Gegužės viduryje Lietuvos mokslininkų sąjungoje įvyko susitikimas, kuriame svarstyta Lietuvos raidos nacionalinė strategija. Ne pirmas kartas kai kalbama apie Lietuvos bėdas ir jų įveikimo kelius. Ne pirmą kartą pažymėta, kad reikia kurti sąlygas, skatinančias Lietuvos piliečius gyventi Lietuvoje. Bet tikrai pirmą kartą pasakyta, kad kelias link šio tikslo yra laimės ekonomikos sukūrimas.
Nors ir vėluodami, bet Lietuvos mokslininkai atsiliepė į Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) surengtoje konferencijoje „Laimė ir gerovė“ išsakytas mintis, bandymus numatyti naujas visuomenės raidos kryptis. Čia tinkama proga priminti, ir JTO Generalinės Asamblėjos priimta rezoliuciją: „Laimė: visuminis požiūris į raidą“ Rezoliucijoje teigiama, kad JTO pripažįsta – BVP (bendras vidaus produktas) negali patikimai rodyti vienos ar kitos tautos gerovės, o todėl JTO valstybėms narėms siūloma tęsti pastangas kuriant valstybinę politiką, kuri visapusiškiau atsižvelgtų į laimės ir gerovės siekimą.
Šiandien visuomenė tikrai turtingesnė nei prieš šimtmetį, bet tolesnis jos turtėjimas laimingų žmonių skaičiaus beveik nedidina, o nuolatinės krizės, nedarbas, psichikos sutrikimų plitimas akivaizdžiai patvirtina – reikia naujų vertybių ir naujo kelio.
Šis faktas paskatino protingesnius politikus gręžtis nuo „abstrakčios finansinės buhalterijos“ rodiklių vertinant valstybės būklę realių, daugeliui žmonių svarbių problemų sprendimo link, ieškoti būdų kaip pakelti visuomenės laimės lygį. Deja, laimės ekonomikos idėjos vis dar aplenkia Lietuva. Politikai nuolat „pamiršta“, kad investicijos į piliečių laimę valstybės gerovę veikia labiau nei investicijos į kelius ar mašinas. Gal todėl ir turime gerėjančius kelius, bet jais važiuojančių nuolat mažėja? Deja, Lietuvos politikai vengia laimės sąvokos, nes klausimas „Ar kuri nors reforma, mokestis, įstatymas padarė piliečius laimingesniais?“ dažnai jiems yra labai neparankus.
Bandant išsisukti nuo jo, samprotaujama, kad laimė tėra graži metafora, o valstybės valdymas turi remtis tiksliais, išmatuojamais rodikliais. Tokios mintys buvo daugmaž teisingos XX a. pradžioje, bet jau amžiaus viduryje padėtis pasikeitė. Šiandieną apie visuomenės laimės lygį jau nebegalima kalbėti kaip apie metaforą, jis tapo išmatuojamu visuomenės būklės rodikliu. Dažnai nepatogiu, prieštaraujančiu tradicinės politikos tikslams. Todėl neatsitiktinai mokslo sferoje, mokslininkų sąjungoje ir atsiranda iniciatyvos platinti praktinių, politinių ir ekonominių veiksmų seka, kuri turėtų sukurti laimingesnę visuomenę.
Norėtųsi tikėtis, kad ši iniciatyva neužges, kad jau greitai piliečiai sužinos apie aiškius siūlymus ir paskatins valdžią juos svarstyti. O abejojantiems laimės ekonomikos idėja galima priminti pagrindinį jos teorinį teiginį – visuomenės pradėjusi rūpintis savo piliečiais, jų laime ir gerove labai sparčiai tampa ir turtingesnė, nes laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes jis geba daugiau sukurti ir uždirbti nei nelaimingas.
