D. Stancikas. Pasipriešinimas ir prisitaikymas

Politinis kalinys, nepriklausomybės signataras a. a. Algirdas Patackas yra taikliai pastebėjęs, kad lietuvių tautos sukilimai prieš okupantus prasiverždavo maždaug kas 20–30 metų.

Taigi iš Rusijos imperijos, gniaužusios Lietuvą beveik du šimtmečius, bandė išsiveržti kiekviena lietuvių karta. Nepaisant tūkstančių nukentėjusiųjų, atimtų, surusintų dvarų po 1831 m. sukilimo, 1863-iaisiais vėl visą Lietuvą apėmė ginkluoto pasipriešinimo dvasia; dar po dvidešimties metų gerokai nukraujavusius žemaičius pakeitė suvalkiečių inteligentija, šįkart pakėlusi lietuvius į taikų dvasinį išsivadavimą: pro lietuviško rašto draudimą nesulaikoma prasiveržė Jono Basanavičiaus „Aušra“ (1883 m.),suskambo Vinco Kudirkos „Varpas“ (1889 m.), o jų pažadintas tautinis sąjūdis 1918 m. pasibaigė aukščiausia tautiškumo nata – Lietuvos valstybės atkūrimu. Deja, dėl atgautos laisvės dar dvejus metus aukojosi šimtai savanorių. Dvidešimt dveji metai gryno oro, negniuždomo, laisvo augimo – koks tuomet vyko smarkus tautos kultūrinis šuolis! – ir vėl vergija, vėl gabiausiųjų, doriausiųjų, patriotiškiausiųjų naikinimas. Ir vėl naujos kartos tautinis proveržis: gyvasis Romo Kalantos laisvės fakelas 1972-aisiais sukėlė tokius jaunimo protestus Kaune, dėl kurių net buvo sunerimusi aukščiausia komunistinė vadovybė Maskvoje. O dar po šešiolikos metų – visuotinis Atgimimo sąjūdis (1988 m.), Tautos namų atkūrimas (1990 m.) ir vėl laisvės gynimas krauju (1991 m. sausis–rugpjūtis).

Ar išlepusios Vakarų Europos tautos būtų atlaikusios tokį nuolatinį susinimą ir naikinimą?

1992 m. su kolegomis tyrinėjant išlikusius KGB archyvus (o jų liko tik mažoji dalis – KGB jau nuo Sąjūdžio susikūrimo 1988-aisiais pradėjo išvežinėti iš Lietuvos svarbiausius dokumentus), į ekskursiją po buvusius KGB rūmus Vilniuje atvyko keli žilstelėję amerikiečių saugumo generolai. Jiems labai knietėjo iš vidaus pamatyti tą pastatą, tą sistemą, su kuria pusę šimtmečio kitoje planetos pusėje neakivaizdžiai tęsė šaltąjį nematomą karą (gaudė į Vakarus siunčiamus sovietų šnipus, analizavo SSRS tautų pogrindžio judėjimus ir pan.). Mūsų pasididžiavimui, jie iš visų sovietų okupuotų tautų Rytų ir Vidurio Europoje išskyrė būtent lietuvius. Ir ne tiek todėl, kad lietuviai pirmieji ryžtingai paliko sovietų kalėjimą, kiek dėl pokario partizanų pasipriešinimo – ypatingo laikotarpio net tarp šimtamečių lietuvių išsivadimo kovų. Amerikiečiai tvirtino nežiną pasaulyje daugiau tokio ilgo (beveik dešimtmečio) partizaninio karo prieš vieną iš planetos galybių, kuris vyktų ne kalnuose, džiunglėse, o tik miškuose, ir kurio esmingai neremtų kita supervalstybė.

JAV generolai labai domėjosi Lietuvos valstybės istorija ir išvykdami pareiškė pagaliau suvokę, iš kur kilo toks tvirtas lietuviškas charakteris: laisvės ryžtas formavosi per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kovas ir ilgus priespaudos šimtmečius. Ir jei lietuviai iki šiol tarpusavyje vis tebesiaiškina, kas okupacijos metais vertesnis: ar beatodairiškas kovotojas už laisvę (lietuviškosios Žanos Dark – vienos iš XIX a. sukilimo herojų – grafaitės Emilijos Pliaterytės, poeto V. Kudirkos, generolo Povilo Plechavičiaus, pokario partizanų, R. Kalantos prototipai), ar prisitaikęs prie okupacijos sąlygų inteligentas, be didesnės rizikos neva bandęs išsaugoti lietuvybę (toks prototipas nuolat primena, kad po visų XIX ir XX a. sukilimų represijos tautiškumo atžvilgiu tik sustiprėdavo) – amerikiečiams buvo viskas aišku iškart: dvasinė stiprybė negimsta iš patogaus prisitaikymo – jei lietuviai nebūtų kovęsi, jie, kaip tauta, nebūtų išlikę, kaip kad amžiams yra išnykę daug tautų.

Vytauto Didžiojo universiteto medicinos mokslų studentas, 21-metis partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas lietumi permirkusiame kelių kvadratinių metrų bunkeryje (karas iš po žemių – taip galėtume vadinti pokario partizanų kovą), kamuojamas būdingiausios partizanams ligos – sąnarių skausmo, 1948-ųjų lapkritį savo dienoraštyje rašė: „Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka? Aš jaučiu, jog savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Galiausiai mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį.“

Po dvejų metų (mūsų skaičiavimu, vieno partizano kovos vidurkis buvo dveji metai), sulaukęs vos 23-ejų ir jau tapęs Dainavos apygardos vadu, Lionginas buvo susprogdintas bunkeryje su savo kovos draugais. „Su poetu Kapsu (Kostu Kubilinsku, KGB agentu, dėl kurio išdavysčių žuvo ne vienas Dzūkijos partizanas – D. S.) retkarčiais mes imame ginčytis. Jo nuomone, reikia stengtis „išlikti“, o kai išliksi, tada galėsi duoti tautai gero, t. y. savo kūrybą. Tačiau kaip žiūrėti į tokį inteligentą, kuris okupacijos metais kinkom drebino, okupantui pataikavo, o nepriklausomybės metais vėl pradės giedoti apie kovas, aukas už tėvynę ir t. t.? „Išverstaskūris“ gali tik taip pasielgti. Kas būtų, jeigu niekas nenorėtų pasiaukoti? Kas užgrūdintų tautą, jos valią ir kas sudarytų tautos charakterį“, – pranašiškai klausė jaunasis Dzūkas savo dienoraštyje, stebuklingai išlikusiame iki laisvės dienų.

Šios vasaros pradžioje, jau prasidėjus rinkimų kampanijai, konservatorių partija pateikė Seimui svarstyti rezoliuciją, kuria Lietuvos komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija. Apie tai rašoma ir 1949 m. vasario 16 d. priimtoje Lietuvos partizanų vadų deklaracijoje: „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija.“ Todėl lyg ir norėtųsi sveikinti tokį konservatorių žingsnį, jei ne vienas „bet“… Kam skirta ši deklaracija po dvidešimt šešerių nepriklausomybės metų? Ar tai nėra vien pigus rinkimų triukas bandant parodyti, kas yra patriotiškiausia partija. (Socialdemokratas konservatorių Seime taikliai klausė: „Kodėl tokius arba panašius klausimus jūs visada keliate, kai iki rinkimų lieka pusė metų ir kai jūs esate opozicijoje?“)

Jei toks komunistų įvertinimas yra noras aukščiausiu lygiu pareikšti, kad pasipriešinimas daug vertesnis už prisitaikymą, kad ir taikos, ir okupacijos metais tautos, valstybės gerovė turi būti aukščiau už asmeninius interesus, kodėl tuomet konservatoriai padarė viską, kad valstybės vadove taptų buvusi komunistų partijos aukštosios mokyklos dėstytoja, dešimtmečius ruošusi Lietuvai aukščiausius komunistinius vadovus ir savo kolaboruojančio darbo nepakeitusi net vykstant paskutiniam Tautos atgimimo sąjūdžiui?

Kodėl 1998 m. Algirdui Brazauskui atsisakius antrą kartą tapti Lietuvos Prezidentu, motyvuojant, jog aukščiausio valstybės posto neturėtų užimti žmogus su komunistine praeitimi, aršūs A. Brazausko kritikai konservatoriai po dešimties metų agitavo ir balsavo, kad valstybę vėl valdytų, anot partizano Dzūko, ne „tautos charakterio“ žmogus? Ar gali dabartinį masinį bėgimą iš Lietuvos, už kurią aukotasi šimtmečiais ir tiek pralieta kraujo, sustabdyti tokia dvigubos moralės politika? Ar buvę komunizmo apologetai gali tapti demokratais ir įpūsti patriotizmo dvasios dabarties jaunimui? Kas seks tokiais vėliavnešiais?

„Žmonės mylėjo Romą ne todėl, kad ji buvo didi. Roma tapo didi todėl, kad ją mylėjo žmonės“, – šie anglų mąstytojo Gilberto Čestertono žodžiai ir yra atsakymas, kur slypi tautos išlikimo ir klestėjimo šaknys ir kokie politikai turėtų mums vadovauti.