Biudžetiniai istorikai Vorutos paslapties neatskleis (35)

Architekto restauratoriaus Napalio Kitkausko atrastos Mindaugo laikų Vilniaus katedros grindys, išklotos keraminėmis glazūruotomis plytelėmis | Archyvinė nuotr.

Architekto restauratoriaus Napalio Kitkausko atrastos Mindaugo laikų Vilniaus katedros grindys, išklotos keraminėmis glazūruotomis plytelėmis | Archyvinė nuotr.

Svarbiausio šiuolaikinės Lietuvos valstybingumo dokumento, 1918 m. vasario 16-osios akto, originalą surado entuziastas, kurį net artimieji ir pažįstami vadina keistuoliu.  Akto paieškas išjudino alkoholio ir žiniasklaidos  bendrovės pasiūlytas  milijono eurų atlygis už radinį.  Tačiau įstaiga, kurios pareiga užpildyti baltąsias ir pilkąsias  istorijos dėmes, valstybinis Lietuvos istorijos institutas, taip  pat universitetų istorijos fakultetai, katedros kitų  Lietuvos praeities paslapčių  iki šiol neatskleidė.  Visuomenė tebespėlioja,  kur yra  tiksli Vorutos, legendinės  karaliaus Mindaugo laikų Lietuvos sostinės, geografinė vieta, kas 1382 m. įsakė nužudyti  garsiausią nekrikščioniškos Lietuvos valdovą Kęstutį – Jogaila, Skirgaila ar jų motina rusėnė stačiatikė Julijona, kada  Prezidentas Antanas Smetona iš tiesų surašė Kybartų aktus dėl  įgaliojimų išeivijos Vyriausybei – bėgdamas nuo Raudonosios armijos 1940 m.  birželio 15 d.  Virbalio geležinkelio stotyje, tą patį vakarą Kybartų gimnazijoje ar lapkričio 23 d. laikinai apsistojęs Šveicarijoje, Berno viešbutyje?

 „Ūkininko patarėjo“ pakalbinti žinomi archeologai ir paminklosaugininkai sutiko, kad Lietuvos istorikų pajėgas reikia sustiprinti, bet tik ne  paprasčiausiais archeologinių kasinėjimų vietų ir milžinkapių plėšikais, archyvuose ieškančiais vien paskalų apie Lietuvos karalių ir prezidentų fizinius trūkumus, dvasines ydas,  užkimbančiais ant priešų klastočių apie mūsų  tautos didvyrių  politinę „trumparegystę“.

Istorijos mylėtojų daug

Valdžios išlaikomi istorikai teisinasi, kad privalo  savo akademines pareigas atlikti ir  neturi laiko ieškoti  karaliaus Mindaugo I karūnavimo vietos ar valdovo kapo. Tai gal  valstybė  turėtų  patikėti entuziastams, kuriuos skatintų verslininkų pažadėti  solidūs apdovanojimai,   tirti  visuomenę  labiausiai  dominančius istorijos faktus ir sutaupytų  biudžeto lėšų? 

„Istorikai iš tiesų įnikę į savo temas.  Bet pritarčiau, kad Lietuvos  istorijos tyrinėjimams reikėtų sutelkti daugiau pajėgų. Kai jų ima trūkti, atsiranda entuziastų pasiryžėlių.  Lietuvoje nemažai  istorijos mylėtojų draugijų, klubų. Nesakau, kad jie negali padėti profesionaliems istorikams, o kai kada net ir pralenkti juos. Bet atsiminkite, kad kiekvienam istorijos tyrimui reikia kruopščiai pasirengti, peržiūrėti išlikusius šaltinius, ilgai sėdėti archyvuose, surinkti faktus.  Nepajudinus nė piršto tikrai jokios istorinės mįslės nepavyks išnarplioti“, –  „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo   Seimo  Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, Valstybės istorinės atminties komisijos narys  Eugenijus Jovaiša.

Nepakanka lėšų moksliniams tyrimams

Akademikas prof. Eugenijus Jovaiša | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, akademikas prof. Eugenijus Jovaiša | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Anot E. Jovaišos, norint užpildyti visas baltąsias  karaliaus Mindaugo epochos dėmes, reikėtų nuosekliai peržiūrėti Livonijos, Vokietijos, popiežiaus archyvus.

„Aišku, visuomenė labiausiai  reikalauja iš istorikų atskleisti XIX–XX amžių paslaptis, nes tie laikai dabartiniams žmonėms artimesni.  Bet dėl to nukenčia ankstyvoji baltų, aisčių istorija, priešistoriniai laikai. Labai sumažėjo archeologinių disertacijų iš geležies amžiaus, siekiantieji  mokslinių laipsnių mieliau renkasi vėlyvuosius viduramžius“, – apgailestavo  archeologijos profesorius E. Jovaiša.

Pasak Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko, istorijos tyrimams  Lietuvos mokslo tarybos skiriamų lėšų nepakanka, o  iš  valstybės  biudžeto ir ES struktūrinių fondų finansuojamų projektų (kasmet apie dvidešimt ne tik istorijos, bet ir socialinių, kultūrinių mokslo tyrimų– red.past.) – per mažai . „Paraiškų atrankos konkursai ne visada tinkamai rengiami. Galvojame tobulinti Mokslo tarybos nuostatus“, –aiškino E. Jovaiša.

Juodieji istorikai

Profesoriaus manymu, verslininkų pasiūlyti pinigai, ypač dideli, už praskleistus kokio nors visuomenės susidomėjimą ilgai kaitinusio praeities įvykio ar reiškinio  užkulisius gali paskatinti entuziastus iš kitų profesijų stačia galva nerti į istorijos  gelmes.

„Bet mėgėjiškas entuziazmas – ne visada tik naudingas. Jis gali pridaryti ir žalos. Į teisiamųjų suolus jau sėda juodieji archeologai, metalo ieškikliais apsiginklavę žmonės, kolekcionuojantys arba interneto aukcionuose pardavinėjantys  iš archeologinių kasinėjimų vietų, senųjų kapinynų išplėštus žiedus, sages ir kitokius senovinius papuošalus. Gali atsirasti ir juodųjų istorikų“, – perspėjo  Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas E. Jovaiša.

Tikras tyrinėtojas  nepaperkamas

„Tikram, garbingam istorijos faktų ieškotojui nereikia tokių dirbtinių paskatų kaip koncerno  „MG Baltic“ pasiūlytas milijono eurų atlygis „už sugrąžintą Lietuvai jos gimimo liudijimą“, –  „Ūkininko patarėjui“ kategoriškai  tvirtino paminklosaugininkas doc. dr. Romas Batūra, priklausantis  tam  retėjančiam istorikų, kurių mokslinio susidomėjimo  sritis – ankstyvieji  ir brandieji Lietuvos viduramžiai, būreliui.

R. Batūra nė neabejoja, kur buvo sakmėmis ir padavimais apipinta Vorutos (Varutos) pilis,  karaliaus Mindaugo rezidencija. Kai kurie tyrinėtojai  ją  net laiko  XIII amžiaus Lietuvos sostine.

Vilniaus katedra – iš Mindaugo epochos

„Tikrai ne kažkur prie Anykščių, kaip bando įrodinėti jaunesnieji  kolegos istorikai. Voruta – tai mūsų amžinoji sostinė Vilnius.  Juodu ant balto niekur  neparašyta, bet įrodymų pakanka. Vilniaus katedros restauratorius, architektas Napalys Kitkauskas atrado, kad seniausia katedros dalis, giluminiai mūrai, šventovės slenkstis – iš Mindaugo epochos“, – pasakojo R. Batūra. 1251 m.  apsikrikštijęs Mindaugas pastatė pirmąją  Vilniaus katedrą. 1263 m. sąmokslininkams nužudžius  karalių, katedra buvo paversta senojo baltų tikėjimo  šventykla (alka arba romuva (raguva). Anot R. Batūros,  Vorutos  pilis – tai  Mindaugo dvaras,  XIII amžiaus Lietuvos pagrindinė tvirtovė, politinis centras, atlaikęs  didįjį Livonijos puolimą.

Trūksta idealizmo

Romas Batūra | lietosfondas.lt, Z.Juškevičiaus nuotr.

Romas Batūra | lietosfondas.lt, Z.Juškevičiaus nuotr.

Būsimiesiems  lietuvių karininkams Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje ilgai istoriją dėsčiusiam R. Batūrai apmaudu, kad šiandien daugelis save istorikais vadinančių asmenų, nuo diletantų iki profesorių, pamėgo knaisiotis praeities skandaluose: smulkmeniškai aprašinėja, kaip koks nors didikas nunuodijo savo varžovą, bando pateisinti kilmingus, garsius išdavikus, susidėjusius su Lietuvos priešais. „Turime didingą istoriją, bet nesugebame, nenorime suvokti jos reikšmės. Mongolų karo vadas Burundajus, nusiaubęs Vidurio Europą, slavų žemes, privertęs rusų kunigaikščius šliaužioti jam prie kojų, 1258 m. įstrigo Lietuvoje, Nemuno  aukštupyje! Lietuva dažnai būdavo civilizacijų karo pirmosiose fronto linijose. Pokario antisovietiniai partizanai dvasinės stiprybės sėmėsi iš istorinių asmenybių –Vytauto Didžiojo, karaliaus Mindaugo. O šiuolaikiniai lietuviai pasidarė sausi kaip Statistikos departamento skaičiai – ir už pačią nepriklausomybę jiems svarbiau, koks jos tekstas – originalas ar nuorašas “, – stebėjosi R. Batūra.

Amerikietiška pamoka

Jungtinės Amerikos Valstijos kasmet pakiliai mini savo nepriklausomybės dieną, liepos 4-ąją, o valstybingumo  200 metų jubiliejų 1976 m. šventė nepaprastai iškilmingai: per  šalį riedėjo Laisvės traukinys ir XIX amžiaus Amerikos Laukinių Vakarų naujakurių vežimai, traukiami arklių ir jaučių, ant visų svarbiausių JAV pastatų kabėjo didžiuliai jubiliejaus grafiniai ženklai, specialioje   „Dviejų šimtų metų loterijoje“  buvo galima laimėti  1 847 040 dolerių, Kongresas suteikė pirmajam JAV prezidentui  Džordžui Vašingtonui (George Washington) (praėjus 177 metams po jo mirties)  aukščiausią Amerikos karinį titulą – JAV armijų generolo laipsnį.

O Lietuva  vėl įprastai giedos „Tautišką giesmę“, tik šį kartą  nuo 100 kalvų, piliakalnių.

Memorialai nyksta nepabaigti

„Geras sumanymas. Juk šiemet Piliakalnių metai.  Viduramžiais pilys buvo Lietuvos gynybinis žiedas.  Kryžiuočių Dusburgo kronikoje minima, kad Ordino magistras Meinhardas 1290 m. balandžio 23 d. su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų užpuolė  Kolainių pilį ant Jurbarko (Bišpilio) piliakalnio: „Jos  vadas Surminas ir 120 karingų vyrų  narsiai priešinosi Ordino broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo.“ Saugokime ir branginkime liudijimus apie  mūsų protėvių narsą. Pabaikime pradėtus šlovingos praeities šiuolaikinio įprasminimo darbus. Saulės mūšio memorialas apleistas, nyksta tik įpusėtas“, – priminė istorikas R. Batūra, paklaustas, kaip   turėtume švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį, ką privalėtume pabrėžti.

Antanas Smetona verslininkų nedomina

Koncerno „MG Baltic“, siūliusio milijoną už  sugrąžintą  šaliai Nepriklausomybės aktą, prezidentas Darius Mockus nuolat  kalba, kad  „Lietuvos istorijos tema koncernui nėra svetima“. Ši aistra istorijai  galų gale baigėsi  ikiteisminiu tyrimu: slaptas koncerno vadovybės derybas su Liberalų sąjūdžio lyderiais dėl patriarcho Jono Basanavičiaus skulptūrinio atvaizdo Vilniuje teisėsaugininkai palaikė politikų papirkinėjimu.  Koncernas vis dėlto spėjo padovanoti  Signatarų namams mažą sėdinčio soste, romėniška toga apsivilkusio ir skydą su Vyčiu prie šlaunies priglaudusio patriarcho skulptūrą.

Tačiau paminklo pirmajam atkurtos Lietuvos Prezidentui A. Smetonai sostinėje „MG Baltic“ niekada nesisiūlė finansuoti. Matyt, pagalvojo, kad tai nebūtų pelninga investicija.

Nuopelnai Lietuvai nutylimi

Prezidento A. Smetonos 140-ųjų metinių minėjime kalba dr. Romas Batūra | Kaunas.lt nuotr.

Prezidento A. Smetonos 140-ųjų metinių minėjime kalba dr. Romas Batūra | Kaunas.lt nuotr.

„A. Smetoną  purvais drabstė sovietinė  propaganda, dabar Prezidento  artimieji nenori parvežti jo palaikų iš Amerikos, nes bijo, kad  tėvynėje jie bus išniekinti! Nesąmonė, kad A. Smetona  buvo diktatorius, savanaudis politikas. 1940 m. įsiveržus  Raudonajai armijai, A. Smetona pasitraukė iš Lietuvos neturėdamas nė skatiko kišenėje, nors galėjo išsivežti visas Lietuvos banko atsargas.  Keturi vyrai iš A. Smetonos giminės buvo narsūs pokario  partizanai. Lygiai prieš 67 metus, 1950- ųjų liepos 5 d.,  žuvo Prezidento A. Smetonos pusbrolio Baltraus Smetonos sūnus, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas, per paskutinį savo mūšį spėjęs granata susprogdinti  du sovietų vidaus kariuomenės karininkus. Prezidento sesers Mortos Smetonaitės-Krikštaponienės sūnus, Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Krikštaponis, pirmasis Vyčio apygardos vadas, žuvo 1945 m. sausio 12 d. Lėno miške, bet rusai per tą susirėmimą neteko 200 savo kareivių. Dabar J. Krikštaponio nuopelnai Lietuvai nutylimi, jis vadinamas „žydšaudžiu“, o „Lietuvos istorijos mitų griovėjai“ reikalauja nuversti partizanų vado atminimo akmenį Ukmergėje“, – piktinosi istorikas R. Batūra.

Vilnius turi būti kaip Roma

Buvęs ilgametis Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas R. Batūra įsitikinęs, kad Vilniuje  būtinai turi iškilti paminklas Prezidentui A. Smetonai, ir net gali pasakyti vietą, kur turi stovėti skulptūra. „ Gedimino prospekte,  nes nuo jo netoli Tilto gatvė. Ten A. Smetona gyveno 1908–1909 metais. Jo butas buvo didžiausias lietuvybės židinys surusėjusiame, sulenkėjusiame, labai žydiškame Vilniuje, pas A. Smetoną nuolat rinkdavosi Vilniaus lietuviai šviesuoliai. Kai atskrendame į Romą, matome daugybę įvairių Romos imperijos, Italijos epochų ženklų – Koliziejų, Trevio fontaną, šv. Petro baziliką, imperatorių kolonas, garsių italų paminklus. Ir Vilnius  užsieniečiams  turėtų būti tarsi Lietuvos istorijos muziejus po atviru dangumi“, –siūlė istorikas ir paminklosaugininkas R. Batūra.

Autorius yra „Ūkininko patarėjo“ korespondentas ir informacijos skyriaus vedėjas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *