D. Stancikas. Mūsų visas gyvenimas nusisusino iki turėjimo, dėjimo ir darymo (9)

Dalius Stancikas | asmeninė nuotr.

Dalius Stancikas | Asmeninė nuotr.

K. Glaveckas: valdžia neturi meilės žmogui, – tokią antraštę perskaičiau skaitomiausiame Lietuvos internetiniame dienraštyje.

Nesigilinkim, teisus ar ne, Kęstutis Glaveckas. Valdžia – per daug abstrakti sąvoka: kai kas pasakys, jog ir K. Glaveckas, Seime būnantis jau septintą kadenciją, o prieš tai pabuvęs ir Lietuvos TSR komunistų partijos centro komiteto sekretoriumi, taip pat yra valdžia. Tačiau šįsyk mums svarbiau ne karjera, o kalba.

 

„Aš tau turiu meilę, todėl duok bučkį“, – negi taip K. Glaveckas sako ir savo žmonai?

Ar pastebėjote, kad mūsų visas gyvenimas nusisusino iki turėjimo, dėjimo ir darymo? Užsidėję kelnes, marškinius, kojines, batus ir kaklaraištį mes darome balių, darbą, sriubą, žuvį, pusryčius, alų („padarykim alaus“, – tai siūlymas užsukti į barą), skambučius („šiandien padariau net penkiasdešimt skambučių“), darome netgi sisi („padarė, padarė!” – džiūgauja jaunos mamos, ratu apstojusios pirmą kartą ant puoduko pasodintą mažylį – jos tuo metu „turi“ labai didelę meilę savo vaikui).

O anksčiau juk ir vilkdavomės, audavomės, virdavome, kepdavome, gamindavome, ruošdavome, gerdavome, mylėdavome ir t.t.

Didžiausio anglų kalbos žodyno – 14 tomų „Oksfordo anglų kalbos žodyno“ vyr. redaktorius Džonas Simpsonas susidomėjo Lietuva tuomet, kai sužinojo, jog Didysis lietuvių kalbos žodynas yra bene didžiausias pasaulyje – iš 20 tomų (palyginimui – didysis rusų žodynas yra iš 17 tomų, norvegų – 12 tomų).

UNESCO paskelbė, jog iki 2100 metų pasaulyje išnyks daugiau nei pusė dabar vartojamų kalbų bei jų dialektų. Profesorius Aleksas Girdenis yra perspėjęs, kad anglų kalba mums kirs daug stipriau nei, tarkime, rusų, nes ji yra kitokios, paprastesnės sandaros.

– – –

Atėjus naujai valdžiai kova dėl Lietuvos piliečių pavardžių rašybos pasuose įsiplieskė nauju karščiu ir net virto esminiu simboliu.

„Ginčas dėl pavardžių rašybos dokumentuose yra laisvos europinės arba uždaros provincialios tapatybės klausimas“, – tvirtina naujasis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys Laimantas Jonušys, be abejo, „laisvos europinės“ stovyklos atstovas. Jam antrina kiti „europiniai“ intelektualai: visuomenę skaldo kai kurių profesorių ir politikų pakurstyta siaura, draudimais pagrįsta pseudolietuvybės vizija.

Nelabai aišku, kas slypi už tos „laisvos europinės tapatybės“: nauja europiečių tauta? vienalytės santuokos? nukrikščionėjimas? ES normatyvų viršenybė prieš Lietuvos konstituciją? pavardžių rašymas su Q W X raidėmis ar viskas kartu? Tačiau aišku, kad tokių susikirtimų, ypač kalbos atžvilgiu, mūsų istorijoje būta ne kartą.

Dabar niekas negali žinoti, kokią įtaką lietuvių kalbos ateičiai turėtų lietuviškuose pasuose įvesta nauja pavardžių rašyba, tačiau žinome, kad per ankstesnes pavojingas globalizacijos audras lietuvių kalbą su visam pasauliui svarbiu jos unikaliu, archaišku lobynu išgelbėjo ne „laisvas europinis“ elitas (ne didieji kunigaikščiai, valdę Lietuvos karalystę gudų kalba, ir ne bajorija, Abiejų Tautų Respublikos laikais gėdijęsis savo provincialumo ir rinkęsis „aukštesnę“, „europietiškesnę“ lenkų kalbą), o „uždarieji provincialai“, donelaitiškieji būrai.

Lietuvių kalbos ekspertas Europos Komisijoje Erdvilas Jakulis: „Europiečiai labai nustemba sužinoję, kad viena iš naujų ES šalių yra išlaikiusi tokią senovinę kalbą. Nedaug trūko, kad lietuvių kalba apskritai būtų išnykusi – taip atsitiko daugeliui kitų baltų kalbų, tarp jų – ir rašto paminklus palikusiai prūsų kalbai. Todėl Lietuvai ir lietuviams lietuvių kalba tikrai turi būti vertybė. Kodėl lietuvių kalba taip lėtai kinta? Turbūt dėl to, kad atsidūrė indoeuropiečių kalbų arealo pakraštyje, buvome gana izoliuoti. O gal tiesiog lietuvių charakteris toks?“

Akivaizdu – lietuvių kalbos unikalumą išsaugojo uždaras provincialumas – geografinis ir mentalinis.

Jei tas kalbos uždarumas patapo pasaulio vertybe, jei mūsų išskirtinumą išsaugojo konservatyvus, o ne liberalus kelias, kodėl dabar turėtume staiga atsiverti ir keisti savo asmenvardžių rašybą? Kodėl negalime pareikšti pasauliui: seniausia gyva pasaulio kalba būtent taip rašomos ir tariamos Lietuvos piliečių pavardės?

Kodėl taip kovodami už lenkų ar kitų tautų pavardžių unikalumo išsaugojimą lietuviškuose pasuose mūsų europietiški intelektualai nesipriešino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos leidimui atsisakyti savo unikalių pavardinių priesagų – „yčių“, „aičių“ „učių“ ir „ienių“? Lenkiškų pavardžių autentiškumas svarbiau nei lietuviškų?

Garsiausias pasaulyje baltų kalbų tyrėjas, rusų akademikas Vladimiras Toporovas (pirmasis nustatęs, kad slavai atsirado iš vakarų baltų ir taip užsitraukęs rusų šovinistų pyktį) kalbėjo taip: „Mes žinome, kad visi indoeuropietiški vyriški vardai vardininko linksnyje turėjo galūnę -s. Tad lietuvių kalboje vardininko galūnė -as, tėv-as, išliko per tūkstantmečius. Šiandien šią galūnę dar matome ir šiuolaikinėje graikų kalboje, bet ir ten „s“ po truputį atkrenta. Kai kas sako, kad ji nereikalinga, be jos lengviau kalbėti. Bet tai ne argumentas. Kalba yra kūryba, bet su laiku kalba ne tik tobulėja, bet ir prastėja. Paskaitykite lietuvišką „Tiesą“ 1950–1960 metais – kokia tai buvo nususinta lietuvių kalba“.

Jei tiek daug mūsų garsių kalbininkų (tarp jų ir akademikas Zigmas Zinkevičius, kurį jau minėtas V. Toporovas vertino kaip nuveikusį daugiau nei visas institutas) mato pavojus oficialiai įteisinant tris naujas nelietuviškas raides, tai kodėl turėtume rizikuoti savo svarbiausiu turtu – lietuviška gyvastimi? Vardan santykių su lenkais? Bet lenkams šiandien iš mūsų reikia visai ko kito – paramos kovoje prieš Briuselį dėl lenkiškos tapatybės (šeimos, religijos, tradicijų, įstatymų viršenybės klausimais). Tačiau čia mūsų europietiškieji intelektulai lenkų niekada neparems – jie kažkodėl lenkišką tapatybę sieja tik su pavardžių rašymu. Ar nuoširdus toks rūpestis?

– – –

Pabaigai – kelios citatos be komentarų.

Profesorius Olegas Poliakovas: „Lietuvių kalba verta būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše, nes ji yra vienas iš dvasinių indoeuropiečių kalbų stebuklų. Lietuvių kalboje atspindima ne tik lietuvių tautos, bet ir visų indoeuropiečių tolimųjų protėvių dvasinė bei materialinė kultūra“.

Žymiausias prancūzų (ir pasaulio) lyginamosios istorinės kalbotyros mokslininkas Antuanas Mejė (Antoine Meillet): „Jei norite išgirsti, kaip Adomas ir Ieva kalbėjo Rojuje, važiuokite į Lietuvos kaimą“.

Jonas Mačiulis-Maironis:

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį
Iš senųjų laikų! (…)

Pranokėjų kalba nebe viešnia gal būtų
Po bajorų dvarus!
Gal tiek ančkeliais brolių – lietuvių nežūtų
Po kraštus svetimus!

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

9 komentarai

  1. Dėkoju Daliau,
    už aiškų žodį, aiškią tiesą, net nežinau, ar paverkti, ar pasidžiaugti galėčiau
    (kad viešinama mūsų kalbos stebuklas); bet negaliu, niekaip lietuviškai ar žmogiškai,
    kaip Rojuje, kas Paties iš parinktų ištraukų i š n e š t a ant šios viešės ALKE, nes…
    – Parašykite komentarą!!!? …”DAR VIS “PAKIBĘ” net čia – Lietuvių kalbos kultūros metuose
    …Skaityti komentarus
    …Komentavimo taisyklės

    tad, “komentuojuosi”, verčiu save, lipu ant šio grubaus grėblio Alke, – bum,
    ir su “koment…” guzu negi vėl gulsiuos, negi vėl rytą kelsiuos… (rasiu čia?)

    reik gi kiek meilės, meilės ir meilės, visiškos beatodairos – gryn l i e t u v i š k o s i o s
    valios, galios, talkos – Šventai – laiku ir vietoje (BE ko-ment).

  2. Tvankstas:

    Dvi citatos be komentarų panaudotos jau Č. Gedgaudo ir niekas per 45 metus nepajudėjo pirmyn.

  3. Pikc:

    Skaitau visokių jonušių sapaliones, ir galvoju, kad, vis dėlto, įdomus reiškinys atsirado: Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje veisiasi veikėjai, kurie yra agresyviai ANTIlietuviški. Čia kaip kokios nors krikščioniškos komisijos narys būtų bažnyčias deginti nusiteikęs satanistas – ir visiems tai atrodytų normalu. 🙂

  4. LosAngeles:

    Puikus straipsnis. Giliai isjaustas ir apmastytas…. Labai patiko savoka viena. Anksciau jos nebuvau girdejes, bet manau ji labai tinkama siandienineje visuomeneje: nusisusino… Labai tinka siandienai
    Berasant kilo dar vienas klausimas: kas skiria tokius kaip minetas L.Jonusys? Kas skiria Valstybines kalbos komisijos narius? Juk tai atvira isdavyste (jau net ne nusisusinimas)

  5. EJ:

    Aciu uz puiku straipsni. Jau vien tik mokejimas lietuviu ir rusu kalbu leidzia matyti ju indoeuropietiska giminyste, – jeigu paprasciausiai paskaitysime senovinius Dievu vardus Sanskrito kalba (angliskomis raidemis) su vertimu. Galima izvelgti kokius pokycius patyre zodziai per tukstantmecius. Kai kurie zodziai nepakito arba pakito nedaug, kai kurie nurodo artima prasme ir pn. …Turime zodziu-skoliniu is tautu, kurios istoriskai buvo kaimynines pvz. lenku, prusu, vokieciu, rusu. Na, latviai yra artimiausi broliai- zodziu mainai vyko pastoviai…

  6. EJ:

    Visiems patarciau paskaityti D.Stanciko straisni Tiesose : …..tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/dalius-stancikas.-nenutildama-sauk …….

  7. Straipsnis puikus ir aiškus. Stebina tų, kurie privalo saugoti kalbą, apgailėtinas trumparegiškumas. Nurodinėti IDE prokalbei, kaip rašyti Lietuvos piliečių pavardes, tolygu kiaušiniui mokyti vištą. Kiaušinis šiuo atveju lenkų kalba, kuri yra trečias vanduo nuo kisieliaus, t.y. nuo prokalbės. Geras ir vienintelis yra “Talkos” ir latvių pasiūlymas — antrame lape užrašyti originalų tautos, iš kurios kilęs Mūsų šalies pilietis, pavardę. Tai būtų pagarba visoms tautybėms, kurios dalyvauja krašto ugdyme, o ne pataikavimas “tamošauskiniams” .

  8. tikras lietuvis:

    Lietuviais esame mes gimę,
    Lietuviais norime ir būt!
    Lietuvą gavome užgimę,
    Jai ir neturim leist pražūt!

  9. Skalvis:

    Jeigu mes gyventume, ar bet siektume gyventi , pagal savo baltišką prigimtį, puoselėtume savastį, gyventume pagal Doros ir Darnos dėsnius, nenuodytume nei žemės, nei vandens, savo sveiką natūrą verstume į aukštą kultūrą – be savo kalbos nė žingsnio. Negalėtume svetima kalba nei mąstyti, nei susikalbėti. Bet: kai gyvename pagal taisyklę: dirbk, pirk ir mirk , o dabar dar supaprastėjo, nes pirkt jau nebe išeina, tik : dirbk ir mirk, o valdžia valdo pagal principą: meluok ir vok – mums tinka bet kokia kalba . Kad ir iš trijų žodžių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: