R. Šedytė: Lietuva – mano širdyje!

Šiais laikais, kai emigruoti iš Lietuvos tampa gero tono ženklu, kai žmogaus pasilikimas gyventi Tėvynėje kone visuotinai suvokiamas kaip jo nesėkmė, kai lietuvaičiai skuba keisti savąją prigimtinę pasaulėjautą, moralę, bet kokias priklausomybę lietuvių tautai liudijančias skirtybes (netgi pavardes!), labai reikia nacionalinį nubudimą, sugrįžimą, ne reklaminę ir ne butaforinę meilę Lietuvai bylojančių pavyzdžių –liudijimų, kad lietuvių tautos žmonės dar geba išgirsti savy kraujo balsą, dar išdrįsta atsiliepti, pašaukti lietuvių liaudies dainos, senove alsuojančio piliakalnio ar bičiuliško žvilgsnio, kuriame – ugnelė, sergstima nuo pat alkaviečių laikų. Ir, ačiū Dievui, tokių pavyzdžių esama!

Kviečiame drauge pasidžiaugti JAV gimusios ir augusios aštuoniolikmetės lietuvaitės Rafaelės Šedytės laišku, kurį ji parašė vos mėnesį paviešėjusi savojoje protėvių žemėje – kurį ji parašė tvirtai apsisprendusi grįžti gyventi Lietuvoje – gyventi Lietuvai.

„Prieš keletą metų mama internetiniame tinklalapyje parodė man nuotrauką, kurioje medžių lapuose atsispindėjo rudens spalvomis nuspalvinta Lietuvos trispalvė. Mamos akyse mačiau tą nuostabą, kuri kiek vėlėliau vaikišku smalsumu aplankė ir mane. Gamtos žaisme – medžių lapuose – atsispindėjo nuostabiausias meno kūrinys. Ir tai buvo Mūsų trispalvė. Gimiau ir užaugau Čikagoje – lietuviškame Amerikos mieste, lietuvių šeimoje. Šeštadieniais lankiau Čikagos lituanistinę mokyklą, pas mus dažnai svečiuodavosi muzikantai ir įvairūs žmonės iš Lietuvos, kurių aš nelabai ir pamenu. Jaučiu, kad dar tada, kai buvau visai maža, jie įskiepijo meilę lietuviškai muzikai bei lietuvybei, kuri dabar prabudo ir išsiskleidė.

Kartu su tėvais nuo mažumės lankydavausi Lietuvoje, o pastaruosius ketverius metus svečiuodavomės kasmet. Kartą vaikystėje Lietuvoje praleidau visą vasarą. Jau tada supratau, kad lietuviškumas – tai dalis manęs, bet niekas nežiūrėjo į mane kaip į lietuvę. Žinoma, aš gerai nemokėjau lietuvių kalbos, bet pagrindinė problema buvo ta, kad niekas manimi netikėjo, visi laikė mane svetima, nors aš jaučiausi sava, tik nemokėjau išsakyti to, kas buvo mano viduje. O juk meilė Lietuvai visad ruseno mano mažoje širdelėje.

Daug ką mano gyvenime pakeitė ši vasara. Kai mama pasakė, kad vyksim mėnesiui į Lietuvą, svarsčiau, kad nenoriu būti ten taip ilgai, ką gi aš veiksiu toje Lietuvoje? Bet bilietai buvo jau nupirkti ir visgi tai buvo paskutinis šiaudas, bandant išlaikyti ryšį su Lietuva. Esu dėkinga savo dėdei istorijos profesoriui Arūnui Gumuliauskui už rekomendaciją dalyvauti archeologinėje stovykloje-ekspedicijoje. Tai buvo geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime. Viskas apsivertė aukštyn kojomis – turėjau galimybę pamatyti tikrąją Lietuvą.

Visa prasidėjo, kai nuvažiavau į Ivangėnų kaimą (Tauragės r.), Karšuvos piliakalnį, kur pirmiausia mane pasitiko vyras žaliais botais. Tai buvo archeologijos doktorantas Žilvinas Montvydas, kuris ir surengė bei vadovavo stovyklai. Išklausiau jo istorinės apžvalgos, įlipau į piliakalnį ir kartu nuėjome prie darbo vietos. Ten jau darbavosi 12 studentų bei moksleivių. Mūsų kasinėjimai vyko piliakalnio papėdėje buvusioje gyvenvietėje. Tai buvo mūsų dienos darbas, bet labiausiai man įsiminė kartu praleistas laikas, vakarai jau uždarytoje Adakavo mokykloje, kur mes ir buvome apsistoję, bei žygis partizanų keliais. Kas rytą važiuodami į darbo vietą klausydavome man niekada negirdėtos lietuviškos muzikos. Tai leido man vėl prisiminti vaikystėje girdėtus muzikinius akordus namuose. Tai buvo tiltas į mano vaikystės prisiminimus, į mano lietuvybę. Viską iš naujo išgyvenau su vaikišku smalsumu ir aštuoniolikmetės suvokimu.

Pamačiau kitokią Lietuvą, labai gražią Lietuvą. Kiekvieną rytą sėdėdavau priekinėje automobilio sėdynėje ir grožėdavausi miškais, lygumomis bei kalvelėmis. Kas rytą pajausdavau, lyg viską matau iš naujo, kitaip ir dar gražiau. O juk tai buvo tas pats kelias. Grįžtant mus pasitikdavo žalių medžių tunelis prie mokyklos, kurioje mes ir gyvenome. Simboliška, kad gyvenome mokykloje, iš kur vaikai semiasi mokslo žinių, ir štai aš šioje mokykloje kaip tas vaikas kroviausi naujų žinių lobyną, sužinojau daugybę istorinių faktų apie Lietuvą, supratau, kas yra tikra draugystė. Mano naujieji draugai leido man pirmąkart patirti, kas yra dilgėlė! Staiga pajutau, kaip mano lietuvių kalba grįžta, pajutau, kad žmonės manim tiki, kad galiu išsakyti, kas mano viduje, kad ne tik jaučiuosi sava, bet ir esu sava.

Liepos 22 d., sekmadienį, šventėme Karaliaus Gedimino (vieno iš ekspedicijos dalyvių) gimtadienį. Karūnavome jį gėlių vainiku, supintu trijų merginų. Viskas vyko kalvoje saulėtą dieną. Mes ėjome aplink jį su senovine daina (sutartine). Galų gale aš pasijaučiau tikra lietuve. Buvo gera dalintis šiuo momentu su mano broliais ir seserimis. Po dainų mes susėdome ant žolės ir dalinomės šypsenomis. Šventės pabaigoje aš nusiridenau nuo kalvos it kupinas džiugesio vaikas. Pajutau ramybę savyje ir didžiavausi, kad esu lietuvė.

Vėliau mes nuėjome į mišką, man buvo pasakyta, kad manoma, jog čia buvo paslėptas partizanų archyvas ir vieta, kur ilsėdavosi laisvės kovotojai. Aš ėjau per mišką su vyru žaliais botais, ten mes radome daug dalykų iš praeities: 5 kulkas, 2 rankinių granatų dalis, 3 Sovietų Sąjungos ženkliukus ir kitus daiktus. Aš jaučiausi taip, lyg mes būtume prikėlę dalį istorijos. Kai liečiau dalykus iš praeities, jaučiau, kaip juos turėjusių žmonių tikėjimas, motyvacija ir dvasia pasiekė mane. Mes ėjome toliau per pelkes, grėsmingus medžius, kol priėjome rojaus kampelį žemėje. Giliai širdyje jaučiau, kad archyvas turi būti čia, jaučiau, kaip praeitis prisikelia dabartyje. Užmerkiau akis ir įsivaizdavau, lyg ilsėčiausi kartu su partizanais prie laužo, ir savyje jaučiau tą pačią ugnį, degančią jų širdyse. Tą akimirką išsklaidė telefono skambutis, kviečiantis mus sugrįžti. Grįždama pas kitus stovyklautojus jaučiausi stipresnė, turėjau daugiau pasitikėjimo ir naujų jėgų savoje širdyje. Nuostabius jausmus išgyvenau miške, kur galėjau prisiglausti prie didžiulio 300 metų senumo ąžuolo. Norėjosi ten būti ilgiau ir ilgiau, jausti senojo ąžuolo alsavimą ir ieškoti partizanų archyvo. Pirmą kartą gyvenime pajaučiau, kad Lietuva manęs nebepaleidžia, aš – jos dalis. Aš privalau sugrįžti čia, į SAVO nuostabiąją Lietuvą. Anksčiau neišgyventi jausmai ir potyriai skverbėsi vis giliau ir giliau į mano jauną sielą. Pirmą kartą savo naujųjų draugų padedama pajaučiau, ką reiškia būti lietuve, kad ir be taisyklingos kalbos. Nuostabūs žmonės padėjo patirti nuostabų jausmą – meilę tėvų kraštui, mažam žemės kampeliui.

Iš stovyklos turėjau išvažiuoti anksčiau. Keturias dienas buvau Lenkijoje, Vokietijoje ir Čekijoje. Vaikščiojau po Čekijos kalnus ir sakiau visiems, kad čia gražu, bet ne taip gražu kaip Lietuvoje. Nieko nenorėjau labiau kaip sugrįžti į ekspediciją. Po 14 valandų trukusios kelionės autobusu iš Lenkijos 3:30 ryte grįžau į Adakavą. Turėjau galimybę sugrįžti dar vienai dienai ir ja pasinaudojau.

Paskutinę naktį visi gulėjome ramiai pievelėje prie traškančio laužo ir žvelgėme į naktinį dangų. O kokios nuostabios Lietuvos žvaigždės, tokių tikrai niekada nebuvau regėjusi! Lijo žvaigždžių lietus – žvaigždės krito į žemę, o mes dainavome lietuviškas dainas. Tai buvo naujų jėgų šaltinis, kurį aš suradau tą naktį. Krintančios žvaigždės, kurios sujungė dangų ir žemę, lietuviška daina, kuri sujungė mus, lietuvius. Aš pažvelgiau į save kitomis akimis – supratau, kad kupina motyvacijos galiu pasiekti, ką tik panorėsiu. Tai buvo nuostabiausios mano gyvenimo akimirkos.

Grįžau į Čikagą su didžiuliu žinių bagažu ir kupina įspūdžių. Dabar kas rytą einu pasivaikščioti po gamtą, dažniausiai su lietuviška muzika ausyse, bet gamta čia ne tokia kaip Lietuvoje. Ten aš vaikščiojau basa, jaučiau žemę savo pėdomis. Ji buvo lengva. Čia žemė atrodo sunki ir kieta. Aš jos nejaučiu. Nejaučiu ir tokio ryšio su gamta, kokį jaučiau Lietuvoje.

Čikagoje pradėjau savanoriauti Lituanistikos tyrimo ir studijų centro archyve – padedu skenuoti istorines nuotraukas. Vartydama senas fotografijas vėl pajaučiau ryšį su Lietuva, su jos praeitimi, atrodo, tarsi nuotraukose būtų mano broliai ir sesės. Noriu, kad šis ryšys su Lietuva pasiliktų manyje ir niekada nenutrūktų. Aš trokštu, kad Lietuva klestėtų, kad Lietuvos žmonės susitelktų ir padėtų savo nuostabiai šaliai išgyventi bet kokias negandas. Aš noriu, kad ateityje galėčiau savo vaikams pasakoti tuos pasakojimus, su kuriais pati užaugau. Aš noriu, kad Lietuvos žmonės pažvelgtų į savo šalį to smalsaus vaiko akimis ir pamatytų jos žavesį. Aš noriu, kad mano lietuviškos šaknys kerotų manyje, nes mano venomis teka lietuviškas kraujas. Aš noriu vėl ir vėl matyti Lietuvos dangų, žvaigždes, gamtą.

Čia, Amerikoje, aš iš tikrųjų pradedu suprasti, „kaip pasiekti kitą krantą, nepamiršus savo vardo“ (žodžiai iš grupės „Skylė“ dainos „Devynios baltos upės“). Aš nenoriu pamiršti savo vardo. Mano vardas man yra labai brangus. Aš – Rafaelė Šedytė. Aš esu lietuvė. Niekada to nepamiršiu. Aš tikiu, kad tai ne pabaiga, o tik pati pradžia.“