M. Petkevičienė. Kalba buvo jo gyvenimas (2)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt , J. Vaiškūno nuotr.

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt , J. Vaiškūno nuotr.

Vasario 23 d. į amžinąją kelionę palydėdami įžymiausią Lietuvos kalbininką, garsų lietuvių kalbos tyrėją ir gynėją Zigmą Zinkevičių  (1925 01 04-2018 02 20) skelbiame šviesiam Velionio atminimui skirtus šiltus Jo anūkės Mildos Petkevičienės žodžius.

Esu iš ilgaamžių giminės. Vaikystėje turėjau laimės pažinti tris savo prosenelius. Mano vaikai taip pat.

Vakar vakare (vasario 20 d., – Alkas.lt), sulaukęs 93 metų, iškeliavo mano senelis Zigmas. Kito senelio man likimas neleido geriau pažinti, nes jis žuvo kai buvau vos vienerių, todėl senelis Zigmas man buvo vienintelis senelis, o aš buvau vienintelė jo anūkė.

Kai nuvažiuodavome aplankyti jo akys nušvisdavo ir visada pasirodydavo šypsena pamačius mus ir man dabar apie jį pagalvojus visada norisi šypsotis ir gera… paskutinį kartą jį lankant jis tiek daug pasakojo apie savo vaikystę, Ukmergę ir visokius nuotykius. Smagiai praleidome kelias valandas paskendę vaikystės prisiminimuose.

Man senelis buvo pavyzdys. Bendravimo pavyzdys. Nesu girdėjus, kad būtų ant kito žmogaus pakėlęs balsą… visada ramiai gražiai ir aiškiai kalbėdavo, kažkaip pagarbiai, išklausydamas, niekada nepertraukinėdamas,visada turėdavo aiškią savo nuomonę. Kalba buvo jo gyvenimas.

Zigmas Zinkevičius 1977 m. | B. Savukyno asmeninio archyvo nuotr.

Zigmas Zinkevičius 1977 m. | B. Savukyno asmeninio archyvo nuotr.

Vaikystės vasaras dažnai leisdavau senelių sode prie Žaliųjų ežerų. Atsimenu rytus, kai močiutė pakurdavo židinį, ir pasklisdavo kepamų blynų kvapas senelis nusileisdavo iš antro aukšto ir eidavo valgyti antrų pusryčių, nes keldavosi anksti ir visada sėsdavo prie rašomojo stalo dirbti dar tekant saulei. Nusileidęs pakštelėdavo močiutei į skruostą „Na, mamuliuk, kas pusryčių?“… ir man būdavo taip gražu tas šiltas paprastumas…

Seneliui nerūpėjo buitis, materialumai. „Glupstva“ sakydavo jis ir numodavo ranka. Tai žmogus,kuris net būdamas aukštuose postuose greičiausiai nė karto net nepagalvojęs, jog iš to galima pasipelnyti. Senelis buvo labai doras ir sąžiningas. Senelis buvo ir liks man ypatingo Žmogaus pavyzdys.

Kartą mane senelis pasišaukė ir padovanojo tris tomus Slaviūno sutartinių, kurias jam padovanojo pats Slaviūnas. Taip ir vartau juos nuo tos dienos kaip maldaknygę, kasdien vis ką nors pagiedodama…

M. Petkevičienės nuotr.

M. Petkevičienės nuotr.

Ilsėkis,dabar, seneli, už tave kalbės tavo darbai…

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , .

2 komentarai

  1. Matas:

    Užuojauta artimiesiems,tai netektis visai Lietuvai.

  2. Aldona:

    Ačiū anūkei už gražius atsiminimus. Jūsų senelis, o mūsų visų mylimas mokslininkas, didis valstybės ir lietuvių tautos mylėtojas paliko pavyzdį, kaip reikia ne žodžiais, o darbais garsinti Tėvynę Lietuvą. Jo darbštumui, profesiniam lygiui, tautinei savimonei neprilygsta joks kitas šių dienų mokslininkas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *