Algirdas Patackas buvo ypatingas asmuo su ypatinga vieta Lietuvos dvasinėje panoramoje.
Labai reikalingas pačiu savo buvimu, todėl nepamainomas.
Karys arba dvasios dalykų sargybinis, kurio kritusio nepakeis kitas karys ar sargybinis. Kito nėra.
Lietuva, garbė ir teisingumas jam buvo ne gretutiniai svarbūs dalykai, o tarsi viena: savotiška būties šerdis, esminė konstanta, apie kurią susidėsto gyvenimas ir požiūriai į gyvenimą.
Lietuva – garbė – teisingumas.
Nedeklaruodamas ir nedeklamuodamas, ieškodamas, kur dar galėtų slypėti tų reikšmių vienybė, jis buvimu ir skausmu primindavo, kad to stokojame.
Todėl Algirdo Patacko labai pasigesime.
V.Landsbergis: “. . ., jis buvimu ir skausmu primindavo, kad to stokojame.” Stačiai Krylovo pasakėčia – . . . a Vasjka slušajet, da jiest .
Landsbergis ne Žemkalnis. Kembly, pasisakyk.
O Patackui ramybės (krikščioniškai nemoku).
Po visokių bužinskų pasisklaidymų bet kokie konservų pasisakymai šlykštokai atrodo – čia švelniai tariant.
Kodėl turėtume pasigesti? Daugumai lietuvos gyventojų jo gyvenimas neturėjo jokios įtakos. Kokio artimo draugo, ar šeimos nario gal ir pasigesčiau, o kas man tas Patackas? Kalbanti galva iš televizoriaus, ar tribūnos. Tik jau nesakykit, kad jis nepriklausomybę atkūrė. Visi gi žinom, kad nepriklausomybę iškovojo vienas Landsbergis 🙂
Nesuprantat todėl, kad esat vabalas, kuris ropoja, nes nesutvertas skristi. O mes neturime žodžių išreikšti tam ,kas atsitiko.
Jau nebegerbiamas V.Landsbergi yra tau sajudžio kareivio laiškas….persiskaityk…