Ž.Makauskienė. Gyvenimas paminklų šešėlyje

„Kiek Seinų gyventojų turi lietuviškas šaknis? Beveik visi“ – pusiau juokais pusiau rimtai atsako Seinų „Žiburio“ mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas. Tačiau kilmė šiuo atveju niekaip neaspindi dabartinės gyventojų tautinės sudėties – per paskutinį gyventojų surašymą iš beveik septynių tūkstančių gyventojų lietuvių tautybę deklaravo vos keli šimtai seiniškių. Žymiai daugiau lietuvių gyvena aplinkiniuose kaimuose.

Kai po 85-ečio lietuviško švietimo Seinuose nebuvimo atgimė „Žiburio“ mokykla, buvo abejonių, ar po tokios ilgos pertraukos susirinks norinčių mokytis lietuviškai. Juk paskutinį kartą Seinų mokykloje lietuviškas žodis skambėjo 1919 m. rugsėjo 23 d., kai Seinus užėmė lenkų POW daliniai. Tuomet berniukų ir mergaičių „Žiburio“ gimnazijose mokėsi 223 mokiniai, pradinėje Seinų lietuvių mokykloje – 75 mokiniai. Nuo 1919 m. rudens Seinų „Žiburio“ gimnazija (tokiu pat pavadinimu) darbą tęsė tremtyje – Lazdijuose.

Laimei, nuogąstavimai nepasitvirtino. 2005 metais į duris atvėrusią „Žiburio“ mokyklą, pastatytą Lietuvos lėšomis, atėjo 64 vaikai. Ir tai galima laikyti mažu stebuklu, nes Seinų miesto meras tėvams aiškino, kad ta mokykla veiks ilgiausiai 3 mėnesius. Kaip matyti, ne visi tėvai išsigando.

Šiais metais mokyklą lanko 100 vaikų.

„Iš mokyklos išbėgę vaikai gatvėje garsiai kalba lietuviškai, niekados taip nebuvo Seinuose“ – neslepia susijaudinimo vyresnio amžiaus seiniškis.

„Žiburio“ lituanistės Irenos Gasperavičiūtės klausiame, ar pasikeitė Seinų valdžios požiūris į vienintelę šioje savivaldybėje lietuvišką mokyklą.

„Deja, iki šiol nepasikeitė. Iš miesto paramos jokios negauname, meras perveda tik krepšelį gautą iš Varšuvos, kai mieste veikiančioms lenkiškoms mokykloms skiria ir remontams, ir papildomai trūkstamas lėšas. Mes trūkstamų lėšų turim prašyti iš Vilniaus“ – aiškina mokytoja.

Jeigu ne Lietuvos parama, „Žiburio“ mokyklą tektų uždaryti. Lenkijoje švietimo finansavimas susideda iš dviejų dalių: pagrindinę dalį, kurią praktiškai sudaro mokytojų atlyginimai, skiria švietimo ministerija, o papildomas lėšas mokyklos išlaikymui duoda savivaldybės. „Žiburio“ mokykla per aštuonerius savo gyvavimo metus tokios malonės iš Seinų savivaldybės nėra sulaukusi.

Nors lietuviai negali pasidžiaugti valdžios palankumu, laimei, nors lėtai, bet vis tik keičiasi eilinių lenkų požiūris į juos. Prieš 20 metų Seinuose ant sienų galima buvo skaityti grafiti užrašus: „Litwini do gazu” („lietuviai į dujų kameras“). Tik įsikūrus konsulatui Seinuose buvo suplėšyta Lietuvos vėliava ir išniekintas Lietuvos herbas. Tokių dalykų jau nėra. Kadangi nėra sienų, Lietuvos pirkėjai kelia Lenkijos pasienio ekonomiką, praktiškai galima sakyti, kad lietuviai išlaiko Seinų parduotuves. Tad ir iš gyventojų pusės agresijos vis mažiau. Tačiau negalime kalbėti apie palankią Lenkijos politiką lietuvių atžvilgiu.

„Seinuose yra vyskupų rūmai – čia yra gyvenęs Antanas Baranauskas. Tačiau informacijos apie tai niekur nerasime. Vyskupų rūmuose, kur rezidavo Antanas Baranauskas, veikia muziejus, pavadintas antilietuviškumu garsėjusio vyskupo Romualdo Jalbrzykovskio vardu. Ant sienos kabo dvi didžiulės lentos apie vyskupą Jalbrzykovski. O apie lietuvių kultūros paveldą Seinuose viešai informuoti niekur negalima“ – sako Irena Gasperavičiūtė.

Jai antrina ir „Žiburio“ mokyklos istorikas Tadas Bagdonavičius.

„Peržiūrėkime visą Seinų istoriją – jei ieškotume lenkiškos kultūros pėdsakų, jų labai daug nerastume. Bet yra karinės „kultūros” pėdsakai, ir jie geriausiai matyti Seinų gatvėse. Viena pagrindinių gatvių – tai Zawadskio gatvė. Šis žmogus vadovavo Seinų sukilimui, kuris praktiškai reiškia miestelio užėmimą 1920 metais. Pernai rudenį naujai pastatytam komunikacijos žiedui suteiktas KOP – Korpus Ochrony Pogranicza (liet. Pasienio apsaugos korpusas) vardas. Kas gi buvo KOP? Karinė organizacija, kuri tarpukariu persekiojo vietos lietuvius. Bet ją žinome ir iš to, kad organizavo partizaninius išpuolius į tarpukario Lietuvą. Paskutinis toks išpuolis buvo 1938 m. kovo mėnesį, kai KOP kareivis buvo nušautas prie Alytaus. Ir tai buvo pretekstas skelbti ultimatumą Lietuvai. Turėkime omenyje, kad tokių išpuolių KOP suorganizavo virš septyniasdešimt“ – pasakoja Tadas Bagdonavičius.

Tačiau tai, kas pastaraisiais metais vyksta Berznyko – pasienio bažnytkaimio, priklausančio Seinų savivaldybei, kapinėse, prieštarauja ne tik lietuvių-lenkų draugiškų santykių dvasiai, bet ir visuotinai priimtoms civilizuoto elgesio normoms.

O istorija tokia: aštuntajame dešimtmetyje vietos lietuviai savo jėgomis sutvarkė Lietuvos savanorių, žuvusių 1920 metų kovose su lenkų armija, kapus Berznyko kapinėse, pastatė jiems kuklų antkapį. Kai Lietuva tapo laisva, po ilgų derinimų Lenkijos valdžia leido Lietuvos savanorių atminimą įamžinti tipiškais kryželiais bei pastatyti Dalios Matulaitės pietą. Vykdant statybinius darbus, šalia Lietuvos savanorių palaidojimo vietos iš po nakties išdygo didžiulis granito obeliskas su įrašu: „Tūkstančiams lenkų, nužudytų 1941-1944 metais Paneriuose netoli Vilniaus, atminti. (…) Egzekucijos vykdytojas buvo lietuvių specialusis savanorių būrys – „Panerių šauliai“, tarnaujantis hitlerininkų saugumo tarnyboje…“. Turint omeny visas aplinkybes – pastatymo laiką ir vietą, akivaizdu, kad paminklo intencija – paniekinti Seinų krašte gyvenančius lietuvius bei kurstyti jiems neapykantą. Juolab, kad Berznyko kapinėse nėra palaidota jokia Panerių žudynių auka.

„Jau aštunti metai, kai stovi minėtasis obeliskas. Nors buvo kreiptasi į galimas valstybės institucijas prašant jį pašalinti, atsakymas būdavo labai paprastas: „Tai vietos klebono reikalas“. Žodžiu, vietos klebonai šioje valstybėje yra itin galingi. Pasirodo, kad jie gali net formuoti lenkų ir lietuvių santykius“ – sako Irena Gasperavičiūtė.

Nesant ryžtingos reakcijos iš Lietuvos, šių savotiškų antilietuviškų paminklų statytojai dar labiau įsibėgėjo, ir atrodo, negali sustoti.

Prieš daugiau nei metus Berznyko kapinių kampe, krūmuose, pastatytas medinis kryžius su užrašu: „Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją, poilsio vietą. Klebonas“.

O šią vasarą šalia Lietuvos savanorių kapų išdygo dar vienas monumentas. Akmeninėje plokštėje iškaltas įrašas skelbia, kad „negalėdami įamžinti 1920 m. Lenkijos karių žygdarbio Baltarusijoje ir Lietuvoje, čia supilama žemė iš Druskininkų, Gardino, Lydos, Vosyliškių, Volkovysko, Slonimo, Baranovičių kovos laukų“. Kiekvienai vietovei pagaminta atskira akmeninė lenta su jos pavadinimu ir kovų data.

„Šių paminklų užduotis – priminti apie istorijos bėgyje lietuvių padarytas ir vis dar daromas skriaudas. Kapinių kampe, patvoryje pastatytas aukštas medinis kryžius parodo, kur turėtų būti tinkamiausia lietuviams palaidojimo vieta, o apačioje akmenyje iškaltos raidės skelbia, jog jie kartu su bolševikais 1920 m. įžengė į Lenkijos teritoriją, o tai reiškia – ginklu rėmė bolševikų 1920 m. žygį link Varšuvos. Prieš dešimtmetį kapinių centre pastatytas didžiulis paminklas skirtas taip vadinamam „Nemuno mūšiui“, kuomet po sėkmingos lenkų ofenzyvos prie Vyslos (1920 m.) pavyko bolševikus išstumti į rytus. Paminklo iniciatoriai sumanė čia besilankantiems priminti, kad lietuviai „saugodami“ kairįjį bolševikų armijos sparną kovėsi Seinuose, Berznyke, Kapčiamiestyje, Druskininkuose, ir net planavo Vilniaus gynybą, tol, kol lenkų pajėgoms, vykdant „Nemuno operaciją“ galutinai pavyko juos sutriuškinti. Kas vyko dešiniajame ir kairiajame Nemuno krante po „Nemuno mūšio“? Pasakojimas nutrūksta.

„Panerių“ įvykiams atminti pastatytas aukštas geležinis kryžius, o šalia stovinčiame obeliske iškaltos raidės nepalieka jokių abejonių, jog lietuviai kolaboravo su naciais ir masiškai žudė lenkus. Čia turistai ir mokyklinės ekskursijos užtrunka ilgau, kadangi tekstas ilgas, o jame surašyti „faktai“ ir skaičiai skaitytojui užgniaužia kvapą.

Prasidedant naujiems mokslo metams šią pažintinę istorijos „pamoką“ nuspręsta pratęsti. Naujai pastatytoje akmeninėje plokštėje iškaltas įrašas skelbia, kad „negalėdami įamžinti 1920 m. Lenkijos karių žygdarbio Baltarusijoje ir Lietuvoje, čia supilama žemė iš Druskininkų, Gardino, Lydos, Vosyliškių, Volkovysko, Slonimo, Baranovičių kovos laukų“.

Neaišku kaip Baltarusijoje, bet Lietuvoje neteko girdėti, kad kas nors draustų įamžinti karių žuvimo vietą. Neseniai prof. Vytautas Landsbergis „Lietuvos žiniose“ rašė: „(…) Ne vienas nustebdavo, o kitas pagirdavo už toleranciją, kad Lietuva gerbia ir saugo jos sostinės užgrobėjo širdies kapą. Paradoksas? Vienas Lietuvos dvasios fenomenų?“. „Berznyko paminklų“ iniciatoriai, matyt, mano kitaip. Jiems ir toliau atrodo, kad Lietuvoje palaidotų Lenkijos karių „žygdarbiai“ įamžinti nepakankamai, įrašai paminkluose nepasako visos tiesos. Todėl, kol nebus išsakyta visa „tiesa“, Berznyko kapinėse bus laisvų vietų, o Seinijoje dar gyvens lietuviai, tol matomai bus ir toliau statomi nauji paminklai“ – rašo Lenkijos lietuvių žurnalas „Aušra“ .

Kaip tokių paminklų šešėlyje gyventi lietuviams? Kokia lietuvybės ateitis Seinuose?

„Labai sunku prognozuoti ateitį, nes apskritai žmonės mažai prognozuojami. Mano įsitikinimu Seinų lietuviška mokykla jau padarė stebuklus. Nors yra dar kažkiek lietuvių leidžiančių į lenkiškas mokyklas, bet vis daugiau atsiranda net ir tokių, kurie namuose kalba lenkiškai, bet savo vaikus leidžia į „Žiburį“. Turint omeny tą nedraugišką atmosferą visuomenėje, ir tai, kad jų tėvai nesimokė lietuviškai, nes nebuvo (85 metus) mokyklos, tai yra fenomenas“ – sako Irena Gasperavičiūtė.

Lietuvybės ateitį Seinijoje lemia ne vien politinės, bet ir ekonominės aplinkybės. Seinai – tai provincijos miestelis, o tokių miestelių ateitis (jeigu nesikeis valstybių politika) yra miglota ir liūdna. Nėra darbo, nėra perspektyvų jauniems žmonėms, todėl dauguma tų, kurie mokėsi „Žiburio“ mokykloje, čia nebesugrįš. Gerai, jeigu suras savo vietą Lietuvoje. Jeigu iššvyks į Lenkijos gilumą – sukurs mišrias šeimas ir ilgainiui daugelis nutautės. Galima pavydėti Lietuvos lenkams – jų situacija yra komfortiška, nes jie emigruoja į Vilnių, kur turi visas sąlygas išlaikyti savo kalbą, ir jų bendruomenė sostinėje tik stiprėja.