

    Labai teisingos mintys. Pritariu p. Laurinkui. Nesuprantu ko bijo konservatoriai ir visi kiti, kurie protestuoja, kad nebūtų įtvirtintas įstatymiškai baltų tikėjimas. Gal mano, kad visi paniekinsime katalikybę ir priimsime baltiškąjį tikėjimą? Tikrai taip nebus. Man visai netrukdo būti katalike, nes pagal gimdytojų norą tai atsinešiau į šį pasaulį, bet man taip pat labai brangi baltiškoji pasaulėžiūra – išlikę unikalūs Kūčių papročiai, išbraidytos pievos per Rasų šventės, ilgais rudens vakarais švęstos Ilgės(Vėlinės) ir t.t. Dėkoju likimui, kad buvo galimybės rinkti tautosaką, domėtis etnografija, pėsčiomis išvaikščioti ilgus maršrutus, matyti dar išlikusias senas sodybas su pakelių koplytstulpiais. Tai buvo tokia didelė patirtis, kurios dabar galėtų pavydėti bet kuris sumiesčionėjęs jaunuolis

  5. Leonas:

    Ne tokiam žmogui dera kalbėt apie krikščioniškas vertybes…

  6. EJ:

    Negi Mecys Laurinkus gali tik tiek? Draugisku balsu pritarti, kad Baltu tikejimas yra toleruotinas? Laurinkus galetu savo tautieciams pasakyti daug Tiesos apie vykusius valdzios nusikaltimus, tuo paciu padedamas valstybei pasveikti. Jis yra butent tas zmogus, kuris galetu tautai daug ka atskleisti ir paaiskinti. Bet kodel jis to nedaro? Gal bijo? Gal prisieke nieko neatskleisti 75metus? Galetu paaiskinti tautieciams, kodel tyli, budamas vienas is labiausiai informuotu zmoniu.

  7. Rimgaudas:

    Ne vieną knygą apie buvusią baltų religiją kaip brandžią ir visavertę yra parašęs humanitarinių mokslų daktaras iš Klaipėdos Rimantas Balsys. Tokią poziciją 2017 m. Palangos konferencijoje Baltų vienybės dienos proga jis pristatė ir pažintinėje laidoje “Skrajojantys ežerai”. Reiškia, kad ne tik kad Lietuvos Rytai su Vidurio Lietuva, bet ir Lietuvos Vakarai yra palankūs Baltų religijos visavertiškumui. Katalikybės reikšmė visuomenėje turi neginčijamą statusą ir niekas tuo neabejoja, o Romuviečių intencija reabilituoti Kęstučio su Birute šventines jungtuvių apeigas įstatymu padėtų lietuvių tapatybės su savo šalimi įtvirtinimui. Tad, ko čia iš tos intencijos juoktis?

  8. Žemaitis:

    Tas juokas pas visokius kunigėlius yra nebent pro ašaras.

  9. Dainius:

    Romuvos Lietuvoje anksciau niekada nebuvo. Romuva buvo musu senojo tikejimo vyriausiu kriviu centras, kuris buvo Prusijoje, Natangu teritorijoje ir buvo vadinama Ryckojot Romove (Ryckojos Romuva). Veliau kryziuociai sunaikine Romuva, toje vietoje ikure “trejybes” vienuolyna…

    • Žinome. Romuva – baltų dvasinė šerdis (centras).

      • Tarus “a”, ir “b” (ir visa atmintį) gaivint su Mečiu … jo Velykuškių apylinkėms –

        “Žinoma, kad traukiantis vokiečių kariuomenei 1944 — aisiais D. Šidlauskas atkako ir į Akmenės rajoną. Naujojoje Akmenėje gyvenančio rašytojo Vytauto Almanio tvirtinimu, lieka neaišku, ar tuo metu senyvas vyras norėjo pasitraukti į Vakarus, ar tik pasiekti savo tėviškę Mažeikių rajone.
        Netoli Pakempinių kaimo karo pabėgėlį pakirto liga, jis ir palaidotas vietos kapinaitėse.
        „Šiaulių krašto“ pakalbinta seniausia 85 metų Pakempinių kaimo gyventoja sakė gerai pamenanti neįprastas laidotuves, kadangi atvežė žmogų baltame karste. Senosios kapinaitės karo metais buvo apleistos ir mažai naudotos, nes aplinkinių vietų gyventojai mirusiuosius veždavo į Akmenės kapines, o Pakempiniuose laidodavo tik vargo prispausti.
        „Žinojome, kad tas žmogus buvo apsistojęs už miško esančio karininko sodyboje, — mena Pakempinių senolė. — Šeimininkas buvo karininkas ir išvykęs lyg tai į Paryžių“.
        Moteris sakė, kad po karo neatsirado artimųjų, kurie prižiūrėtų kapą. Vietiniai jį tik iš pradžių patvarkydavo, o vėliau jis tapo nebepastebimas.
        Kapavietę atrado po kelių dešimtmečių
        Tarybiniais metais jo kapavietės ėmėsi ieškoti grupelė kraštotyrininkų. 1980 metais studentais buvę Rimantas Braziulis ir Vytautas Musteikis sužinojo apytikriai vietą ir motociklu atvažiavo į Pakempinius.
        Atvykėliai atrado palaikus. Susirinkę vietiniai gyventojai patvirtino, kad čia 1944 — aisiais užkastas nevietinio gyventojo kūnas. Ir atnešė studentams su tuo žmogumi susijusių dokumentų, nuotraukų.
        Dabar esąs Lietuvos žaliųjų judėjimo lyderis R. Braziulis mena, kad visą vertingą medžiagą iš kraštotyrininkų atėmė saugumiečiai. Jie sustabdė namo jau važiuojančius jaunuolius ir sulaikė. Paleido po ilgų tardymų.
        Pakempinių kapinaitėse įamžintas Visuomio atminimas 2004 — aisiais, kai buvo minimos jo mirties 60 — osios metinės. Ta proga atidengtas šiauliečio liaudies meistro Alberto Martinaičio sukurtas akmeninis paminklas. Jį suprojektavo architektė Rasa Budrytė.”
        (iš Vytauto Ruškio 2010 m. rugpjūčio 28 d. “Šiaulių krašto”).

        Ir pagerbiant kraštotyrininkus (šiuosyk Rimantą su Vytautu), g e r b k i m e ir Žodį
        TIKYBĄ savą …neversdami ant skolos “reli..” 🙂 relsų””

  10. Pirmuoju, rašytiniuose šaltiniuose, arijų-baltų Krivių Krivaičiu buvo VANDENORIUS! Būtent jis mums paliko legendinius epus “ILIADĄ” ir “ODISĖJĄ”. Pirmajame epe mums pranešama apie ATLANTO – SANTARINI (Tero) ugnikalnio, Viduržemio jūroje, susisprogdinimą ir jo vyksmo “technologiją”! (Mūsų laikais šioje vietoje Viduržemio jūroje, yra keldera, kurią juosia penkios Santarini salos). Ši katastrofą, anot šaltinių, pagimdžiusi net 150 metrų aukščio cunamį bangas, tęsėsi nuo 1200-jų iki 1179-jų m.pr.m.e. Epe “Odisėja”, tas pats Krivių Krivaitis VANDENORIUS, praneša, kad po šio ATLANTO ugnikalnio susisprogdinimo, Žemė Viduržemio jūroje, drebėjo net 20 metų! Seniausios Žemėje LIETUVIŲ KALBOS DĖKA, jau yra įminta per 500 seniausiųjų kultūrų šaltiniai.

  11. Asta:

    Romuva- tikrai reikalingas tautai visuomeninis judėjimas siekiant pažinti savo tautos praeitį ir vertybes – papročių, dainų, švenčių ir prietarų kondensatas, bet tai nei senasis baltų tikėjimas, nei jo rekonstrukcija.

  12. Rimgaudas:

    Dainiui: tai, kad Romuvos Lietuvoje anksčiau nebuvo, galėčiau sutikti, kadangi kitų žinių apie tai neturiu (gal Romainiai tai sako su labai senu Veršvų piliakalniu šalia). Tačiau lietuviuose, kurie anksčiau buvo etruskuose ir savo žinioje turėjo Romą dar prieš romėnus, krivių Romuva buvo. Ji buvo kontroliuojama prūsų, nes ilgi kalnai Abruce (tariasi kaip (A)brūse – Prūsia: pagal šį požymį turime ilgą rankšluostį pavadinimu abrūsas) skamba jau labai lietuviškai.. Prūsai iš ten pasitraukė į šiaurę Reinu ir Vėzeriu, palikę žymę germanuose kaimo Preuss. Oldendorf (Prūsų Senkaimis) virš Osnabriuko po Danija pavadinimu. Iš ten grįžo prie Baltijos, kur dabartinėje Prūsijoje – Prūsioje įsteigė krivių Romuvą. Ar ji buvo visų baltų dvasinė šerdis, kiek abejoju, nes baltų dvasinių šerdžių galėjo būti ir daugiau, kadangi, grįžę po ledynmečio “pasiilsėjimo” iš šiaurinės Afrikos per Graikiją aisčių (eisčių) pavadinimu į savo ankstesnes vietas, jie galėjo turėti ir kitų baltų genčių krivių Romuvas. Derėtų jas nustatyti, žinoma.

  13. Abejojantiems dėl mūsų praeities studento POŠKOS liudijimas (apie 1936 m.): “Indams draugams padedant, studentas Poška priėjo prie tirštai žmonių apgulto Mahatma Gandžio ir trumpai su juo pasikalbėjo:”Žinau Lietuvą! Joje gyvena mums giminingi arijai. Jų kalba senesnė už sanskritą. Lietuviai iš labai senų laikų turi daug pasakų, dainų. Perduokit Lietuvai mano linkėjimus.”!

    • Rimgaudas:

      Kai ko nors nežinau, aš klausiu interneto ir pasirenku iš daugumos suprasdamas, kad lietuvių kalba yra senesnė už sanskrito. Mano bobutė, beje, austą ilgą raštuotą rankšluostį vadino abrūsu. Patys italai, gi, taria Abrūse ir nežino (kalbėjausi) pavadinimo kilmės.

  14. Prieš 200 metų genialusis filosofas I. Kantas buvo pasakęs:” LIETUVIŲ KALBĄ REIKIA IŠSAUGOTI, NES JINAI TURI RAKTĄ KURIS IŠSPRENDŽIA NE TIK FILOSOFINES, BET IR TAUTŲ RAIDOS PASLAPTIS”,
    Pasirodo, kad šis ” raktas” tiko atrakinti ir pasauliui dar nežinomus TREČIĄJĮ BEI KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS, nuo kurių ŽEMĖJA priklauso ne tiktai KLIMATO KAITA bet ir LEDYNMEČIŲ bei TVANŲ KAITA!!!

  15. Rimgaudas:

    Tomui: Tomai, geriau, kad slavai, germanai, baltieji anglai ir kiti indoeuropiečiai, žinotų, jog mes esame jų tėvai. Tada, aplankę mus ir pamatę, kad čia viskas gerai, galėtų ramiai grįžti į savo šalis atgal.

  16. Levas:

    Tai visai ne JUOKAS, o B A I M Ė !

  17. Mūsų kultūroje, visais laikais, aukščiausioji dievybė buvo SAULĖ arba MĖNULIS! ( Priklausomai nuo to – kas tuo metu yra virš žmonių galvų!). Nuo IV-jo t.pr.m.e. iki I-jo t.pr.m.e. Viešpatavo tiktai viena SAULĖ! Tad ir daugelio kultūrų šaltiniuose, nežiūrint į gentis ar kultūras, šis laikmetis buvo SAULĖS laikmečiu! Nuo 1000-jų iki 500-jų m.pr.m.e. virš protėvių galvų viešpatavo SAULĖ ir MĖNULIS! Tad ir laikmetis gavo SAULĖS – MĖNULIO arba SALIAMONO (SULEIMANO) vardą, Nuo 500-jų m.pr.m.e. iki 500-jų metų viešpatavo vienas MĖNULIS! Tad daugelio kultūrų viešpaties vardas prasidėdavo nuo liet. MĖNULIS – MENAS- MANAS-MONAS (A-MONAS) – AMEN!. Vardo pradžioje raidė A reiškia – dieviškąjį pradą ( altorius, auksas, aukuras, Afrika, Amerika, Antarktika, Aleksandras ir t.t.). Kaip matome, be LIETUVIŲ KALBOS PAGALBOS PASAULIS PRAEITIES NIEKADA NEĮMINS!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *