S. Vaišvilienė: Savo kalbą privalome mylėti

Šiaulietė kaligrafė Salomėja Vaišvilienė, nuo mokyklos laikų jau keletą dešimtmečių nesiskirianti su plunksnakočiu ir lietuvių kalbos dailyraščiu, sako, kad mūsų kalba turtinga ir be rašmenų, kuriais Lietuvos valdžia jau pasišovė papildyti lietuvišką abėcėlę.

Nejauku S.Vaišvilienei skaityti ir trumpąsias SMS žinutes ar elektroninius laiškus, kurių autoriai rašo nenaudodami lietuviškų raidžių č, š, ž, ą, ę, ė, į, ų, ū. „Toks lietuvių kalbos darkymas – nepagarba ir šių žinučių ar laiškų gavėjams, ir pačiai kalbai“, – sako dailyraščio meistrė.

– Ką apie kiekvieną iš mūsų atskleidžia rašysena ir kalbos kultūra? – pasiteiravo „Respublika“ Salomėjos Vaišvilienės.

– Rašysenoje atsispindi ir pagarba kitam žmogui, ir rašančiojo charakteris, ir nuotaika. Pavyzdžiui, jei žmogus rašo būdamas sudirgęs ar susierzinęs, rašte tai gerai matyti. Jei eilutė kyla į viršų – žmogus yra optimistas. Apie tai, kaip iš rašysenos pažinti žmogų, esu išstudijavusi nemažai literatūros. Visų pirma dėl to, kad geriau pažinčiau pačią save. Ne paslaptis, kad kiekvienas raštas atskleidžia ir žmogaus išprusimo lygį. Galima sakyti, kad rašysena – žmogaus veidrodis, o gražus raštas – Dievo dovana.

– Kaip kito rašto kultūra po Nepriklausomybės atkūrimo?

– Prekybos centruose atsirado labai daug sveikinimų atvirukų su iš anksto parengtais tekstais. Žmogui siūloma prekė, sveikinimo žodžiai, į kuriuos pačiam jau nereikia įdėti širdies. Tačiau, mano nuomone, nemažai šių tekstų yra primityvūs, atskleidžiantys, kad širdies neįdėjo ir tie, kurie juos rengė. Gavus tokį atviruką nejučia iškyla vaizdinys, kad žmogus, užsukęs į prekybos centrą nusipirkti duonos ar pieno, lyg tarp kitko į prekių krepšelį įsidėjo ir tą atviruką. Mažiau liko džiaugsmo, kurį suteikia individualus sveikinimas, skirtas konkrečiam žmogui.

– Ar nenukonkuruoja ranka rašytų sveikinimų galimybė brūkštelėti sveikinimą socialiniuose tinkluose?

– Dalis žmonių įvairių švenčių progomis tikrai sveikinimus rašo socialiniuose tinkluose ir tiki, kad misija atlikta. Tačiau man socialinis tinklas tėra galimybė pamatyti tolimuose kraštuose esančių artimųjų fotografijas. Dalis žmonių nenori vargintis ir persiunčia iš kieno nors kito gautus sveikinimus trumposiomis SMS žinutėmis. Gal tai populiaru daugiau tarp jaunimo. Tačiau žmonių, vertinančių ranka rašytą sveikinimą, tikrai daug. Gražus raštas yra vertingas ir kompiuterinių technologijų amžiuje. Ir netiesa, kad žmonės dabar rašo tik kompiuteriu – jie pasiilgsta ir ranka rašyto teksto.

– Bet žmonės vis rečiau vienas kitam parašo elementarų laišką ant popieriaus – didelė dalis bendravimo persikelia į virtualią erdvę. Ar nenutiks taip, kad ateities kartos popierinius laiškus galės pamatyti tik muziejuose?

– Manau, daugeliui mūsų per Kalėdas ar kitas didžiąsias šventes labai smagu pašto dėžutėje rasti voką su širdžiai brangių žmonių sveikinimais. Toks laiškas leidžia patirti artumo jausmą net jei tas žmogus labai toli. Gavęs tokį laišką, kiekvienas turbūt susimąsto, kad tas, kuris jį rašė, tuo metu mintimis buvo kartu. O ne taip, kad kelių kompiuterio klaviatūros klavišų paspaudimu atliko pareigą pasveikinti. Gauti laišką, parašytą ant popieriaus, man visada labai malonu, todėl ir su dukra Egle, gyvenančia ir dirbančia Jungtinėje Karalystėje, bendraujame ne tik per „skype“ programą, bet viena kitą nudžiuginame ir mielais popieriniais laiškais.

– Ką praranda tie žmonės, kurie jau seniai pamiršo popierinius laiškus?

– Jei žmonės nejaučia jokių sentimentų popieriniams laiškams, gal jie nesijaučia ir kažko netekę. Kiekvieno prigimtis ir poreikiai gi yra individualūs, skirtingi. Tačiau mano nuomone, joks kompiuteriu rašytas laiškas nėra pajėgus perteikti to nuoširdaus bendravimo pojūčio, kuris užkoduotas kiekvienoje ranka rašytoje raidėje.

– O kuo gresia lietuvių kalbai trumpųjų SMS žinučių ar elektroninių laiškų rašymas be lietuviškų raidžių?

– Taip besielgiantys žmonės darko lietuvių kalbą, demonstruoja nepagarbą ir jai, ir tam, kam rašo. Negi taip sunku dar kartą spustelėti mobiliojo telefono klavišą, kol ekrane įsižiebs lietuviška raidelė su nosine, varnele ar brūkšneliu? Esu gavusi trumpąją SMS žinutę, kuri buvo parašyta tarsi vienas žodis – be tarpų, be didžiųjų raidžių, be žodžio pradžios ir pabaigos. Visus mus rašyti mokė mokytojai, bet ne visi to išmokome. Savo kalbą privalome mylėti ir gerbti.

– Šiandien dar galime didžiuotis, kad lietuvių kalboje iki šiol išlikę ištisi sakiniai, lygiai taip pat skambėję ir prieš tūkstančius metų šventojoje sanskrito kalboje. Ar pajėgsime išsaugoti šiuos lobius, jei nemylėsime protėvių palikimo – kalbos?

– Tikiu, kad jaunimas, šiandien nekreipiantis dėmesio į taisyklingą kalbą ir rašybą, išaugs iš to amžiaus. Lygiai taip, kaip išauga iš noro protestuoti prieš aplinką, išsiskirti apranga, šukuosenomis. Į mane, prašydami parašyti sveikinimus įvairiomis progomis, kreipiasi daug jaunų žmonių. Jie vertina lietuvių kalbą, turtingus mūsų poezijos lobynus. Jiems tai svarbu ir tai džiugina. Tikrai yra labai daug šaunaus jaunimo, kuris rinksis lietuvių kalbos studijas, mokysis patys, o vėliau mokys ir kitus.

– Tačiau šiandien į lietuvių kalbą jau braunasi ir svetimi rašmenys, o mūsų šalies valdžia į tai žvelgia labai atlaidžiai. Negi mums reikalingos svetimos raidės, negi per maža savų?

– Mano nuomone, jei žmogus gyvena Lietuvoje, jis ir turi taikytis prie mūsų valstybės, o ne atvirkščiai. Tikrai neteko girdėti, kad kurioje nors užsienio valstybėje gyvenantys lietuviai būtų išsireikalavę, kad jų pavardes rašytų lietuviškais rašmenimis. Mano dukra Eglė studijavo Vokietijoje. Ten niekas nekalbėjo su ja angliškai, todėl iš pradžių visur nešiodavosi anglų-vokiečių kalbų žodynėlį. Grįžusi atostogų į Lietuvą, jau buvo išmokusi vokiečių kalbą. Vokiečiai angliškai nekalbėjo iš principo. Jiems gimtoji kalba yra be jokių išlygų brangesnė už oficialią ES valstybėse anglų kalbą. Gal mums, įvairiose srityse deklaruojantiems, kad imame pavyzdį iš Vakarų Europos valstybių, derėtų pirmiausiai iš jų pasimokyti meilės gimtajai kalbai? Kodėl kitos tautos sugeba apginti save, o lietuviai linkę pasiduoti? Juo labiau keisti ir nesuvokiami tautinių mažumų reikalavimai Lietuvoje net gatvių pavadinimus rašyti dviem kalbomis – lietuvių ir jų. Nė vienas lietuvis jokios užsienio valstybės pagal lietuvišką dūdelę nepašokdins. Tai kodėl mes savo Tėvynėje turime šokti pagal kitataučių dūdeles?

– Lietuvių kalba juk atlaikė ir carinės Rusijos, ir Sovietų Sąjungos mėginimus ją nustumti į pašalį. Ar pajėgs atsilaikyti prieš anglų kalbą, jei net Lietuvos prezidentė ministrus egzaminuoja angliškai?

– Matyt, per maži esame. Užsieniečiai, norintys įsilieti į lietuvių kultūrą ir ją perprasti, lietuviškai išmoksta. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – lietuviškai puikiausiai kalba ir Šiauliuose ledais bei pica prekiaujantis italas, ir nemažai kitų svetimšalių, ateitį nusprendusių sieti su Lietuva. Jie laikė garbės reikalu išmokti kalbėti lietuviškai, nes suvokė, kad kitu atveju visuomet liks svetimi. Tačiau gausu ir tokių, kurie Lietuvoje gyvena ištisus dešimtmečius, o lietuviškai suregzti sakinio nesugeba. Kiekvienas turėtume gerbti tą šalį, kurioje gyvename, ir prisitaikyti prie jos papročių bei tradicijų. Gaila, ne visi tai supranta. Žinoma, visur reikia išlaikyti balansą. Juk ne kiekvienas NATO karys, keliems mėnesiams atvykstantis į misiją Lietuvoje, mokysis lietuviškai. Tokiems atvejams yra vertėjai, kita vertus, ir dažnas lietuvis angliškai šiandien sugeba susikalbėti. Kalbų mokėjimas žmogų puošia. Tik niekada nereikia savo interesų kelti aukščiau kitų. Laikas parodys, kokia bus Lietuva ateityje. Šiandien mūsų valstybė labai aptirpusi, minios žmonių priverstos rinktis gyvenimą emigracijoje. Liūdna, bet mūsų šalies valdžiai eilinių piliečių rūpesčiai neįdomūs. Žmonės valdžios vyrams ir moterims reikalingi tik prieš rinkimus. O po jų – nors ir tvanas.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“