2026 m. Nobelio ekonomikos premija paskirta amerikiečių ekonomistams – Stanfordo universiteto profesoriui emeritui Robertui Halui (Robert E. Hall) ir Kolumbijos universiteto profesoriui Michaeliui Vudfordui (Michael Woodford). Jie įvertinti už tyrimus, padėjusius paaiškinti, kaip pavienių žmonių ir įmonių sprendimai veikia visos šalies ekonomiką ir kaip galima sušvelninti krizių padarinius.
Laureatų darbų reikšmę aiškina Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto profesorius Linas Tarasonis ir docentas Arūnas Burinskas. Pasak jų, šie tyrimai pakeitė ekonomistų požiūrį į vartojimą, taupymą, kainų kitimą ir centrinių bankų sprendimus.
Už ekonomikos skaičių – žmonių sprendimai
Anksčiau ekonomistai daugiausia nagrinėjo bendruosius šalies ūkio rodiklius – bendrąjį vidaus gaminį, infliaciją ir nedarbą. Tačiau šie skaičiai ne visada paaiškindavo, kodėl ekonomika ima lėtėti ar kodėl kainos kyla net mažėjant paklausai.
Pasak L. Tarasonio, R. Halas ir M. Vudfordas parodė, kad už bendrųjų rodiklių slypi milijonai kasdienių sprendimų. Ar šeima pirks automobilį? Ar įmonė samdys naujų darbuotojų? Ar prekybininkai didins kainas? Visa tai priklauso ir nuo žmonių lūkesčių.
R. Halas tyrė vartojimo ir taupymo sprendimus. 1978 m. paskelbtame darbe jis parodė, kad žmonės, planuodami išlaidas, atsižvelgia ne tik į šiandien gaunamas pajamas, bet ir į žinias apie būsimą finansinę padėtį.
M. Vudfordas šias įžvalgas pritaikė pinigų politikos tyrimams. Jo 2003 m. knyga „Interest and Prices“ („Palūkanos ir kainos“) padėjo aiškiau suprasti, kaip centrinių bankų nustatomos palūkanų normos veikia vartojimą, investicijas, gamybą ir kainas.
Kodėl svarbu, ko tikimės rytoj?
Ateities lūkesčiai gali keisti ekonominę padėtį jau šiandien. Jeigu žmonės baiminasi netekti darbo, jie pradeda taupyti ir atideda didesnius pirkinius. Kai taip elgiasi daugelis, mažėja prekių ir paslaugų paklausa, todėl ekonomika gali dar labiau sulėtėti.
Panašiai veikia ir lūkesčiai dėl kainų. Jeigu įmonės mano, kad infliacija ilgai neslūgs, jos gali iš anksto branginti prekes ir paslaugas. Taip baimė dėl būsimo brangimo pati prisideda prie tolesnio kainų kilimo.
Todėl centriniams bankams svarbu ne tik nustatyti palūkanų normas, bet ir įtikinti visuomenę, kad kainų augimas bus suvaldytas. Pasak L. Tarasonio, aiški ir patikima politika gali padėti mažinti infliaciją ne taip skaudžiai paveikiant darbo vietas.
Pamokos iš praėjusio amžiaus sukrėtimų
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Vakarų valstybės susidūrė su reiškiniu, kai ekonomikos augimas lėtėjo, nedarbas didėjo, tačiau kainos ir toliau kilo. Šis reiškinys vadinamas stagfliacija – ekonominiu sąstingiu, kurį lydi didelė infliacija.
Ankstesnės teorijos nepakankamai paaiškino tokią padėtį. Buvo tikimasi, kad didėjant nedarbui kainų augimas turėtų sulėtėti. Tačiau žmonių ir įmonių lūkesčiai dėl tolesnės infliacijos veikė priešinga kryptimi.
R. Halo ir M. Vudfordo tyrimai prisidėjo prie naujosios keinsinės makroekonomikos plėtotės. Ji padeda aiškinti žmonių sprendimų, kainų, palūkanų ir valstybės ekonominės politikos sąsajas. Šios krypties modelius naudoja centriniai bankai ir kitos įstaigos.
Ką atradimai reiškia Lietuvai?
Laureatų tyrimų reikšmę Lietuvos gyventojai gali suprasti prisiminę pastarųjų metų kainų šuolį ir padidėjusias būsto paskolų įmokas. 2022 m. infliacija Lietuvoje buvo viena didžiausių euro zonoje, o Europos centrinis bankas didino palūkanas, siekdamas pažaboti kainų augimą.
Dėl to pabrango paskolos, sumažėjo dalies gyventojų galimybės vartoti, o įmonės atsargiau vertino investicijas. Tačiau ilgainiui infliacija atslūgo.
L. Tarasonio teigimu, M. Vudfordo plėtoti modeliai leidžia įvertinti skirtingų palūkanų normų ar kitų ekonominių priemonių padarinius. Vis dėlto jie negali tiksliai numatyti karų, pandemijų ar kitų netikėtų sukrėtimų. Jų taikymo sėkmė priklauso ir nuo visuomenės pasitikėjimo.
Kodėl svarbu sušvelninti krizių padarinius?
Ekonominės krizės skaudžiausiai paliečia žmones, turinčius mažiausiai santaupų. Lietuva tai patyrė per 2009 m. nuosmukį, kai šalies ūkis smuko maždaug 15 proc., o nedarbas vėliau priartėjo prie 18 proc.
Per COVID-19 pandemiją valstybės ir Europos centrinio banko taikytos priemonės padėjo išvengti tokio didelio ekonomikos nuosmukio. Tačiau, kaip pažymi L. Tarasonis, neįmanoma tiksliai nustatyti, kokia šių rezultatų dalis priklauso būtent nuo premija įvertintų mokslininkų darbų.
Svarbiausia laureatų darbų išvada – ekonomika nėra vien skaičių ir rodiklių visuma. Jos raidą lemia žmonių sprendimai, lūkesčiai ir pasitikėjimas ateitimi.
2026 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatams skirta 12 mln. Švedijos kronų, kurias abu mokslininkai pasidalys po lygiai.
Parengta pagal Vilniaus universiteto pranešimą, paskelbtą BNS Spaudos centre 2026 m. spalio 12 d.
