A. Zolubas. Lauknešėlis politinio turgelio dalyviams (27)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Valstybei plėtojant santykius su kitomis valstybėmis, vienas itin svarbus tų santykių dėmuo yra prekyba. Dažnai prekybiniai santykiai užsimezga anksčiau už diplomatinius, nes iš prekybos iškart gaunama apčiuopiama nauda, o iš diplomatijos, priklausomai nuo derybininkų gebėjimų, galima ne tik ką gera gauti, bet ir prarasti. Diplomatinio lygmens reikalus, vadovaudamiesi demokratiniu principu, sprendžia valstybių prezidentai, parlamentai, vyriausybės. Sukurtos valstybės piliečių valia, šios institucijos ir minėtus santykius pagal piliečių valią kuria.

Tačiau žmonių valia nėra Dievo valia, todėl ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga: vadovaujantis vien demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti ir blogį, o pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi, liaudis (demokratinėje valstybėje –  pilietinė visuomenė) turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.

Tautinė valstybė

Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Ar ne paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, kartais gali ir taip nutikti. Dėl pastarosios priežasties tautinės valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus, bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas.

Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas.

Gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą tikėjimą, net ne kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis reikia vertinti išskirtinai.

Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuoniai, steigiantys Lietuvoje politines organizacijas kitos šalies vardu? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija. Jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, jog ir būdami Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams jie bus abejingi arba ir priešingi. O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai lenkai balsavo dėl Lietuvos nepriklausomybės, arba, kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį. Pastebėkime, kokios užplūdusių migrantų girnapusės kelyje į tautinio valstybingumo įtvirtinimą prikabintos prie latvių, moldavų, baltarusių kojų! Šie pavyzdžiai rodo, kokie pavojai tautai ir jos valstybei slypi aklai, neatsakingai taikomame demokratijos mechanizme.

Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu apeinama, arba apie jį kalbama vangiai. Iš praeities einančios ,,tautų draugystės“, o iš dabarties – kosmopolitinės nuostatos dar išlikusius tautinės savimonės pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti.

Rašytojas, žurnalistas, publicistas Vytautas Alantas 1987 metais parašė knygą ,,Tauta istorijos vingiais“. Knyga 1990 metais buvo išleista Čikagoje, o jos fotografuotas leidinys – 1992-aisiais Vilniuje. Knygos skyrelyje „Prieš prakalbant“ autorius prisipažįsta: ,Knygą rašiau nežinau kiek metų. Kartais pagalvoju, tarsi būčiau rašęs visą gyvenimą… Sunku nusakyti, kada tautos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn žengiantis organizmas, tad ir savaime peršasi išvada, kad tautą reikia nuolat kurti. Iš tikrųjų knyga parašyta patrauklia ir žodinga kalba, yra tautinės ideologijos vadovėlis. Ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose.

Iš skyriaus „Pasisakymai“, kuriuos autorius palygino su glausta savo ilgo gyvenimo ir didelės patirties apžvalga, verta cituoti:

Jokia kita tauta nedavė savo kaimynams tiek savo kraujo ir smegenų, kaip lietuvių tauta.

Valstybėje gali būti daug įvairių konfesijų, bet tautos vienijantį branduolį sudaro lietuvybė.

Tauta be savo kalbos ir kultūros pasmerkta išgaišti.

Tauta atskleidžia ir išryškina savo asmenybę didvyrių žygiais ir kūrybiniais darbais, ir kalba į pasaulį savo talentų lūpomis.

Tautos paskirtis – surasti savo teisingą tautinį kelią amžių vingiuose.

Tauta, paklydusi savo istorijos vingiuose, ima orientuotis pagal svetimas gaires.

Tikras patriotas bus ne tas tautietis, kuris garsiai trimituoja per tautos šventes, bet tas, kuris įmūrija patvarią plytą į tėvynės pastatą.

Kada užtvenksime lietuviško kraujo srovę, tekančią į svetimus baseinus ir sukančią svetimas girnas, kada atgręšim srovę į save?

Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.

Lietuvybės drungnumas – pakelė į tautinį susinaikinimą.

Lietuvis neatlaiko ,,svetimo klimato“, nors savybėje jo narsybė neginčijama.

Lietuviška šeima – lietuvybės negęstantis židinys, arba su lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė.

Nulietuvėjimas – tautinė savižudybė ir trąša svetimiems dirvonams.

Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit kapituliuoja prieš kitatautį. Ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlių svetimybių pamėgimas, ar viskas kartu?

Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia lietuvybės apaštalų.

Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiantis nusikaltimas.

Nėra ko brautis į svetimą sąžinę ir šnipinėti, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten skaisčiai liepsnotų lietuvybės liepsna.

Kova dėl lietuvybės yra yrimasis prieš milžinišką srovę.

Niekad neužmirškime kelių, vedančių į gimtosios kalbos lopšį!

Vargu ar rasime kitą tautą, kuri būtų parodžiusi tiek heroizmo kovodama už savo laisvę, kaip lietuviai, bet kodėl jos žiedai taip greit nuvysta, patekę į svetimą dirvą?

Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir žvanginame kardais su savo broliais lietuviais, kartais pamiršdami net ir tikruosius savo priešus.

Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivas, kurį vėjai blaško kaip nori, jau nekalbant apie audras.

Tautos istorija – kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią, bet neturi pabaigos.

Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas.

Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.

Lietuvis apčiuops lietuvybės šaknis, kurios jį sieja su tautos senais mistiniais paversmiais.

Kiekvienas iš cituotų pasisakymų vertas gilesnio apmąstymo ir nagrinėjimo. Jie – tautinės ideologijos akcentai ir kelrodžiai ženklai. Valstybės valdymo mechanizmą pakeisti pakanka kelių mėnesių, pakelti ekonomiką – keleto metų, o išugdyti ir suformuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę reikia dešimtmečių. Tačiau, žinant koks nelengvas ir ilgos trukmės darbas laukia, jo reikia imtis ne tik priešinimuisi globalizmui ir kosmopolitizmui, bet tautiečių ugdymui, pradedant lopšiu, mokykla. 

Politinis turgelis

Lietuvos ir Lenkijos praeities santykiai nepasižymėjo ne tik meile, bet ir draugiškumu. Kaimynė, atplėšusi nuo Lietuvos didelę dalį teritorijos su sostine Vilniumi, gviešėsi ir į dar didesnę jos žemių dalį, tačiau tragiškas abiejų šalių likimas, ištikęs jas dėl nacių ir sovietų okupacijų, jas tarsi suartino.

Santykius neabejotinai sušildė Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, Lietuvos Sąjūdžiui rodomas pavyzdys bei lenkų diplomatijos palankumas Lietuvos Atgimimui ir Nepriklausomybės pripažinimui.

Deja, artimesnė bičiulystė neilgai tetruko. Pasirašant 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lenkija sąmoningai išvengė atsiprašymo už okupaciją, neleido net užsiminti apie Lietuvai padarytos žalos atlyginimą.

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Nustebino daugiau negu keista oficialiosios Lenkijos užimta pozicija, kai lenkiškos kilmės Lietuvos piliečiai pasikėsino kurpti lenkišką autonomiją Lietuvoje, kai pasuko išvien su skaldytojiška prorusiška „Jedinstvo“, o netrukus ir pati Lenkija suskubo „ginti“ nežinia nuo ko Lietuvos lenkakalbius.

Toliau dar daugiau: imta reikalauti vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis, keisti į lenkiškus gatvių, vietovių pavadinimus, į viešąjį gyvenimą įvesti lenkų kalbą. Tokie siekiai, netenka abejoti, atspindi blogai maskuotą Vilnijos reokupaciją. Flirtuojančios šalys tai girdi ir mato, tačiau nedrįsta viešai prasitarti – žinoma, „gerų kaimyninių santykių vardan“. Mūsų politikams sąmoningai veliantis į rizikingas/ derybas, vyksta politinis turgelis.

Ant prekystalio – didžiausia vertybė

Andrius Kubilius | Alkas.lt, koliažas

Andrius Kubilius | Alkas.lt, koliažas

Lietuvos Respublikos piliečio pasasa be įrašo valstybine kalba? | Alkas.lt koliažas

Lietuvos Respublikos piliečio pasasa be įrašo valstybine kalba? | Alkas.lt koliažas

Visą tą laiką, valstybės vyrai, kaip jau įprasta, savo piliečius pažadais maitinę, Lenkijai vis žadėjo įvairias nuolaidas jiems daryti, kol 70 mūsų išrinktųjų, vadovaujami buvusio (Andriaus Kubiliaus) ir esamo (Gabrieliaus Landsbergio) TS-LKD pirmininkų, 2017-04-04 pasirašė Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.

Ką gi tas projektas byloja? Byloja jis štaiką: Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Kelionės dokumentų mašininio skaitymo taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė.

Čia WQX įvedimas maskuojamas ICAO taisyklėmis, pagal kurias dokumentai leidžiami šešiomis oficialiomis ICAO kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų. Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė – kalba.

Jei jau prekiaujama, tai – pagal komercines taisykles!!!

Piketas prie Seimo reikalaujant apginti valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą | J.Česnavičiaus nuotr.

Piketas prie Seimo reikalaujant apginti valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą | J. Česnavičiaus nuotr.

Maža to – neseniai Andriaus Kubiliaus iniciatyva Seime įsteigta grupė tautinių mažumų politikos klausimams spręsti, Abiejų Tautų Respublikos istorinio atminimo garbei pavadinta „Gegužės 3-iosios grupe“. Gegužės 3-sios konstitucijos garbei, kurioje Lietuvos net vardo nėra! Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė kalba.

Skaitytojui primenu, jog tautinėmis mažumomis Lietuvoje laikytini tik totoriai, karaimai ir čigonai, kurie jokių problemų čia neturi (Lietuvos lenkai – tautinė bendrija), todėl panašu, kad bus atidarytas dar ir kitas politinis turgelis, gal lenkiškai konstitucijai į Lietuvą importuoti ar net liūdnai pagarsėjusią „Abiejų Tautų Respubliką“ atkurti…

O tempora, o mores! (kas per laikai, kas per papročiai) belieka ištarti, kai vertybės matuojamos pinigais, turtais, interesais, postais, malonumais.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI

27 komentarai

  1. Ir ko gi “čia ir dabar” mums
    …labiausiai stinga

    – link tos prekybos, per tą gavybą (net be gamybos) judant-tikint,
    ir sąžiningai, nuoširdžiai bei drąsiai g i n a n t i s (apsigynus)
    daugelio čia minimų, esančių ir vaizduojamų dėka: gal išminties,
    – o gal tikrai, – paprastos ir pačios aukščiausios Meilės, santykiui
    šiam bei savame santykyje (kaip kaimyno – nuo Dievų ir su jais).

    Taigi – 1795 m. lūžio, nuolaužos prieš ir po (istorinės) atstatymas
    šiąja “aristokratiškai-karališkąja” abiejų Tautų sandorio (gynybinio,
    o ne prekybinio) Liubline, – jo nenutrauktų bei nepakeistų (nuo pat
    1918 m. per mėginio bandymą Suvalkuose pradėtą….) sąlygų pradų
    A T S T A T Y M A S įmanomas, – nes abiem būtinas, reikalingas,
    teisėtas doras bei V E I K S N U S (antraip, kam tas Liublinas tada,
    ir tokios nevykėlės Lietuva su Lenkija dabar – ABI nevykėlės, – Abiejų
    Tautų Valstybės – garbios bei teisėtos tęsėjos, nors ir tebemiegančios
    nuo pat 1920 m. “politiškai skyrium”, bet… garbę t e b e m y l i n č i o s
    1569-1795 m. laikmečio galios …BENDROS) atsinaujinimas tarpusavio –
    po Lūžio t o.
    🙂

  2. Komentaras 1-am komentatoriui:

    Straipsnis apie ratus, o suveltas komentaras apie batus.

    • na taip, sutiktų daugelis – be ratų ar batų, žmonija nuo senovės augo (ir užaugo?)
      todėl
      http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/ALKM/LIMIS-152091163
      keista, kad tas pats Daugpilis …net gelžkeliu nepasiekiamas, kaip ikiistoriniais laikais
      kai dar iki 1914 m. bilietą laisvai Helsinkis-Londonas traukiniu pirkdavę, bet… po tų 1920 m.
      nei praskrist (su Vyčiu ar be), nei pradundėt iki Vilniaus laikinai (kaip ir dabar nuo Oslo ar
      Londono begiais – KURIE IKI Kauno jau yra 🙂 ) nebuvo galimybių… Tad apie ką čia??

      Na gal apie tą žymią (iki Suvalkų) liepos sutartį su bolševikija Maskvoje, kai mūsų
      delegacijos mašinytę per Daugavos intakiukus bolševikėliai rankutėmis …iki savų bėgių,
      sąstatas į Maskvą delegacijai gabent kur stovėjęs…NEŠĘ. Taigi, – norėjo išlikt ir klestėt
      tada, leidę dėl savęs ir Mums (po to “ėjom” į Suvalkus tartis, bet… paklydo “lenkinė” pusė
      ant liublijinės Abiejų Šalių santvarkos vaizduoklyno pasimovusi, na įvaizdžio… bet paklydo)
      atlaikyt “norą-bajorą’ pilsudskinio paraugo …dvivalstybinio vienžo, viensyk, ven…

      Todėl ir Vytį įdėjau, be ratų, be batų, bet SU SPARNAIS, mat prie Vyčio šono – savas
      lėktuvėlis (ryškus galios-gynybos-kovingumo pranašas į 1920 m. liepą “įskraidinęs”);
      sakys kiti ant lėktuvėlio, bet.. giliau jei susivokt tai…

      ir ne apie bato propelerį, ar ratuko sparnelį kalbant: koks gi save gerbiąs Lietuvis, tįs
      (būtų tįsęs) VYTĮ ant kokio dabartinio Kalvarijų turgaus lauko-šono, ant kokio daržų, na
      slėnių (Šventaragio) pašlaičių atkampio… Joks. Dėjo, turėjo, galėjo… Gynė. laimėjo
      Tad pamąstyk sau brolau “komente ant.. nuo į…” kas tai, ir iš kur, iš ko, ir kaip… s u l i e t a
      – tvirtai, galingai, ženkliai, – Vyčiu pažymėta, – lenką, saksą, rusą globon metšimčių rindose
      gintą, ir jų vėl ir vėl apgintin kviestą (ir kviečiamą nuolat, kaip ir su ES vėl) Lie-tu-von iš ko

      …netgi su visais batais-ratais. Viskas

      • Amelija:

        Ponas Giedriau, logika ir nuoseklus mąstymas yra garantija, kad būsi suprastas pašnekovo. Ar tamstai tai nesvarbu?

        • Dėkoju gerb. Amelija,
          tikslas čia vien “gretutinis”, kaip autorinių teisių komisijai skirtose apybraižose būtų apibrėžta:
          – Atvirukas. “Karas su Maskva. Musų lakūnai Dinaburgo fronte.”
          (iš epaveldas.lt per mintį-įvaizdį-vaizdinį kovų,
          iš po 1795 m. ATR padalijimo ir… atsikūrimo a p l i n k ų).

          Grėsmės nuo pat nelaimingųjų 1387 m. mumyse, gilyn ir gilyn (įrijamos)
          skvarba visokiausio “neužmirštuolyno” putėsiais, ar net grubiau puvėsiais
          ant Sausio 13-osios aukų atminimo meto (mat “metamos TIK TĄ SAVAITĘ būtent) ir visais kitais menkiausio priežastingumo svetimuokliais,
          – stūmokliais ant viso kas sava, tautiška, MŪSŲ …kad tik užgestume, kad tik…

          (taig gerb. Amelija, kad tik būtumėt mačiusi, kad tik stebėt bent pro skylutę grūde aguonos būtumėt gavusi, kaip tas “įsirijimas” nuo ryti, prisiryti, apsiryti ir ryna, rijo ir rys, iki visiško įsiryjimo vos neišsirutuliavęs, po pamatais ant antstato
          kelių signatarų ir profesorių garbių, Jums, su nuoširdžiu jumoru “ant Alko” užplukdytas, įrašytas-įremintas IN’e, t.y. internet ERDVĖJ…)

          Todėl patarsiu vien …Žodžiai
          PAMATAS
          TVIRTYBĖ (ar UŽTVIRTINIMAS
          kaip čia), reikšmę skolinio-žudiko “garantas”
          atlieptų tinkamiau, dera savą kalbą, savą žodį teikt – skleist.

          Pamatuotai, tvirtai …PATIKIMAI.

          Lietuviška – sava – patikima.
          Viskas
          (su visai-batais-ratais, su sparnais ir be…)

          Dėkingas už Jūsų pastabą-atsiliepimą, kažkokio kiek baugštoko t e r o r i s t o
          (jei suprantam siekį gint Žodį) šioje IN’o skiltyje dar “užlaikančio” įr. “COMENT”

  3. Kaunietis:

    Pastaba: LR Konstitucijoje radau įrašą “Tautinės bendrijos” ir neradau nė vieno žodžio apie tautines mažumas (?!)… Kažin, iš kur gerb. autorius paėmė tą sąvoką “tautinės mažumos”? Mano supratimu, tautinės mažumos yra, pvz., Lenkijos lietuviai, vokiečiai, čekai, kašūbai ir kiti, gyvenantys savo etninėse žemėse, kurios kadaise buvo prijungtos prie Lenkijos. O kokias svetimas žemes yra prisijungusi Lietuva? Juk dabartinė LR teritorija – tai etninės lietuvių žemės! Tai iš kur čia kažkokios tautinės mažumos? Straipsnyje paminėti totoriai, karaimai bei čigonai niekaip negali būti tautinės mažumos, nes jie (nors ir labai seniai) į Lietuvą atsikraustė ar buvo atgabenti iš savo istorinių tėvynių. Ir dar. Lenkai gyvena Lenkijoje, o kokie “lenkai” gyvena Pietryčių Lietuvoje, aiškiau negu aiškiai išdėstė savo publikacijose akademikas Zigmas Zinkevičius. Taigi. Patys save ir kitus klaidiname!

    • Žemyna:

      Yra tarptautinis susitarimas dėl TM teisių ir jų kalbos apsaugos pagrindų: tautoms, likusioms be savo nacionalinės tėvynės, irgi suteikti TM statusą ir, pagal galimybes, kažkiek privilegijų.
      Dabar neturiu laiko dar kartą patikrinti, tačiau čigonai turi šį statusą Prancūzijoje ir, atrodo, dar poroje šalių (pagrindas – neturi savo nacionalinės valstybės).
      Iš karaimų su totoriais jų tėvynė irgi atimta, užgrobta, sunaikinta. Iš jos nebent tik senųjų rūmų dar likę, tad ir jų kultūriniu paveldu, jų kalba nei paveldu nėra kam rūpintis.
      Be to, neužmirškime, jog turime jiems moralinę skolą už tai, kad jie atvyko mūsų pakviesti (ne savo iniciatyva atvykę ir kolonizavę!), padėjo mums kovoti su užpuolikais ir buvo nepaprastai narsūs kariai, už Lietuva, kaip už tėvynę kovėsi.
      Dėl TM statuso, dėl Chartijos ir Konvencijos:
      Abu šie dokumentai pateikia TIK REKOMENDACIJAS, o NE PRIEVOLĘ suteikti TM statusą.
      Tačiau ir jį suteikus irgi NĖRA prievolės teikti įv. privilegijas (juolab valstybės biudžeto sąskaita) – yra tik rekomendacijų sąrašas, kokias privilegijas TM GALĖTŲ gauti, JEI VALSTYBĖS BIUDŽETAS PAJĖGUS.
      Taigi, viskas ne privaloma, o tik pagal galimybes! Ir jokiu būdu nebloginant šalies kamieninės tautos padėties, ne jos sąskaita! Tai aiškiai parašyta abiejuose dokumentuose.

  4. Kaunietis:

    P.S. “Tikyba”, ko gero, per Vėlykas persivalgė kiaušinių,- seniai nebuvau skaitęs tokių nesąmonių…

  5. Vilnietis:

    Tautinė mažuma yra tautinė bendrija, kuri už valstybės ribų kurioje gyvena, neturi savo valstybės.
    Lietuvos lenkai, rusai, vokiečiai yra tautinės bendrijos, tautinėmis mažumomis savęs jie laikyti negali.

  6. jo:

    Skaitytojui primenu, jog tautinėmis mažumomis Lietuvoje laikytini tik totoriai, karaimai ir čigonai
    Autoriui primenu, kad Latvijoje yra tik viena tauta laikoma tautine mažuma – lyviai, nes jų etninė teritorija įeina į Latvijos sudėti. Analogiškai Vokietijoje sorbai, fryzai, Prancūzijoje – bretonai… O į Lietuvos sudėtį, autoriaus supratimu, kažkokiu būdu įeina etninės totorių, karaimų ir čigonų teritorijos (ar bent dalis jų), t.y., Totorija, Karaimija ir Čigonija, kuriose ne lietuviai, o minėtos tautos yra senieji vietiniai gyventojai… 🙂

  7. Kaunietis:

    Vilniečiui ir Jo: Iš kur ištraukėte sąvoką “Lietuvos tautinės mažumos”??? Prašom nuorodą į dokumentą! Aš remiuosi LR Konstitucija! O jūs?

  8. Vilnietis:

    Kitataučiai Lietuvos piliečiai, kurie už Lietuvos ribų neturi savo kilmės valstybės, laikomi atitinkamos kilmės lietuviais, Lietuvos tautine mažuma. Tokių mažumų kalbai ir kultūrai išsaugoti turėtų būti taikomas Tautinių mažumų įstatymas, valstybė turėtų rūpintis jų kalbos ir kultūros išsaugojimu.
    Kitataučiai Lietuvos piliečiai, kurie už Lietuvos ribų turi savo kilmės valstybę, taip pat laikomi atitinkamos kilmės lietuviais, laikytini tautine bendrija, bendruomene (Lietuvos žydų, Lietuvos lenkų, Lietuvos rusų ir t. t.), jų kalbai ir kultūrai išnykti pavojaus nėra, todėl valstybė išimtinių sąlygų neturi sudaryti, neprivalo išlaikyti mokyklų su ten dėstoma atitinkama kalba (gali būti steigiamos privačios, ne valstybės finansuojamos šeštadieninės mokyklos (taip yra JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje).
    LR Konstitucijoje tautinių mažumų nėra, todėl Lenkų ar rusų dėstoma kalba valstybės išlaikomos mokyklos yra naikintinas nesusipratimas. O štai totoriai, karaimai, romai galėtų reikalauti mokyklų su jų dėstoma kalba, tačiau, turėdami tokią teisę, jie yra kuklesni už Lietuvos rusus ar lenkus.

  9. Vilnietis:

    Kauniečiui – taip, Lietuvoje tautinėmis mažumomis tik galėtų būti, kaip miniu, totoriai, karaimai romai, tačiau jų jokiuose dokumentuos kaip tautinės mažumos nėra, tautinė mažuma neminima ir Konstitucijoje. Seimas yra pasidavęs Tomaševskio postringavimams ir drauge su juo imasi ginti lenkų tautinės mažumos, kurios nėra, teises.

    • Kaunietis:

      Gerb. Vilnieti, jokiuose Lietuvos Respublikos teisiniuose aktuose tokios sąvokos kaip “tautinės mažumos” nėra. Taip? Taip. Tai kodėl mes, atsiprašant, išsidirbinėjame ir oficialiai (tame tarpe ir spaudoje!) vartojame savo sugalvotus terminus, apibūdinančius vienas ar kitas Lietuvos gyventojų grupes? Lietuvos Respublikos Pagrindiniame Įstatyme – Konstitucijoje parašyta labai aiškiai: “TAUTINĖS BENDRIJOS”. Kokiais gi reikia būti neišmanėliais, kad skalambinti “ant viso svieto” apie kažkokias “Lietuvos tautines mažumas” ir, svarbiausia, apie tų “tautinių mažumų” nesprendžiamas problemas!!! Kažin, ar tai tikrai yra neišmanymas, ar sąmoninga veikla, nukreipta prieš Lietuvą? Manyčiau, kad šiuo klausimu turėtų susidomėti mūsų VSD, nes šitas klausimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas…

    • Nenusišnekėk: Lietuvoje nėra jokių tautinių mažumų, nes tautinė mažuma yra tauta, gyvenanti savo teritorijoje nuo amžių amžinųjų, bet svetimos tautos valstybės teritorijoje.

  10. Citata: “Skaitytojui primenu, jog tautinėmis mažumomis Lietuvoje laikytini tik totoriai, karaimai ir čigonai, kurie jokių problemų čia neturi (Lietuvos lenkai – tautinė bendrija)”.

    Visai ne: Lietuvoje tauta tėra tik viena – lietuvių, nes tik lietuvių čia yra ta žemė ir nuo amžių amžinųjų.
    Visi kiti gali būti kitos kilmės, kitakalbiai, kitakultūriai, bet jie nėra kokios tai tautos.

  11. Vytautas iš Šlavėnų kaimo:

    I sąrašas – delegacija į Maskvą Stalino saulės parvežti.
    II sąrašas – grupė intelektualų reikalauja naujos abėcėlės Lietuvai.
    III sąrašas- 70 Seimo narių, savanoriškai pasiryžusių išduoti Lietuvą.

    Yra dvi Lietuvos; viena, kuri atlaikė ir fizines ir dvasines, moralines atakas ir išsaugojo KALBĄ ir savastį,
    kita – nutautėjusi, surusėjusi, sulenkėjusi, pykčio lietuviškumui pritvinkusi.
    O kadangi komunistinės – liberalistinės ideologijos smaigalys į nacionalizmą, tautiškumą nukreiptas, ta antra grupė įgyja jėgą ir stengiasi išnaudoti tą privalumą, skuba…..nes randasi naujas tautiškumo pakilimas kitose valstybėse

  12. Vilnietis Kauniečiui:

    Žinotina, kad yra kamieninė tauta ir pilietinė tauta, tiek vieni, tiek kiti jų nariai laikytini lietuviais. Pilietinė tauta apima ir kitataučiais save laikančiųjų tautines bendrijas, valstybė joms suteikia vienodas teises kaip kamieninės tautos nariams. Tačiau neva lenkiškos kilmės lietuviai per savo partiją gviešiasi į išskirtines privilegijas, valdžias įtikina neva jos tautinės mažumos esą. Todėl pasitelkiau suprantamesnį būdą valdžioms įtikinti, kad išskirtinumas neturi pagrindo. Iš tikrųjų valdžios turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto bendrijų statuso, todėl ir Jums iš esmės neprieštarauju.

    • Kaunietis:

      Supratau. Ačiū. Beje, būtų įdomu patyrinėti kai kurias Pietryčių Lietuvos “lenkų” pavardes (jau nekalbu apie vietovardžius!): Kiszkel (Kiškelis), Gaidis (Gaidys), Wojsznis (Vaišnys), Bubnel (Būbnelis), Lowkel (Laukelis), Dedel (Dėdelis), Krepsztul (Krepštulis) ir t.t. , ir t.t. Na, tikri lenkai…
      Kaip sakoma, nei pridėti, nei atimti…

  13. S:

    Čia geras: Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiantis nusikaltimas.

  14. Žiūrim, ką turim::

    1) abėcėlė su svetimomis raidėmis,
    2) pasai su nutautintomis pavardėmis,
    3) dviguba pilietybė, dalijama URMU,
    4) sostinė gabalais su visais pastatais DOVANOJAMA, esą, buvusiems „savininkams”…
    Negi tai tikrovė? O gal man tai tik vaidenasi, gal sapnuoju?
    Ar gal čia koks viesulas pralėkė, ir į Seimą kaimyninės valstybės parlamentarus atbloškė, o tie, lyg niekur nieko, toliau tęsia uolų darbą savos, t. y. kaimynų šalies naudai?
    Ar gal Seime išplito neaiškios kilmės amnezijos epidemija – gal nabagai neprisimena, katros šalies parlamentarai, ministrai besą? Gal jiems skubiai gydytojo pagalbos reikia? Arba jie miegeiviai – eina, daro, bet nesuvokia, nei kur, nei ką. Kai pabus, patys norės skradžiai žemės prasmegti suvokę, jog per pusmetį čia tiek „prisistorojo”, kiek dar niekas kitas istorijoje nesugebėjo?

  15. Albinas:

    Valentinas Stundys, atkakliai gynęs lietuvių kalbą praėjusiame Seime, tapo nereikalingas nei G.Landzbergiui, nei A.Kubiliui. Lai konservatoriai liaujasi skelbę save Lietuvos patriotais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *