Mokytoja lituanistė V.Rudavičienė: „Tautiškumas – galimybė būti originaliam“

Vienos tautos istorija

„Pilietiškumo ir tautinio tapatumo sąvokas atskirčiau, nes etniškumą žmogus suvokia lyg kelių dalykų sintezę: kaip priimamos ir kaip vertinamos tautos tradicijos, papročiai, kiek jis pats gyvena pagal tautos kultūros tradicinį kalendorių, ar stengiasi savo paprasta kasdienine nuostata natūraliai išgyventi ir kasdienybės, ir švenčių prasmes“, – pradeda V. Rudavičienė. ,,Bendraudama su gimnazistais, skatinu juos klausti savęs, ar esame aktyvūs tradicinių papročių dalyviai savo namuose, giminėje, bendruomenėse, ar dalyvaudami šventėse rūpinamės prisidėti realizuodami savo kūrybinį potencialą, ar liekame tik stebėtojai…“

Pedagogė užsimena, kad kūrybiškumo sklaidos poreikis kasdieninėje buityje mąžta, – daugybę dalykų, reikalingų buičiai, šeimose anksčiau kruopščiai kūrė, skaptavo, siuvo ar mezgė šeimos nariai. Dabar visa galima nusipirkti, įsigyti. Tradiciniuose Lietuvos namuose bemaž kiekvienas žmogus puikiai išmanė kurį nors amatą. Dabar tokia veikla šalia tiesioginio darbo atrodo perteklinė, atitraukianti nuo svarbesnių tikslų.

Taip išryškėja dar viena problema – vartotojiškumo skatinimas. „Mes pasauliui reikalingi ir svarbūs tik tiek, kiek gebame vartoti“, – teigia pedagogė. Mados tendencijos, gyvenimo kokybės standartai skverbdamiesi gožia mūsų etninę kultūrą, niveliuoja papročius. Šv. Valentino diena, Helovinas, kitos brukte brukamos šventės kviečia, vilioja naujais patyrimais, netikėtomis atrakcijomis. Bet jos švenčiamos kavinėse, baruose, o ten daug vartojama įvairių alkoholinių gėrimų.
V. Rudavičienė primena: pasaulis keičiasi, ir Lietuvos žmonės privalo bendrauti, dalintis tuo, ką esame sukaupę, išsaugoję. „Lietuva po Atgimimo prieš ją atsivėrusiam pasauliui kalba, kad yra atvira, kad priima pozityvią kaitą, pati kūrybiškai diegia inovacijas, nes mūsų kultūrai svetimas etnocentrizmas. Suvokdami pasaulio kultūrų įtaką, priimdami pasaulį privalome neišduoti savęs“, – tvirtina pašnekovė. Tačiau pirmiausia pats turi gerai susivokti, kas tu esi, kokios žemės vaikas, iš kur į tave srūva gimtosios žemės syvai. Mąstydama, kas galėtų būti toji atsvara prieš agresyvią globalizacijos slinktį, pedagogė teigia: „Tautiškumas yra galimybė būti originaliam. Natūraliai, ramiai suvokiamas tautiškumas padeda žmogui būti oriam. Stiprios globalizacijos tendencijos, – stengiamasi veikti mažesnes tautas paverčiant jas aktyviais vartotojais. Svarbūs pasauliui esame tiek, kiek gebame vartoti. O įdomūs tik tuo, kuo skiriamės, kiek mumyse liko autentiškumo. Todėl ramiai, oriai, bet nuoširdžiai perimdami iš savo tėvų, senolių tautinio tapatumo turinį, turime išugdyti gebėjimus saugoti, o išsaugoję ir kūrybiškai papildę, – perduoti. Taip taip – gebėjimas perduoti ateinančiai kartai etninės kultūros esmę apgynus ją nuo kičo, manyčiau, šiuo metu ir būtų svarbiausias mūsų uždavinys komunikuojant su multikultūriniu pasauliu.“

Lietuvio ir Lietuvos charakteristika

Lietuvių tauta ateities kartoms gali perduoti kultūrinį paveldą, pilietiškumo jauseną. „Pilietis yra žmogus, kuris dalinasi savo dvasine patirtimi, atlieka įvairiausius visuomeninius įsipareigojimus. Dirbdamas savo tiesioginį darbą, jis yra pozityviai nusiteikęs, taip auklėja ir vaikus, bendrauja su giminaičiais, siūlo iniciatyvas. Žmogus, būdamas visuomeniškai aktyvus, pozityviai ugdydamas savo vaikus, lojalus savo valstybei, yra aktyvus pilietis. Tačiau jis gali būti ir kitos tautos žmogus. Mūsų šalyje gyvena daug skirtingų tautybių žmonių, kurie yra aktyvūs jos piliečiai“, – teigia V. Rudavičienė. Kalbėdama apie Lietuvoje gyvenančius kitų tautybių žmones, pedagogė teigia: „Esu įsitikinusi, kad savo tautos kultūrą Lietuvoje turi puoselėti ir lenkai, ir karaimai, ir žydai – kiekviena tauta. Gyvendami šalia, kartu ir pažindami kitos tautos kultūrą, išvengiame buitinio etnocentrizmo. Tada atsiranda bendrystė, ir valstybėje viskas natūraliai susidėlioja į savo vietas“.

V. Rudavičienė pabrėžia lietuviško charakterio ypatybes: svetingumą, nuoširdumą, pakantumą. „Lietuvių tauta nėra agresyvi. Mūsų vertybės ateina iš gilios krikščioniškos tradicijos, suformavusios pagarbą tėvams, apskritai šeimai, subtiliai išgyvenamas lietuvio santykis su gamta. Tačiau šiuo metu mano karta išgyvename kontrasto situaciją – tarp to, ką norėtume teigti, atsinešdami iš etninės kultūros, ir to, ką teigia pasaulis“. Taigi, išlaikyti savo tautiškumą reikia daug vidinės jėgos. Sunku laikytis oriai, nes pasaulis reikalauja kito. „Norėdamas būti lietuviu, žmogus turi būti stiprus – bet švelniai ir kantriai stiprus“, – teigia etninės kultūros mokytoja ekspertė.

Ciklas ir šventės

Pašnekovė įžvelgia ir daugiau pavojų lietuvių tautos savitumui. „Mūsų kultūrai būdingas gamtos rato ciklas. Gyvename ir cikliniame, ir linijiniame laike. Esame bene vienintelė tauta Europoje, nepakeitusi savo mėnesių pavadinimų į lotyniškus. „Nepardavėme“ savo kalendoriaus, savo metų jokiam diktatoriui. Dvylika mūsų mėnesių pavadinimų padiktuoti gamtos, žemės darbų ritmo. Toks santykis natūraliai išlaikytas, galėtume sakyti, kad ir mūsų orumas išsaugotas.

Tačiau dabar ypač esame verčiami skubėti, esame įsprausti į linijinį laiką, o natūralus gamtos ritmas mums suteikia galimybę išgyventi kasdieną, gyventi čia ir dabar“. Pašnekovės teigimu, vakarietiškas pasaulis primeta vienintelį reikalavimą: tik pirmyn ir būtinai lyderis. Iš visų jėgų skubėdamas žmogus bėga nežinodamas, kur jo kelio pabaiga. Taip nesustodami, nepaisydami dienos, savaitės ciklo, strimgalviais skubėdami ,,prisirenkame“ įvairiausių negalavimų, apninka net psichinės ligos. Kaip priešprieša tokiam gyvenimo būdui – ciklas, kuriame nuolatinė kaita, ryškios sustojimo „stotelės“ – šventės. „Mūsų tauta, gražiai priėmusi krikščioniškąjį kalendorių, savitai susiejo gamtos ciklo šventes: Šv. Jurgis – karys krikščioniškoje kultūroje, o lietuviui – žemdirbio globėjas. Per Jurgines ūkininkai nešdavo šventinti javus“, – pasakoja etnokultūros mokytoja.
Kita tradicinės kultūros santarvė su Kūrėju, su žeme ir savimi – gavėnios ir advento laikas. Dabar labai populiarios įvairios dietos, bet ilgas ruošimasis sutikti didžiąsias šventes – šv. Velykas ir šv. Kalėdas – nuoširdus pasninkavimas apvalo ne tik žmogaus kūną, bet ir sielą. Pasninkas ugdo kantrybę ir sutvirtina valią.

Tradicija siūlo gyventi pagal gamtos laiko ciklus. Tarpinės švenčių „stotelės“ leidžia nurimti, susikaupti. Triukšme kurti neįmanoma, vien tyla suteikia galimybę kūrybiškai veikti. Dar vienas iššūkis – kaip išgyventi pasaulio triukšmą.

Etniškumo galia

Paklausta, kaip įsivaizduoja Lietuvą po penkiasdešimties metų, V. Rudavičienė nusiteikusi optimistiškai: „Ori, išsaugojusi savo tautinį tapatumą, įdomi pasauliui, ugdanti talentingus žmones. Pavyzdžiui, dailininkai S. Eidrigevičius, P. Repšys, kompozitorius B. Kutavičius. Jų kūriniai kartais vadinami egzotiškais, nes juose glūdi etninis pradas. Manau, kad šių menininkų egzotika – talentingai priimama pasaulio žaismė ir subjektyviai išgyventas etniškumas“. Kai kultūrinis paveldas moderniame pasaulyje veikia kaip natūralus procesas, nėra kičo ir sumaišties.

V. Rudavičienė moko ne tik gimtosios kalbos, literatūros. Gimnazistams dėsto etnokultūrą. Pasak pašnekovės, šias pamokas mokiniai priima įvairiai: kaip galimybę išmokti naujų dalykų arba pasitikrinti, ką jie žino. „Dalis mokinių ateina iš šeimų, kur nutrūkinėję kartų ryšiai, prarasta genealoginė kartų grandinė, kartais nebepažįsta savo prosenelių ar net senelių. Kai nebegalime atsiminti bent trijų savo kartų žmonių – tampame žmonėmis lyg su ištrinta atmintimi. Tai atima iš mūsų stiprybę, nebežinome, kuo stipri buvo mūsų giminė, sudėtingos tampa tapatumo paieškos“, – apibendrina mokytoja.