Miglė ir Mindaugas Valaičiai: Tradicija yra gyva tada, kai ji tobulėja, kai nėra sustingusi ir muziejinė (nuotraukos) (10)

Mindaugas ir Miglė su dukrele Žemyna | V. Balkūno nuotr.

Mindaugas ir Miglė su dukrele Žemyna | V. Balkūno nuotr.

Sostinėje įsikūrusi Valaičių šeima uoliai puoselėja senąjį lietuvių tikėjimą tiek savo rate, tiek ir už jo. Mindaugą ir Miglę Valaičius kalbina Tomas Dirgėla.

– Kada ir kodėl susidomėjote senąja baltų kultūra, tradicine mūsų religija? Gal tai atkeliavo iš šeimos, draugų? 

Miglė:
– Tas kelias buvo ilgas ir prasidėjo gana anksti. Apie baltų dievus, kaip ir daugelis vaikų, išgirdau pradinėse klasėse – tuomet ir kilo klausimas: o kas nutiko, kad savi dievai lietuviams tapo nebereikalingi? Smalsumas augo ir jau tada ėmiau domėtis baltų religija. Suvokimas, žinoma, buvo gana primityviame lygmenyje. Tačiau netrukus ėmiau atrasti ir mokslinę literatūrą – jau penktoje ir šeštoje klasėje skaičiau Beresnevičiaus, Dundulienės, Gimbutienės darbus. Vėliau teko skaityti iš naujo, nes ne viską juose supratau, tačiau tam tikras suvokimas atsirado. Man tapo aišku, kad baltų tikėjimas yra gili filosofinė sistema, o ne primityvi pasaulėžiūra. 

Paauglystėje buvo gana sunku – aš jau tvirtai žinojau, kad tikiu į senuosius dievus, tačiau maniau, kad šiais laikais daugiau tokių žmonių nėra, todėl kankino vienatvės jausmas. Netrukus išgirdau, kad užsienyje veikia neopagonių bendruomenės, ėmiau jomis domėtis, ieškoti ryšių, tad pirmiausia likimas mane nuvedė ne į Romuvą, bet į wicca judėjimą. Vis dėlto jis netenkino pagrindinio reikalavimo, nors ir buvo geriau nei nieko – buvau auklėta patriotiškai ir man kliuvo, kad wicca judėjime pasirenkami užsienio dievų vardai, o ne lietuviška tradicija. Kaip mokėdama ėmiau atlikinėti apeigas, aukoti dievams – derinau wicca apeigų ir baltų papročių elementus. Daug skaičiau, tad aiškėjo ir lietuviškos apeigos ir papročiai, atliekami ritualai darėsi panašesni į baltų tradicijas. Tačiau vienatvės klausimas išliko. Vis ieškojau bendraminčių ir internete pavyko perskaityti apie Romuvą. Tad būdama maždaug keturiolikos metų pirmą kartą atvažiavau į Jorę Kulionyse.

Atvažiuodama buvau apsisprendusi, kad duosiu priesaiką, dalyvausiu įšventinimo į romuvius apeigoje. Buvau pasidomėjusi, kaip ji vyksta. Žengiant prie aukuro drebėjo keliai. Niekas nedrįso eiti, tad pakvietus man teko pralaužti ledus. Žengiau pirma link aukuro ugnies, ištariau priesaikos žodžius – „dabar mano pareiga tęsti šį kelią“. Iki šiol laikausi šios priesaikos. Ta Jorės diena yra viena svarbiausių mano gyvenime.

Mindaugas ir Miglė su dukrele Rikante | V. Balkūno nuotr.

Mindaugas ir Miglė su dukrele Rikante | V. Balkūno nuotr.

Mindaugas:
– Prisimenu, kaip kartą Romuvos krivis Jaunius – Jonas Trinkūnas – prieš vieną iš pirmųjų mano „Kūlgrindos“ repeticijų užkalbino. Klausia: „Ką tavo mama dirba?“ Atsakiau, kad finansininke. „Aaa. O tėtis kuo užsiima?“ „Krovininį automobilį vairuoja“ – atsakiau. Matyt tikėjosi išgirsti profesijas, artimesnes folklorui ar tradicijai (šypsosi).

Už įskiepytą pagarbą savo tautos tradicijoms jaučiu dėkingumą seneliui. Žmogui, vaikystę praleidusiam dar laisvoje tarpukario Lietuvoje, pasipriešinusiam sovietiniam režimui ir atkentėjusiam lagerio siaubus. Visą vaikystę mane lydėjo jo pasakojamos istorijos apie partizanų kovas, lietuvybę, taip pat ir dainos, liaudies pasakos. Tad patriotizmo jausmas jau buvo pasėtas, o jo daigai man bręstant tik augo, kerojo ir stiprėjo.

Manau natūralu, kad ir draugų ratas formavosi pagal požiūrį, idėjas ir idealus, kurie paauglystėje itin svarbūs. Pradėjau domėtis visa, ne tik XX a. Lietuvos istorija. Ėmiau sau kelti klausimus, kas esu aš, kas esame mes kaip tauta. Atsakymų paieškos neišvengiamai vedė prie vieno kertinių tautos ramsčių – kultūros ir religijos. Dar ir sunkiąją muziką galiu paminėti – juk pirmieji postūmiai domėtis pagonybe kilo įsiklausius į pagoniškojo metalo grupių tekstus. 

–Abu priklausote religinei Romuvos bendruomenei – kas tai? 

Miglė:
– Romuva yra bendrija, kuri puoselėja senovės baltų tikėjimą ir kultūrą – dainuoja senąsias dainas, švenčia šventes, puoselėja tikėjimo tiesas, skleidžia tradicinę moralę, moko jos tiesų aplinkinius. Tai religinė organizacija, nors kai kurie ir bijo to žodžio, tačiau man tai svarbiausias kriterijus – kad tai ne šiaip kultūrininkų ratelis, o religinė grupė, turinti tvirtą tikėjimą ir doros pamatus. Sunku pasakyti, kiek Romuvoje narių – visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, tikinčiųjų skaičius perkopė penkis tūkstančius. Tačiau tikrai žinau, kad ne visi tikintieji tą įvardijo surašymo metu dėl įvairiausių priežasčių.

Mindaugas:
–Ne visi įvardijo, ne visi įvardiję save priskirtų Romuvai, todėl kalbėti apie konkrečius skaičius yra sunku. 

– Kuo remdamiesi romuviečiai rengia savo šventes bei apeigas? Yra nuomonių, jog visa tai sukurta naujai, trūksta patikimų šaltinių… 

Miglė:
– Šventės ir apeigos yra paremtos baltų religijos ir mitologijos šaltiniais – folkloro duomenimis, istoriniais šaltiniais ir archeologijos duomenimis. Duomenys, kurių trūksta, yra gaunami pasitelkiant lyginamosios mitologijos metodą – lyginama su giminiškomis tautomis ir daroma prielaida, kad turėjo būti panašiai. Lygiai taip pat atkuriamas ir, pavyzdžiui, archeologinis kostiumas – tai, ko pas mus rasti nepavyko, pasiskolinama iš slavų, vikingų, germanų genčių… Taip, tai nėra šimtų procentų tikslu, tačiau toks yra mokslinis metodas, jis yra pagrįstas geriausiu įmanomu būdu pinti istoriją. 

Kita vertus, nėra ir svarbus tas šimtaprocentinis tikslumas. Tradicija yra gyva tada, kai ji tobulėja, gyvena, kai ji nėra sustingusi ir muziejinė. Juk sakome „liaudies kūryba“. Kas tai yra? Jei mes irgi esame lietuvių liaudis, tai liaudies kūryba yra ir mūsų kūryba. 

Mindaugas: 
– Šalia viso to dar pridėčiau ir gan abstrakčiai skambantį žodį „pajautimas“. Pavyzdžiui, turime iš įvairių šaltinių išrankiotų eilę apeiginių veiksmų, kuriuos apjungti į vieną prasmingą visumą ryžtasi Romuvos vaidila ar vaidilė. Kiekvienas jų neišvengiamai įneša savitumų, todėl ir jų atliekamos apeigos kažkiek skirsis. 

– Kas vestuvių, vardynų ar švenčių apeigose būna svarbiausia? Ugnis, baltiškos giesmės, apranga? 

Miglė:
– Mano nuomone, svarbiausia yra jausmas ir atliekami apeiginiai veiksmai, jų simbolinė prasmė. Aš stengiuosi savo apeigas atlikti kuo tiksliau, remiantis kuo daugiau šaltinių, nes, mano nuomone, tuomet apeiga iš tiesų veikia, jos prasmė labiau atskleidžiama. Tokie vardynų apeigos veiksmai kaip plaukų pakirpimas, kūdikio maudymas, laiminimas žvake turi prasmę. Plaukų pakirpimas, pavyzdžiui, atskiria vaiką nuo buvusio gyvenimo, buvusios giminės. Tik tada mes galime vaiką įvesti į mūsų giminę, kurioje jis gimė. Tad be šio apeiginio veiksmo visos kitos apeigos tampa beprasmės. Man atrodo, svarbiausia, kad apeigas atliekantys žmonės suprastų, ką ir kodėl darome. Todėl prieš pati atlikdama apeigas šeimoms visada paaiškinu kiekvieną atliekamą veiksmą. 

Mindaugas:
– O kalbant apie apeigos dalyvius, tikrai svarbus ir pats nusiteikimas. Yra tekę atlikti jungtuvių ar vardynų apeigų, kur patys jaunieji ar tėvai – kuo nuoširdžiausiai tikintys, tačiau kai kurie jų giminės nariai ar draugai yra nusiteikę gana skeptiškai. Tokiais atvejais yra sunkiau sklandžiai atlikti apeigą, pakylėti susirinkusiuosius – vaizdžiai tariant – į sakralinį lygmenį. 

Tačiau jau esu pastebėjęs, kad skepticizmas kyla iš nežinojimo. Įpusėjus apeigai sužiba ir ašara jaunųjų mamų ar naujagimių močiučių akyse, nuolat pokštus laidantys draugai surimtėja ir apeigą pabaigiame darniai, pakylėti, išsiskirstome jau kitokie, nei buvome prieš tai. O tą šventumą, nekasdieniškumą, ryšį su protėviais ir dievais sukurti padeda tiek senoviniai aprėdai, tiek tinkamai atlikti apeigas, tiek ir mūsų pačių nuoširdus tikėjimas tuo, ką darome. 

Mindaugas ir Miglė su dukrelėmis Žemyna ir Rikante | V. Balkūno nuotr.

Mindaugas ir Miglė su dukrelėmis Žemyna ir Rikante | V. Balkūno nuotr.

– Ar jūsų šeimą galima pavadinti praktikuojančiais romuviečiais? 

Miglė:
– Taip, žinoma. Mes šeimoje stengiamės laikytis dorovės normų, kurios būdingos tradicinei pasaulėjautai, švenčiame šventes, rengiame apeigas ir kitoms šeimoms – vestuves, vardynas, esant reikalui palydime ir mirusius. 

– Kaip atrodo šeimos, išpažįstančios senovės baltų religiją, diena? 

Miglė:
– Iš tiesų norėčiau čia pasakyti, kad rytais pasveikiname Saulę ir visa dieną dainuojame liaudies dainas dirbdami laukuose (juokiasi). Deja, taip nėra. Mūsų diena tokia, kaip ir daugumos – atsikeliame, tada išsiruošiame kas į darbą, kas į darželį… Kai namuose du maži vaikai, nė nepastebime, kai ir pietūs, ir vakarienė ateina. Tad tiesiog gyvename su folkloro elementais – dukrytes migdau su liaudies dainomis ir lopšinėmis, seku liaudies pasakas, per šventes laikomės papročių, stengiamės supažindinti jas su gamtos pasauliu ir jį pamilti – štai vyresnioji lanko lauko darželį. 

Esant sunkumams, visada kreipiuosi į baltų dievus prašydama išminties ir ramybės, aukoju už tai, kad negandos išsispręstų palankiai man ar šeimai. Gal daugiau baltų tikėjimas yra kaip pasaulėžiūros pagrindas, kuriuo remiantis gyveni, bet nebūtinai kiekviena diena jo pripildoma. Būna dienų, kai tik skubi, skubi ir nėra kada pagalvoti apie jokius dvasinius dalykus. Juk visiems tokių dienų būna? 

– O metai? Kaip pažymite šeimos ar didžiąsias metų šventes? 

Miglė:
– Mums labia svarbios metų rato šventės, vienas jų švenčiame bendruomenėje, o kitas – namuose su šeima. Visada važiuojame į Jorės šventę Kulionyse, mūsų Kūčios ir Kalėdos taip pat paremtos tradicijomis – aukojame dievams, gaminame tradicinius patiekalus, bet kol dukros dar mažos, daug ko neįmanoma padaryti. Norėčiau per Kūčias minti mįsles, bet jos dar nesugebėtų… 

Man svarbi šventė yra Vėlines. Jas švenčiame dvejopai – važiuojame į Dvarciškes, kur lankome pilkapius, dalyvaujame apeigose, ir lankome artimųjų ir mirusių draugų kapus. Man protėviai labai svarbūs, juos prisiminti mokau ir vaikus nuo mažų dienų. 

Šeimos šventės irgi svarbios, bet, pripažinkime, ne tokios dažnos. Atšventėme tikras baltiškas vestuves su visomis tradicijomis – buvo ir vartų tvėrimai, ir visokios užduotys jaunojo pulkui, ir apeigos, labai dvasinga nuometavimo apeiga, net ir mergvakaris tikras – su daug ašarų. Savo dukroms surengėme tikras baltiškas vardynas. Net ir patį gimdymą įprasminome kaip apeigą. Prieš jį turėjau prausynų apeigas, kurių metu simboliškai draugės palydėjo į motinystės virsmą. Mus į gimdymą lydėjo dula Ingula Rinkevičienė, kurią laikyčiau šios srities žyne. Ji ne tik išmano gimdymo fiziologiją, bet ir veda gimdyvę dvasiniu keliu. 

– Turite dvi mergaites – ar jų auklėjimas taip pat remiasi baltiška pasaulėžiūra, tradicijomis? Kaip tai atrodo? 

– Miglė:
– Aš stengiuosi joms pasakoti mitus, dainuoti liaudies dainas, vežamės į visas šventes, apeigas. Net kai tuokiame kitus žmones, Žemyna dalyvauja apeigose. Manau, tai savaime ugdo jos vertybes ir pasaulėžiūrą. Vaikams svarbu ne daug kalbėti, bet rodyti. Matydama pavyzdį, Žemyna ir pati dažnai per apeigas uždainuoja, mėgsta aukoti dievams pati. 

Taip pat aiškinu tokius paprastus kasdienius dalykus, pavyzdžiui, kad duoną reikia gerbti, negalima jos mėtyti. Arba kaip reikia pagarbiai elgtis su ugnimi. Nerengiu religijos pamokų, tiesiog mokau tokio gyvenimo būdo. 

Mindaugas ir Miglė su dukrele Žemyna | V. Balkūno nuotr.

Mindaugas ir Miglė su dukrele Žemyna | V. Balkūno nuotr.

Mindaugas:
– Kai patys gyvename šia tradicija, vaikams tai tampa natūralu. Žemyna jau prašo pasakų prieš miegą, tad ir man puiki proga jas dar kartą paskaityti, pasimokyti, prisiminti. Esu girdėjęs, kaip kiti tėvai siaubisi lietuvių pasakomis – jos neva per žiaurios, traumuojančios psichiką ir turėtų būti su ženklu N-18 ant viršelio. O mes laikomės priešingo požiūrio. Tai vienas tų neįkainojamų mūsų tautos lobynų, į kurį įsigilinus, ir pačiam yra ko išmokti. 

– Ar romuviečiams tenka išgirsti malonių ir nelabai malonių komentarų iš kitų religijų propaguotojų? 

Miglė:
–Visko būna, bet aš stengiuosi to nesureikšminti. Man patinka, kai žmonės nuoširdžiai domisi. Į kritiką atsakau argumentais, o kartais, neslėpsiu, ir ironija. Bet į konfliktus dėl dievo veltis aš nenoriu. Kažkada paauglystėje man patiko tai daryti – užbombarduodavau pašnekovus argumentais, nes dažnai jų pačių religijos tiesas išmanydavau geriau negu jie patys, tačiau dabar turbūt jau iš to išaugau – nebematau prasmės. 

Mindaugas:
–Manau, kad nuoširdžiai tikintis žmogus, kad ir kokios religijos jis bebūtų, niekada nepuls niekinti kito. Paprastai neigiamas požiūris, kaip jau minėjau, kyla iš žinių stokos. O kad dėmesys nekryptų tik į antrąjį klausimo dėmenį – taip, daug gražių žodžių esame išgirdę, ypač po apeigų, kai žmonės gyvai prisiliečia prie Romuvos tradicijos. 

– O kaip į kitatikius žiūri patys Romuvos bendruomenės nariai? 

Miglė:
– Man atrodo, Romuva yra ta bendruomenė, kuri plečiasi savaime – mums nereikia eiti nuo durų prie durų ir propaguoti savo tikėjimo. Žmonės patys ieško, patys ateina. Juk ir aš pati Romuvą atradau, niekas manęs į ją nepakvietė. Tad ir labai kritikuoti, peštis su kitų tikėjimų žmonėmis nėra reikalo. Gal kartais pykdo katalikų bažnyčia, nes vis kaišo pagalius į ratus, kad tik baltų tikėjimas negautų valstybės pripažinimo tradicine religija ir panašiai. Tai, natūralu, erzina. Bet nesame aršūs. Ir viduramžiais, kaip žinome iš istorinių šaltinių, LDK buvo tolerantiška religiniais klausimais ir, kol buvo gerbiama jų religija, gerbė ir kitas, o esant reikalui – gynėsi. Kad ir nuo Brunono, kuris bandė išniekinti šventus miškus, taip pat ir nuo kryžiuočių ordino. 

Mindaugas:
– Su kitų religijų nariais bendrauti visuomet įdomu, nes turime kai ką bendro – tą šventumo jausmą, aplankantį bendruomenės apeigų metu ar vienumoje panirus į maldą. Pats aktyviai domiuosi kitais tikėjimais, jų skelbiamomis tiesomis ir idėjomis. 

– Kokia yra Romuvos vieta pasaulio etninių religijų kontekste? Kaip mus mato kitų tautų žmonės? 

Miglė:
– Mes namisėdos. Nei Romuvos, nei kitais tikslais nelabai mums yra tekę keliauti. Vos keli kartai užsienyje… Žinau tik tiek, kad įvairiose religijų konferencijose Romuvai atstovaujantys žmonės visada sulaukia susidomėjimo ir teigiamų reakcijų, o užsieniečiai mums dar ir pavydi – mes paskutiniai Europos pagonys, pas mus visa ta religija, galima sakyti, išliko liaudies papročiuose. O jie, palyginus, turi labia mažai. Dažnai neturi nieko, į ką galima būtų atsiremti atkuriant senąsias religijas. 

– O kaip į romuvius žvelgia Lietuvos valdžia? 

Miglė su dukrele Rikante | V. Balkūno nuotr.

Miglė su dukrele Rikante | V. Balkūno nuotr.

Miglė:
– Na va, prezidentė yra apdovanojusi Joną Trinkūną valstybiniu ordinu, Romuvos žmonės vis gauna tuos pripažinimus – ir vaidilė Nijolė Balčiūnienė praėjusiais metais gavo. Aš, tiesa, tiksliai nepasakysiu, kaip ten buvo suformuluotos tos priežastys. Bet galiu pasakyti esmę – apdovanojami už indėlį į Lietuvos kultūros išsaugojimą ir pasipriešinimą sovietams. Manau, kad esame gerbiami valstybėje. 

– Ar galima šiandieną pavadinti baltų kultūros renesansu? Vis daugėja vestuvių, vardynų, lydimų baltiškų papročių… 

Miglė:
– Man atrodo, renesansas buvo prieš kokius penkerius-šešerius metus, kai į Romuvos stovyklas suvažiuodavo šimtai dalyvių. Dabar jau gal yra atslūgimas. Yra daug žmonių, kurie nori tuoktis, palaiminti vaikus pagal baltų papročius. Bet ne visi jie paskui šeimoje puoselėja tas tradicijas. Mano tikslas dabar yra sukurti šeimų Romuvą – suburti jaunas šeimas kartu gyventi pagal papročius, auklėti vaikus, tiesiog susibėgti, atšvęsti šventes. Jau pradėjome tą daryti. Mano, kaip jaunimo vaidilės, karjera pamažu baigiasi. Esu dviejų vaikų mama ir žmona savo vyrui, koks aš jaunimas? Pagal papročius susituokę ir vaikus auginantys žmonės jau pripažįstami suaugusiais, o iki santuokos, kad ir kiek metų turėtum, esi dar nesubrendęs ir neturi balso. Aš jau tą balsą bendruomenėje turiu, tad ir noriu sukurti erdvę šeimoms.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

10 komentarų

  1. širdyje esu su jumis:

    Nuostabūs žmonės, kokie gražūs jų vaikučiai. Džiaugiuosi šiais žmonėmis ir dėkoju, kad atgaivina senuosius baltų papročius. Ir ne tik atgaivina, bet gyvena pagal juos. Sėkmės jiems.

  2. Nuostabūs žmonės, džiaugiuosi, kad pažįstu juos. Lietuva nepražus – auga nauja savo Tautą ir jos dvasines vertybes mylinčių ir kuriančių žmonių karta.

  3. Nijolė:

    Širdis džiaugėsi skaitant ir žiūrint nuotraukas. Kol Lietuvoje bus tokių jaunų šeimų kaip Miglės ir Mindaugo – tol tauta gyvuos. Svarbu, kad abu supranta, jaučia ir žino kodėl taip elgiasi, baltų religija yra jų gyvenimo tiesa. Tai labai stiprus ryšys su protėviais.
    Šios jaunos šeimos gyvenimas kupinas pagarbos, darnos ir meilės.
    Ačiū Miglei ir Mindaugui, esate verti mūsų, vyresniųjų, palaiminimo.

  4. Miglė ir Mindaugas yra tie reto stiprumo žmonės, į kuriuos žiūrint ramu – lietuvių tauta išliks. Jie jau žino, kad svarbu ne tik patiems tikėti tuo kuo protėviai tikėjo, bet ir perduoti tikėjimą savo vaikučiams. Tebūnie darna 🙂

  5. Kemblys:

    Tomas Dirgėla:
    ,,baltų kultūra, tradicine, religija, religinei, romuviečiai, praktikuojančiais romuviečiais, baltų religiją, tradicijomis, komentarų, religijų propaguotojų, etninių religijų kontekste (3 svetimžodžiai iš eilė!), baltų kultūros renesansu (3 svetimžodžiai iš eilė!)”.

    Miglė:
    ,,religija, primityviame, literatūrą, filosofinė sistema, primityvi, neopagonių, patriotiškai, tradicija, elementus, kultūrą, tradicinę moralę, religinė organizacija, kriterijus, kultūrininkų, religinė grupė, baltų religijos ir mitologijos (3 svetimžodžiai iš eilė!), folkloro, istoriniais, mitologijos metodą, archeologinis kostiumas, procentų, metodas, šimtaprocentinis, muziejinė, simbolinė, normų, tradicinei, folkloro elementais, baltiškas, simboliškai, fiziologiją, mitus, religijos, kritiką, argumentais, ironija, konfliktus, užbombarduodavau, argumentais, propaguoti, kritikuoti, katalikų bažnyčia, tolerantiška religiniais, ordino, konferencijose, reakcijų, prezidentė, ordinu, suformuluotos, sovietams, renesansas, tradicijas, karjera…”

    Mindaugas:
    ,,repeticijų, profesijas, folklorui ar tradicijai, tradicijoms, sovietiniam režimui, lagerio, partizanų, patriotizmo, natūralu, formavosi, idėjas ir idealus, istorija, kultūros ir religijos, muziką, metalo grupių tekstus, konkrečius, abstrakčiai, skeptiškai, sakralinį, skepticizmas, traumuojančios psichiką…”

    🙁 🙁 🙁

    • Ei, Kembly senas krembly, kodėl nevarai iš mūsų kalbos kaliošų ir nekeiti jų purvabridžiais, taip pat telefono nekeiti į tolkalbį ir t.t. Puristine kalbos valymo šizofrenija Lietuva jau persirgo dar “smetoniškais” laikais. Jau tada nustatyta, kad ir lietuvių kalba turi teisę plėsti savo žodyną iš tarptautinio aruodo nė kiek neprarasdama savitumo. Beje, visos IDE kalbos yra tik lietuvių kalbos tarmės, tad ir žodžių galime pasiimti iš savo vaikų

      • Vaclovai,
        tikrai nesitikėjau, kad esate “palionytiškojo nieko…”
        (tiesiog nevartojant žodžio niekinti) priepuris …jei
        supratot, čia apie darkalo “purizmatizmai” VėeLKaKiškojo pasekėjas.
        Apdairos ir pagarbos, – dėk kalbos, grynojo, tikrojo ir vienintelio ŽODŽIO
        – savojo bei nepakeičiamojo niekuomet, bei niekuo… vertėtų.

        Eiga, vyksmas, judesys ar Žemės ratu-sukiniais (vartojam tinkamą juk skolinį spirale)
        nuolat vyksta; kalba auga, skleidžiasi ir dėka savosios (asmeninės kiekvieno, be išimčių)
        v a r t o s e n o s nuolatinės, skamba, aidi.. veda, žadina. Su meile.

        Negi praustis (ar mazgot) stambias, net smulkutėlaites svetimybes taip skaudu… nepakenčiama? Būkit tvirtas, – tikėkit, mylėkit, k a l b ė k i t …ŽODŽIU 🙂

  6. Klodas:

    Išties – tautinė pasaulėjauta yra gyva tada, kai ji tobulėja, kai nėra sustingusi ir muziejinė. Šiuolaikiškas paveldo atgarsis ryškiai atsiveria poetinėje kūryboje R. Keturakis.” – „Išsaugoki, Praamžiau, ąžuolą, / Išsaugok pilnatį ir žmogų, / kuris galės išgirsti ir suprasti, / ką mums bylos iš ąžuolo pašokusi liepsna, / ką mums ištars ugnim pavirtęs ąžuolas – “.

  7. S:

    Ar jums nenusibodo mano atsiliepimus trinti? Gerai, pabandysiu tą patį kitaip: dukroms lietuvėms linkiu burtis su lietuviais. 🙂 Dabar jau gerai, ar man reiktų kitokios krypties puslapyje rašyti?

  8. Perkūno Paukštis:

    Nuo-stabus straipsnis apie nuo-stabius žmones.
    Tas tiesa, labai svarbu yra dvasinė giminystė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *