Dalijamės nuoširdžiais, ką tik išvažiavusios į Olandiją, studentės Eleonoros Urbelytės įspūdžiais apie šią šalį, Lietuvos ilgesį ir … lietuvišką savivertę. Eleonora 2013 m. baigė Kauno apskrities J. Naujalio muzikos gimnaziją ir įstojo į Mastrichto (Olandija) konservatoriją, kurioje toliau studijuos smuiko specialybę.
Laikas žaibiškai bėga ir aš už 10 dienų būsiu Lietuvoj!!! Neišsikenčiau ir nusipirkau bilietus. Prisipažinsiu, stengiuos jau nebesikelt rytais su mintim apie Lietuvą, vakarais, tebūnie… Bet būna akimirkų kai norisi prasmegt po žeme, na žinoma tuomet truputį pakeist kryptį ir iškilt kur Laisvės alėjoj. Žodis „laisvė“ kartais pasikeičia į „išsiplėšimą“ mano atveju, bet tada supranti, kad iš tiesų per daug galvoji apie save ir reikia pradėt kažką daryt, (galų gale ko aš čia atvažiavau?!). Keista, jau net nebekalbu apie bendravimą su naujais žmonėmis, kitokie jie… Ir kur ta Lietuva „randasi“ nelabai žino, o jei žino, tai galvoja, kad kalbam rusiškai. Taigi, tokios patirtys veda į įvairius apmąstymus, kitų kultūrų pažinimą, vertybių apžvalgą ir jau ne pirmą kartą lietuviškosios savivertės kilstelėjimą. Pasakysiu paprastai – Myliu ir Didžiuojuosi savo Šalimi.
Pasigendu anglų kalboje žodžių, kurie išreikštų mano jausmus. Tokių nėra. O mūsų kalba ne tik turtinga, epitetais, mielais mažybiniais žodeliais, bet ir skamba ji kaip melodija – ne kartą man taip yra sakęs kitatautis. Todėl kai prie užsieniečių tenka pakalbėt lietuviškai, aš dar labiau įsijaučiu, mėgaujuosi ir iš visos širdies noriu „papasakoti“ jiems skambiausius mūsų žodžius. O jiems gi tai tokia egzotika…
Stengiuos išmokti būti su savimi: daug skaitau, tapau, truputį pagrojinėju, žiūriu senus filmus (1960-1980), vaikštau po miestą. Kultūrinių renginių čia mažai (nėra), bet pats miestas užpildo spragą. Nusipirkau 60-tųjų lenktyninį dviratį, tai kiekvieną naktį varinėju tiesiais, suktais, požeminiais keliais išvysčius didelį greitį. Labai geras jausmas – išsikraunu. O naktį čia važinėt saugiausia – mašinų nėra, dviratininkų irgi vos pora, gatvės apšviestos ir žinoma, vieninteliai tokie pasaulyje Dviračių Keliai.
2011 metų spalio mėnesį VGTU darbuotojai tyrinėjo Olandijos dviračių takų infrastruktūrą:
O dabar truputį apie mano savišvietą. Po galais, keista ta mūsų švietimo sistema. Manęs niekas neprivertė skaityt knygų iš sąrašiuko mokslo metais, o dabar mama jau įpareigota pririnkti Venclovos, Milošo, Parulskio, Tapino raštų. Skaitinėju indų Vedas, įveikiau Laimono Tapino „Iiuzijų Mugėje“, kaifavau, studijavau, visą internetą „iškrausčiau“, šitiek meno kūrinių, pavardžių, datų, manifestų ir legendų apie Paryžiaus gyvastį. Ir džiaugiuosi! Taip pat su Ryčiu Zemkausku vaikščiojam, alchemija užsiiminėjam internete.
Na bet ir nesu aš tokia namisėda, kartais pakviečia kas nors kur nors ko nors. Bet kol kas tai nenusipelno atskiros pastraipos, nes stengiuosi rašyti gerus dalykus, bent jau apversti „aukštyn“.
Aahaa, prisiminiau, gi dirbu!
Ieškojau aš to darbelio pirmąjį savo pirmadienį (3-čiąją dieną). Perėjau gal 6 viešbučius, pasiklydau, o lauke taip karšta. Kad bent koks vėjelis prapūstų… Nuo veido nukabinus nosį grįžau namo, susiruošiau į konservatoriją. Ten irgi atiteko karščiausia klasė. Na ir po visko pėdinau namo ir praėjau tokį viešbutį… Praėjau.
Grįžau. Visai nuleidus galvą užėjau, ir aišku, viskas apsivertė. Pradėjau dirbt. Pradžia buvo sunki. Bet dabar viskas klostosi gerai, užsitarnavau savo vietą, manau tą, kurios esu verta pagal savo pastangas. Tvarkau kambarius (nemoku kalbos, todėl galiu dirbti tik aptarnaujamoje sferoje). Esu patenkinta.
Labai užsidegiau išmokti olandų kalbą. Kažkaip nesinaudojau draugais Olandais ir neprašiau, kad pamokintų žodelių, tai tik nuo vakar vakaro nusprendžiau kad kas dieną reikia išmokti bent po 4 žodžius. Hahaha, moku apie 20 šiai dienai, gal daugiau. O tas tarimas… Visai kitaip liežuvis, gomurys, gerklė juda vietomis. O tai yra vokiečių, anglų ir prancūzų miksas. Įdomu!
Laukiu mokslo metų pradžios ir kartu naujų įspūdžių, tikiuosi turėsiu laiko jais pasidalinti su jumis.
(Bus daugiau)
Ačiū. Labai įdomu. Laukiu tęsinio.
Nedažnai kas iš jaunų žmonių ryžtasi nuoširdžiai viešai pasidalinti tikrais įspūdžiais, kaip sekasi “atitrūkus” nuo namų, tėvų/mamų, nuo savo šalies ir ar tikrai išvažiavus laukia tik “pyragai”. Labai įdomu skaityti, kai Eleonora sugeba rašyti tokiu stiliumi “kaip mamai ar draugei”, o ne straipsnį kažkokiam skaitytojui. Linkiu didžiausios sėkmės studijuojant ir nekantriai lauksiu naujų įspūdžių-laiškų Alke.
Šaunuolė Eleonora, garliaviškiai tavim didžiuojasi!