E. Valiukaitė. Pažymint lietuvių kalbos metus, A. Kubilius TS-LKD vardu siekia sumenkinti valstybinį lietuvių kalbos statusą (8)

Mitingas už valstybinę kalbą 2014-05-06 d. | R.Garuolio nuotr.

Mitingas už valstybinę kalbą 2014-05-06 d. | R.Garuolio nuotr.

Jau 27 metus turime savo valstybę, Konstituciją, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, bet negalime būti ramūs nei dėl kalbos, nei dėl valstybės vientisumo. Amžinos ginties, nerimo ir nuogąstavimo būsena. Bjauriausia, kad kalbą puola savi. Banga po bangos: 2010 m., 2012 m., 2014 m. ir 2017 m. Seime buvo įregistruoti antikonstituciniai įstatymų projektai, kuriuose siūloma Lietuvos piliečių vardus ir pavardes oficialiuose asmens dokumentuose rašyti ne tik valstybine, bet ir kitomis kalbomis.

Šie metai paskelbti lietuvių kalbos metais. Šiai progai pažymėti balandžio mėnesį 70 Seimo narių (19 TS-LKD,  liberalai, postkomunistai ir dalis Valstiečių) pasirašė A. Kubiliaus teiktą įstatymo projektą Nr. Nr. XIIIP-535 prieštaraujantį Lietuvos konstitucingumui bei lietuvių tautos prigimtinėms teisėms. Teikiamo įstatymo 4 straipsnio pirmame punkte nurodoma, kad Lietuvos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis, jeigu jo tėvai ir protėviai turėjo užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę priėmė.

Gudriai sukurptas šis punktas, norint apkvailinti naivius „žmones iš gatvės“,  skirtas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) reikalavimams patenkinti, nes buvusio okupuoto Vilniaus krašto gyventojai, nepriklausomai nuo jų tautybės, visi turėjo Lenkijos pilietybę ir sulenkinta forma parašytą vardą bei pavardę. Todėl, leidę pakeisti savo asmenvardžių rašybą lenkiškais rašmenimis, remiantis okupantų sudarytais dokumentais, patys pripažintume okupacijos ir jų veikusių įstatymų teisėtumą. Suslavintų sluoksnių (dalies lietuvių ir gudų sudarančių vadinamąją lenkų populiaciją) atkūrimas rytų Lietuvoje užprogramuoja konflikto tikimybę ateičiai: nevienalyte Lietuva visada galės pasinaudoti tiek Rusija, tiek pati Lenkija.

Vilnijos kraštas ir lenkiškas pavardžių rašymo vajus – Lietuvos valstybingumo lakmuso popierėlis. Tie, kurie naiviai galvoja, kad leidę pavardžių lenkišką rašybą pagerins santykius su Lenkija, klysta. Čia tas atvejis, kai atkišus pirštą, nukandama ranka. ( 2014 m. Tautinių mažumų įstatymo projekte buvo siūloma vietovėse, kur lenkai sudaro 40 proc. gyventojų, įvesti antrąją valstybinę lenkų kalbą, taip pat lenkiškai rašyti vietovardžius ir gatvių pavadinimus). Susiformavus oficialioms lenkiškoms struktūroms (savivaldai, teisėsaugai-teismams,  prokuratūrai ir policijai, muitininkams, finansų tarnyboms) ir susiklosčius aplinkybėms, gali pavykti greitai ir efektyviai perimti teritorijos kontrolę. Jeigu Lietuvos politikai mano, kad nieko panašaus į Ukrainą Lietuvoje negali būti, tai išlikus tokiems pat procesams ir dar labiau nuolaidžiaujant Lenkų rinkimų akcijos ir Lenkijos reikalavimams, Lietuvos valstybei ko gero reiks rinktis: ar tylus sutikimas su teritorijos netektimi, ar kova už teritorijos vientisumą, kuri baigsis dalies teritorijos netekimu.

Iki šiol mes neturime įvertintos Vilniaus krašto okupacijos. Niekas iš istorikų neįvertino kokias aukas patyrė Lietuva per Lenkijos agresiją ir okupaciją: kiek karių žuvo kovoje su lenkais, kiek gyventojų buvo išžudyta Armijos krajovos, kiek lietuvių, jų neklausiant, dokumentuose buvo užrašyti lenkais, kiek lietuviškų mokyklų buvo uždaryta Vilniaus krašte.  Dėl tos priežasties mūsų kaimyninius santykius su Lenkija temdo Lenkijos kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus. Lenkijos lenkai, neišskiriant aukščiausių pareigūnų (buvęs Užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis) ne vieną kartą buvo pareiškę nemaną, kad Lenkija buvo okupavusi Vilniaus kraštą, o buvęs prezidentas Lechas Kačinskis „lenko kortos“ dalinimą grindė „neteisingų istorinių sprendimų, perstūmus sieną“ kompensavimu.

Istoriko prof. Valdo Rakučio teigimu Vilniaus kraštas niekuomet Lenkijai negalėjo priklausyti, nes paskutinį kartą Lenkijos ir Lietuvos sienos buvo nustatytos Liublino sutarties pagrindu. Sutartyje buvo aiškiai pasakyta kur Lenkija, kur Lietuva, ir kitos sienos nuo to laikotarpio nebuvo. (Dabartinės Ukrainos sienos atitinka Liublino sutarties metų sienas). Reikia su Lenkija apie tai kalbėti ir  neužleisti savo pozicijos, bet nepataikauti darant įvairias nuolaidas.

Lietuvos gyventojams, laikantiems save lenkais, ir tautiniu pagrindu sukurtos partijos lyderiams centrinės Lietuvos valdžios institucijos turi parodyti tvirtą stuburą ir valią užkertant kelią įstatymų interpretacijai bei priminti, kad jie privalo besąlygiškai gerbti ir laikytis įstatymų tos valstybės, kurioje jie gyvena ir kurios piliečiais yra. Iš Lenkijos turime pasimokyti to, ką kiekviena valstybė turėtų sugebėti: ginti savo esminius interesus. Lietuvos esminis interesas – būti integraliai, lietuviškai, nepažeidžiamai. Istorinė patirtis rodo, kad sąmoningos valstybės būna apdairesnės, analizuoja procesus ir nepasiduoda spaudimui.

Lenkija sukurpta pagal imperijos modelį, kurį šiandien atgaivina per agresyvią „Kresų“ politiką Lietuvos atžvilgiu. Tenka priminti, kad Lenkija-imperinės asimiliacinės politikos rekordininkė. Šiuo metu iš 38,5 mln. Lenkijos gyventojų 96,7 proc. laiko save lenkais. Tai Gineso rekordas! Varšuva sėkmingai asimiliavo tautines mažumas, net slavus, tiek savo senosiose, tiek okupuotose teritorijose. Tai visuomet buvo daroma per  bažnyčią ir uždarant mokyklas. (Po Miuncheno pakto 1938 m. kartu su Hitleriu pasidalinusi dalį Čekoslovakijos, savojoje dalyje, Vilniaus krašto pavyzdžiu, bemat uždarė čekų ir slovakų mokyklas). Ir dabar Lenkija dovanoja lėšas Lietuvos lenkiškoms mokykloms, o Lenkijoje „dėl lėšų stokos“ uždarė 17 lietuviškų mokyklų. Pasiliko tiktai 3. Vis „dėl lėšų stokos“ lietuviškų mokyklų moksleiviai turi mokytis iš lenkų kalba išleistų matematikos, geometrijos ir kt. vadovėlių, kai tuo tarpu Lietuva, 10 kartų mažesnė už Lenkiją valstybė, išlaiko savo lėšomis daugiau nei 100 lenkiškų švietimo įstaigų, aprūpindama jas visais lenkų kalba išleistais vadovėliais.

Įstatymo projekto Nr. XIIIP-535  4-to straipsnio antrame punkte nurodoma, kad užsieniečiams ir jų sutuoktinėms vardai ir pavardės nurašomos paraidžiui iš jų pateiktų pirminių dokumentų. Tam, kad mokėtume perskaityti, kas parašyta, reikėtų bent mokėti tų kalbų abėcėlės tarimo taisykles. To maža. Reikia žinoti, kokia kalba ta pavardė užrašyta. Vien raidę c galima skaityti trejopai: kaip k (Cartier-Karter), kaip s (Cervantes-Servantes), kaip c (Cimerman-Cimerman).  O kas supras, kad don Quijote yra mums visiems žinoma don Kichoto pavardė, Baudelaire yra Bodleras arba Jacques yra Žakas?

Iš asmens dokumentų tos nevalstybine kalba užrašytos pavardės būtinai persikels į visus kitus raštus: sutartis, sąskaitas, laiškus, spaudą ar kreipiantis į juos žodžiu. Visais atvejais reikės mokėti ištarti tas pavardes arba užrašyti jas iš klausos.

Seimui priėmus A. Kubiliaus teikiamo įstatymo projektą oficialiuose dokumentuose rašyti asmenvardžius ne tik valstybine, bet ir kitomis kalbomis, Lietuva taptų šalimi, kurios piliečiai juridiškai nepriklausytų vien Lietuvos valstybinės kalbos erdvei, bet būtų įtvirtinta ir pradėtų veikti neturinti analogų pasaulinėje praktikoje kitų šalių valstybinių kalbų jurisdikcija. Tai reikštų, kad būtų sumenkintas, o faktiškai net paneigtas valstybinis lietuvių kalbos statusas.

Užuot sprendusi, kaip minėtas asmenų grupes integruoti į lietuvių kultūrą, apie ką nuolat kalbama iš aukštų Lietuvos, ES ir tarptautinių organizacijų tribūnų, šį įstatymą mūsų valdžia skiria imigrantų ir už užsieniečių ištekančių moterų bei Lietuvos lenkų tautinės bendruomenės aptarnavimui. A.Kubiliaus teikiamas projektas – aiškus Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimas, tikra lietuvių kalbos išdavystė, kuris prieštarauja mūsų šalies Konstitucijai, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymui, daugumos Lietuvos piliečių valiai (Seimui pateiktas alternatyvinis įstatymo projektas pagrįstas bemaž 70 tūkst. piliečių parašais).

Nei Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, nei Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, nei 1994 metų Lietuvos-Lenkijos dvišalė sutartis neįpareigoja suteikti tokias teises nei tautinėms bendruomenėms, nei užsieniečiams bei jų sutuoktiniams  ir liudija, kad niekur tokios praktikos nėra.

Ar išdrįs kada nors mūsų išrinktieji Seimo nariai ir valstybės vadovai pasakyti, kad Lietuva – savarankiška valstybė gyvenanti pagal savo įstatymus. Visi tokie sandėriai menkina valstybingumą ir nacionalinį tapatumą, o sykiu rodo, kad Lietuvos  politinis elitas stokoja nacionalinių interesų nuovokos ir istorinės kultūrinės atminties.

Autorė yra „Vilnijos“ draugijos Kauno skyrius narė

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *