Ta sąvoka: „Valdžia duoda – Lietuva gera… Valdžia neduoda – Lietuva bloga“. Beviltiškai įsisiurbė į mus per tuos sovietmečio laikus ir ligi šiol neapleidžia sąmonės…
Dauguma sako: „Valdžia renka mokesčius ir tegu rūpinasi visais mūsų reikalais, nuo materialinės gerovės kūrimo, socialinės rūpybos, kultūros, paminklų statymo ir t.t. Niekur taip mąstydami mes toli nenueisime. Niekas už mus pačius nepasirūpins papročių, savasties, dvasinės, kultūrinės, medžiaginės gerovės ugdymu ir išsaugojimu. Nesiimdami asmeninės iniciatyvos daugelis bergždžiai galvoja apie „aną krantą“, kuriame „rojaus sodai“ noksta ir tik laukia jų, nesulaukia… Po to apsvaiginti tos susikurtos iliuzijos, masiškai išvyksta iš Lietuvos, palikę čia viską savieigai, puola vergauti kitiems, kurdami ne savo, o kitos šalies gerovę.
Sąvokos „Lietuva“ esmės, prasmės reikia ieškoti ne materialinėje, o dvasinėje, vidinėje plotmėje, kad tai būtų svarbiau už gyvybę. Reikia išmokti gyventi kario, kovotojo būsenoje, reikia atkakliau, drąsiau, ryžtingiau sąmoningiau, kūrybiškiau ieškoti būdų pakeisti, pagerinti esamą padėtį, kartu, vieningai kuriant dvasines, materialines gėrybes, stiprinant, turtinant savo Tėvynę vardan jos dabarties ir ateities. Kuo plačiau ir giliau ši sąvoka užvaldys mūsų sąmonę ir pasąmonę, tuo būsime stipresni, vieningesni.
Tautos, valstybės jėga, dvasinė ir kūniška galia, materialinė gerovė priklauso nuo vieningo požiūrio į tai, ko mes siekiame ir kuo mes norime būti.
Ugdykime patys save, tapkime kūrybingomis, galingomis asmenybėmis, tuo sustiprindami Tautinės visuomenės branduolį, vis giliau atskleisdami Lietuvos esmės, savasties sąvoką.
Kuo ta sąvoka bus gilesnė, prasmingesnė, dvasingesnė, aiškesnė, tuo ir Tauta, visuomenė visapusiškai stipresnė, galingesnė, vieningesnė, sugebanti dvasios galių jėgą panaudoti ne tik tos jėgos puoselėjimui, bet ir materialinės gerovės sukūrimui, užtikrinant orų socialinį Lietuvos valstybės piliečių saugumą, tuo pačiu ir valstybės gebėjimų išsaugoti savo teritorijos vientisumą, politinę, ekonominę nepriklausomybę, būtiną, kaip oras, Tautos išlikimui dabarties ir istorinės ateities verpetuose.
Siekdami eiti tuo keliu, niekada nepamirškime lygiai prieš du metus kovo 3 d. amžinybėn iškeliavusio mūsų šių laikų tautos didžiavyrio, šviesuolio, švietėjo, kovo 11-osios akto signataro Algirdo Patacko priesakų,kvietimo neužmiršti Lietuvių tautos savasties ištakų, visa savo sąmonės esybe mylėti Lietuvą, kuo giliau leisti šaknis savo žemėje ir būti jos nenuilstamais Butsargiais.
Algirdas Patackas: „Kodėl mes, sėsliausia Indoeuropos gentis, gimusi ten, kur gyvename, virtome migruojančia į nebūtį liaudimi, rudeniniais paukščiais, liūdnais klyksmais palydimais į padangės tolius?.. Butšaknis reiškia ne tik paveldėtoją, bet ir būtuvės sargą, atsakingą už jos išlikimą, kitiems šeimos/kiemo/kaimo nariams išsivaikščiojant pasviečiais. Butšaknis, butsargis privalo žūtbūt likti, saugoti protėvių dvasią, ne tik buitį, namus. Jis yra sargas amžinų vertybių, jis vertikaliai surištas su žeme, su gimtine, jos buitim ir būtim, jis yra tas, kurio šaknis yra giliausia, tvirčiausiai susieta su protėvių paveldu. Kai, užėjus sumaiščiai, silpsta genties ryšis su būtuve, jis privalo atlaikyti negandas ir nepalikti sargvietės. Gentis yra gyva butsargių dėka, gyva, kol jų yra. Ir čia nieko nereiškia skaičiai arba tai, kas vadinama demografija, nes yra kai kas svarbesnio – tai tęstinumas“.
