Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: A. Griška. Armoniškių Dainava (9)

Gedimino pilis Lydoje. Nežinomo dailininko pieš. 1874 m. | wikimedia.org nuotr.

Albinas Griška. Armoniškių Dainava (Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 518–545). Ištraukos.

Albinas Griška gimė 1915 m. kovo 1 d. Dainavos kaime, Balatnos (Varanavo) valsčiuje, Lydos apskrityje. Mokytis pradėjo gimtojo kaimo lenkiškoje mokykloje, nes lietuviškos lenkų okupacinė valdžia neleido atidaryti. 1927 m. įstojo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmąją klasę. Gimnaziją baigęs, 1937 m. įstojo į Stepono Batoro universitetą studijuoti chemiją. 1939 m. perkėlus Chemijos fakultetą į Kauno universitetą, studijas tęsė Kaune. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. vasarą vėl grįžo mokytis į Vilnių. Visą vokiečių okupacijos laiką gyveno tėviškėje. Vėl sovietams okupavus Lietuvą, persikėlė į Vilnių, kur dirbo įvairius darbus. Nuo 1951 m. Maskvos visuomeninių mokslų akademijoje studijavo filosofiją. Nuo 1954 m. rudens dirbo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar Vilniaus edukologijos universitetas). 1985 m. išėjo į pensiją.

Gyvenimo pradžia

Pietryčių Lietuva, Dzūkijos kraštas, Dainavos kaimas. Taip. Kokia Dzūkija be Dainavos? Jų mano tėviškėje bent kelios. Netgi Dainavėlė yra. Manoji Dainava – tai Armoniškių Dainava. Armoniškės – parapija, ir pagal tai žmonės skirdavo kaimus, ypač jei jų būdavo vienodu pavadinimu keli. Mano kaimo pavadinimas kito, galima sakyti, kartu su valdžių keitimusi. Sakysime, valdant lenkų ponams, manoji Dainava kurį laiką buvo vadinama Dajnowo. Bet, matyt, valdžiai šitoks pavadinimas atrodė vis vien lietuviškas, ir Dajnovo virto Dejnowo, kaip ir mano pavardė Griška pasidarė Hryszko.

Dzūkija – miškų kraštas. Apstu jų ir tėviškėje. Lietuviški jų pavadinimai: Gojelis, Sodzybos, Špyliškės, Laužynas… O ir Dainavos laukų vardų įvairovė: Ažūvaris, Ažūklunės, Naujina, Vareliai… Kokie lietuviški kaimų pavadinimai: Ramučiai, Ramaškonys, Stilgūnai, Tusamonys, Stanišiai, Miliūnonys, Biliūnai, Biliai, netgi Lietuva, Juodkiškiai, Kovonys ir t. t. Ne mažiau lietuviškos gyventojų pavardės. Štai mano Dainavoje, be Griškų, rasime Lašus, Vaišnius, Misiūras, Klimašauskus, Daržinkevičius, Jasiukaičius, Zūzas. Stilgūnuose dažniausia Šarkų pavardė, Lietuvoje – Skirtūnų.

Mano mamos mergautinė pavardė – Žukauskaitė. Ji atitekėjo iš Vincukų kaimo, kuris gerokai labiau į rytus nuo Dainavos. Kaip mama pasakojo, jos namuose kalbėjo lietuviškai. Vos kelių trobų gyventojai šnekėjo gudiškai, nė vieno nebuvo kalbančio lenkiškai.

Lenkų okupacija

Nemokėjau nė žodžio lenkiškai. Tarp savęs, su kaimynais, mama, tėtė kalbėjome lietuviškai, dzūkiškai, ir į mus tėveliai paprastai kreipdavosi lietuviškai, nors įterpdavo ir gudišką žodį (gudziškai – anot tėvelių). Kaimynų vaikai, su kuriais žaisdavom, kalbėjo poprostu – jų mama buvo baltarusė, iš Ažubalio kaimo. Ir šiaip gudų kalba net dainų Dainavoj galima buvo girdėti. Rusiškai niekas kaime nekalbėjo, nors tėvelių kartos žmonės, be abejo, rusų kalbą mokėjo. O lenkų kalbos mūsų dideliame Dainavos kaime niekas nemokėjo, ja nekalbėjo. Pora ūkininkų kalbėjo gudiškai. Panaši padėtis buvo ir gretimuose kaimuose.

Ir štai naujosios valdžios mokykloje mokiausi nežinoma ir beveik nesuprantama man kalba eilėraštuką apie tai, kas aš esu, kokios tautybės – būtent, kad esu mažas lenkas, kad mano ženklas – baltas erelis (ką tai reiškia, žinoma, nieko tada nesupratau), kad gyvenu Lenkijos žemėje ir kad ta žemė – mano tėvynė. Tai pats pirmasis eilėraštis, kurį išgirdau ir išmokau mokykloje. Jį ir dabar atsimenu. Mokė ir dainų: apie dziadeką (senelį) Pilsudskį, apie narsius jo legionus, apie Lenkiją; prašėme Dievą, kad ją visiems laikams išsaugotų. Ir taip visą savaitę po kelias valandas kas dieną.

Paklusni ir imli vaiko sąmonė buvo veikiama svetimybių, atitolinančių nuo tėvų kalbos, nuo meilės tai žemei, kurioje gimei ir kurioje augi. Kai vaiko sąmonėje buvo tuštuma, nes patys tėvai tos tautinės sąmonės ne kiek teturėjo, tikėjai mokytoja, linkai į jos pusę: juk ji tiek daug žino, taip gražiai kalba ta tokia nauja kalba. Taip, pradinė mokykla labai gali paveikti vaiko sąmonę, gali nulipdyti iš jo kokią panorės figūrą. Matyt, neatsitiktinai lenkiškas mokyklas greit buvo pradėta kurti kaimuose, miesteliuose.

Parapijose veikė kunigai. Mama pasakojo, kad mūsų, Armoniškių, parapijoje dar kiek senėliau buvęs ir lietuvis kunigas. Vėliau Armoniškėse, kaip ir kitose parapijose, šeimininkavo kunigai lenkai arba lietuviškomis pavardėmis, bet lenkiškai kalbantys, lenkų kalba atliekantys visas bažnytines apeigas. Sakysime, kaimyninėje Benekainių parapijoje klebonu buvo Dubietis, Gailiušas. Žmonės reikalavo, kad pamaldos vyktų ir lietuviškai. Dėl šito bažnyčioje kildavo net peštynių, pavyzdžiui, lietuviškoje Dieveniškių parapijoje. Be minėtų lenkinimo institutų, veikė ir kūrėsi naujos lenkų administracinės įstaigos ir policija. Jų veiklą greit pajuto vietos gyventojai, kaimų žmonės. Ėmė kurtis įvairios karinės ir pusiau karinės lenkiškos organizacijos: POW (Polska Organizacja Wojskowa), šauliai (strzelcai), krakusai. Netgi kaimo moterims kunigai kūrė įvairias brotstwas, „Nekaltosios Mergelės“ organizaciją, per kurią platino lenkišką religinį žurnalą „Nekaltosios Mergelės riteris“ (Rycerz Niepokolannej).

Policijos teroras

Nebuvo savaitės (o kartais ir dažiau), kad pas mus neapsilankytų policininkai. Jie šniukštinėdavo pakampiais, tikrindami „švarą“. Užlipdavo ant pirkios lubų, ieškojo ten voratinklių. Slampinėdavo po daržą, patvoriais, tabako daigų ieškodami, priešgaisrines priemones tikrindavo. Sekė nesibaigiančios pabaudos (štrafai).

Vieną vasaros naktį pavogė du mūsų dviračius. Pranešėme policijai. Atvažiavo vienas jų, pagyvenęs Jarulovičius, pagulėjo, pasivartė prieš saulę ir išvažiavo. Nei vagystės vietą tikrino, nei namiškius apie vagystę apklausė, nei protokolą surašė.

Buvodami Varanave švenčių arba turgaus dienomis, atkreipdavome dėmesį į šnairuojančius į mus miestelio chuliganus ir policijos pareigūnus. Nujautėme kažką negera. Neapsirikome. Mums besikalbant Varanavo miestelio gatvėje turgaus dieną, prisistatė policininkas ir griežtu tonu išdrožė: „Čia kalbėti lietuviškai negalima“. Manėme, kad jis juokauja. Bet tai nebuvo juokai, o griežtas reikalavimas. Nenorėdami, kad kiltų incidentas, pasišalinome. Su broliu Bernardu užėjome pas pažįstamus krautuvės savininkus. Besišnekučiuodami prieangyje, pamatėme mūsų pusėn traukiančius įtartinus tipus. Kai priartėjo prie mūsų, vienas jų puolė, kažką šaukdamas, keikdamasis. Sprukome į šalį. Aš išvengiau smūgio, o Bernardui stipriai smogė, laimė, ne į galvą, o į nugarą. Jis neparkrito, irgi sugebėjo pabėgti ir kažkur pasislėpė. Atsiradau žmonių minioje. Šalia manęs, žiūriu, policininkas. Sakau jam, gelbėkite, chuliganai užpuolė. Kažkas iš žmonių klausė, už ką mus muša, kas. Pasakiau, jog mušeikų visai nepažįstu. O muša už tai, jog esu lietuvis. „Tai ponas lietuvis esate?“ – paklausė kažkas iš minios. Valdžios atstovas, ramybės „saugotojas“, ramiausiai liko bestovįs, tik iškošė pro dantis, esą kas poną muša. Čia pat prie jo stovėjo vienas iš mušeikų, kuris sėlino man suduoti, net užsimojo. Tai policininkas matė, bet mušeikos nesulaikė ir kitų neieškojo. Tą pačią dieną, matyt, ta pati chuliganų grupė sunkiai sumušė Tusamonių kaimo gyventoją, seną žmogų, pas kurį nuomojo kambarį lietuvė mokytoja tremtinė Agota Mackevičiūtė, kilusi iš Paąžuolės kaimo, Rodūnios valsčiaus. Parėjau namo. Pavakariais parėjo ir Bernardas: kruvinais drabužiais, prakirsta nugara. Įsiminiau tą kruvinąjį antradienį Varanave. Ramybės vis neturėjom. Jos neturėjo visa Vilnija.

Priglaudė mano gimtinė du lietuvius mokytojus tremtinius. Atsirado ir lietuvių inteligentų – beteisių, skriaudžiamų, be pastovios gyvenimo vietos. Varanavo policija dar labiau įsiuto: per daug lietuvių inteligentų Dainavoje! Vienas tremtinys apsigyveno mūsų namuose. Neteko ilgai laukti, kol policija pradėjo „veikti“. Vieną vasaros popietę trys ginkluoti Varanavo policininkai atvažiavo pas mus. Buvau tuo metu namie. Kiti namiškiai dirbo laukuose. Buvo pats darbymetis. „Svečiai“ pasisveikino ir pareiškė, jog atvykę daryti pas mus kratos. Jie ieškos šautuvo, kurį mes esą turime paslėpę. Policininkai žiną, kad mus ginkluoja ZWW (Vilniui vaduoti sąjunga, esanti Kaune). Geriau būtų, jų nuomone, kad aš paslėptą šautuvą atiduočiau geruoju. Atvykėliams atsakiau, kad šautuvo neturime, o kratą jie galį daryti. Buvau tikras, kad nieko nesuras. Net nepamaniau, kad tai – eilinė mundiruotųjų provokacija. O taip ir buvo. Policininkai ėmėsi darbo. Vienas jų pasuko tiesiai už daržinės, kurios pasienyje, iš lauko pusės, buvo sukrauta nedidelė šiaudų krūva. Netrukus, žiūriu, jis grįžta rankoje laikydamas seną šautuvą, dargi su šoviniais spynoje – tai man pats ir pademonstravo. „Su jūsų žinia šautuvas buvo ten padėtas, todėl nesunkiai jį ir atradote“, – ramiai pasakiau policijai. Revizijos protokolo nepasirašiau ir nuo policininkų pasišalinau. Jie netrukus išvažiavo. Vakare susirinkus namiškiams, papasakojau, kas atsitiko. Supratome, kad teismas neišvengiamas. Dabar neatsimenu, kaip pagal Lenkijos įstatymus buvo baudžiama už slaptą šaunamojo ginklo laikymą. Rodos, priteisdavo keletą metų. Nedaug laiko praėjo po kratos, ir mes, keturi broliai, gavome šaukimus į teismą Lydoje. Advokato šį sykį jau nebesamdėme. Vilniaus lietuviai turėjo savo lietuvį advokatą Antaną Juknevičių. Jis dalyvavo ir mūsų byloje. Gerai, argumentuotai mus gynė. Savo ruožtu mūsų ketveriukė neprisipažino kalta ir pareiškė, kad tai grubi Varanavo policijos provokacija. Bet bausmės neišvengėme. Teismas išteisino Julių ir mane, o Aleksandrą ir Bernardą nubaudė po septynis mėnesius kalėjimo kiekvieną.

Lietuviai mokytojai – tremtiniai

Žodis tremtinys lietuviui seniai žinomas. Jis reiškia įvairiais istorijos laikotarpiais vykusią didelę lietuvių tautos tragediją, kurios kaltininkai Lietuvoje buvo carizmas ir dar žiauresnė jo atmaina stalinizmas. Vyresnės kartos Vilnijos gyventojai lietuviai žino dar vieną lietuvių tremtinių kartą – vilniškę, kurią sudarė mokytojai bei kiti švietimo-kultūros darbuotojai lenkų okupacijos metais. Tiksliau, 1930–1939 metais, kai siautėjo vaivada pulkininkas L. Bocianskis, užsimojęs nepalikti nė vieno lietuvio inteligento Vilniuje ir Vilniaus krašte.

Iš kur, už ką ir kur buvo tremiami lietuviai inteligentai? Iš vakarinių Vilnijos sričių, o ypač iš jos pietvakarių – iš Dzūkijos. Lenkų valdžia leido jiems gyventi ne arčiau kaip už 60 kilometrų nuo nepriklausomos Lietuvos sienos. Tiesa, jų netrėmė į Lenkijos gilumą, kaip tai atsitiko mano broliui Juliui, kai jį 1937 metų vasarą atleido iš Valkininkų valsčiaus Krūminių kaimo pradžios mokyklos mokytojo pareigų ir ištrėmė (neva mokytojauti) net į Lenkijos pietvakarius. Ten jis „mokytojavo“ vos kelis mėnesius ir vėl buvo atleistas. Kitų vilniečių inteligentų netrėmė į Lenkiją turbūt vien dėl to, kad ten užteko ir savų bedarbių. Lenkijai visai nerūpėjo, kad lietuviai inteligentai turėtų darbo. Priešingai, norėdama nutautinti, ji uždarinėjo lietuviškas mokyklas kaimuose, pirmiausia – rytiniuose Vilnijos rajonuose.

Tuo būdu buvo labai sparčiai lenkinami lietuviai, visų pirma jaunimas. Neatsitiktinai rytinės etnografinės Lietuvos sritys nutautėjo labiau už vakarines. Tiesa, lenkinimo banga neatslūgo: ji slinko į vakarus, prie Lietuvos. O ir lenkinimo metodai buvo jau seniai išmėginti. Mokytojų, likusių be mokyklų, ir klubų-skaityklų darbuotojų trėmimas iš vakarinių Vilnijos rajonų į rytinius nebuvo paprasta administracijos priemonė „stumdyti“ iš vienos vietos į kitą kažkokius lietuvius – šiandien čia, rytoj ten. Šitas „žaidimas“ su lietuviais inteligentais buvo viena iš seniai išmėgintų Vilnijos nutautinimo ir lenkinimo priemonių. Tai jiems pavyko. Pietryčių Lietuvos gyventojų tautinė savimonė buvo gerokai nuslopinta. Daugelis žmonių nežinojo, kokios jie tautybės: vadino save tuteišiais, sakydavo esą „lenkiško tikėjimo“. Pokario metais per gyventojų surašymą kai kurie Vilnijos žmonės klausdavo, kokia tautybe geriau užsirašyti. Ypač nutautintas buvo jaunimas: kalbėjo ir dabar tebekalba lenkų, baltarusių, lietuvių bei rusų kalbų žargonu.

O mūsų kaimo švietėjai? Kokia jų dalia? Kiek prisimenu, beveik visi, kiek jų pažinojau, buvo nevedę arba netekėjusios. O tie vienas kitas, kurie buvo vedę, neturėjo vaikų. „Juliau, – klausiu kartą brolį, – kodėl tu nesiženiji? Juk jau greitai tau trisdešimt!“ – „Aš būdamas vienas neturiu ramios pastogės, trankausi po svietą… O kur pasidėsiu su šeima?“ – atsakė man. Julius buvo mokytojas. 1941 metais, pirmomis karo dienomis, tragiškai žuvo Vilniuje. Pamatyti tuometinį vilnietį lietuvį inteligentą, ypač jaunesnį, turintį šeimą, buvo retenybė. Skaudi ir tragiška tikrovė. Kodėl taip buvo? O ar galėjo būti kitaip? Manau, kad ne. Jei tavo namuose šeimininkauja ateivis, kitatautis, kitakalbis ir kitadvasis arba visai bedvasis, gero nelauk.

Lietuviai ir lenkai hitlerininkų okupacijos metais

Kadangi jau pirmomis karo dienomis atsiradau už Lietuvos ribų, Baltarusijos valdžios žinioje, tai pastebėjau, kad lenkai ten jautėsi kaip namie. Policija buvo lenkiška, vilkėjo lenkų karine uniforma su konfederatėm. Krėvos miestelyje sulaikė mane lenkas policininkas, lenkiškai tardė. Tik kiek vėliau pasirodė policija vokiška uniforma, bet lenkiškai kalbanti. Ir taip liko iki karo pabaigos. Kartais pagalvodavau, kaipgi taip? Vokiečių vermachtas sugriovė Lenkijos valstybę ir pavergė lenkų tautą, o vos pasirodė svastika rytinėse Lietuvos bei vakarinėse Gudijos žemėse, kurias 1920 metais buvo užgrobęs Želigovskis, jau atsirado ginkluoti lenkai policajai, panorę tarnauti savo tautos pavergėjui. Civilinė administracija taip pat buvo daugiausia iš vietinių lenkų. Ir tarnavo jie vokiečiams ištikimai. Nė kiek čia neperdedu. Tai aš mačiau savo akimis. Kai kurie šiuolaikiniai Lenkijos istorikai, politikai nė žodžiu apie tai neužsimena, nepasmerkia tokios gėdos ir moralinės skriaudos lenkų tautai. Ką čia ir berašyti! Taip buvo.

Vadinamuosiuose štatgutuose, t. y. buvusiuose dvaruose, direktoriais dirbo lenkai, dažnai buvę savininkai ar kiti dvaro pareigūnai. Nė vienas jų nenukentėjo, jų valdos nebuvo sunaikintos, nebent tai kartais padarydavo sovietiniai partizanai. Nesmerkė provokiškos lenkų administracijos ir tuometiniai parapijų kunigai lenkai. Jų buvo nemaža. Armoniškių parapijos klebonas V. Pileckis 1943–1944 metais vadovavo ginkluotai kovai. Deja, ne su vokiečiu okupantu, bet suorganizavęs žudikų akovcų gaujas, laimino jas „kovai“ su nekaltais Armoniškių ir gretimų parapijų gyventojais lietuviais. Apskritai lenkai sukruto prieš okupantą tik tada, kai vietos valdymą perėmė lietuvių administracija. Ne vokiečių, o lietuvių kraujo buvo apsčiai pralieta visoje Rytų Lietuvoje, yapač 1944 metų pavasarį…

Reikia ta proga pasakyti, kad lenkų nacionalistų gaujų (vad. akovcų) „veikla“ Rytų Lietuvoje vertinama ir kai kurių vietinių veikėjų, ir vietinės lenkų spaudos, ir kai kurių aukštų Lenkijos politikos bei visuomenės veikėjų kaip teigiamas reiškinys – kaip kovos su vokiečių administracija bei jos talkininkais, pirmiausia, žinoma, lietuviais. Tačiau vokiečiams talkininkavo ir lenkai, bet nė vienas jų, atrodo, nebuvo nubaustas už tai.

Tiesą pasakius, akovcai tapo drąsesni, beveik nesislapstė, o gyveno legaliai kaimuose, buvusiuose dvaruose. Miškuose jų nesutiksi. Dažniausiai buvo išsidėstę didelių miškų, girių (sakysime, Rūdininkų) pakraštyje. „Medžiodavo“ pavienius arba mažus sovietinių partizanų būrelius, kurių bazės buvo Rūdininkų ir kituose gretimuose miškuose. Atvirų susidūrimų akovcai vengė. Dažniausiai kibdavo iš pasalų. Į karo pabaigą akovcai pasidarė ypač žiaurūs. Savo ginklą nukreipė prieš vietinius gyventojus lietuvius, prieš lietuviškąją inteligentiją. Jie nužudė daug nekaltų žmonių. Jau vykstant kautynėms dėl Vilniaus, akovcai, prasmukę į miestą, siautėjo jame. Nukentėjo žymūs lietuvių visuomenės veikėjai, pavyzdžiui, M. Šikšnys. Buvo nužudyta ir šiaip lietuvių. Sakysime, Micių šeima.

Dieveniškės – grynai lietuviškas kraštas. Ir vokiečių okupacijos metais lietuvybė čia buvo gyva. Numarino ją pokario metais, o ir paskutiniais karo mėnesiais akovcai, lenkų Armijos krajovos žudikai, galima sakyti, „ugnimi ir kardu“ niokojo lietuvybę šioje padangėje. Po šiai dienai dieveniškėnai neatsigauna nuo tokio lenkų vandalizmo. Tai įvyko 1944 metų pavasarį. Visame pietrytiniame Lietuvos regione tuo metu akovcų gaujos liejo nekaltų lietuvių kraują. Kada jie atsakys už savo žiaurumus? Kada juos teis nuskriausta, sukruvinta lietuvių tauta? Atpildas privalo būti! O žudikų aukos laukia pagerbimo ir amžino atminimo. Pirmas žingsnis jau žengtas. Šiais metais (1993 m. spalio 8 d.) Vilniuje surengtas pirmasis visuomeninis Armijos krajovos teismas. Kaltinamajame sprendime pasakyta, kad reikia tęsti šį darbą. Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė, be abejonės, rems ir palaikys savo žmonių teisėtą, kilnų ir būtiną darbą. Neužmirškime žuvusių (nužudytų) lietuvių iš Lietuvos. Šiuo atveju aš turiu omenyje Balatnos regiono lietuvius iš Dainavos, Naujasodžio, Ramaškonių, Stanišių, Benekainių ir iš kitur.

Nuo pokario iki šių dienų lenkų spauda skelbia, kad akovcai kovoję su vokiečių kolaborantais, atseit talkininkais. Tai aiškus melas. Per visą vokiškos okupacijos metą vietiniai arba dėl karo į Lietuvą atbėgę lenkai ištisai kolaboravo su vietine vokiška administracija. Armijos krajovos žalnieriai su ja nekovojo, net pirštu nepalietė, o visaip bendravo, vieni kitus rėmė ir palaikė.

Ankstesnėje ir dabartinėje lenkų periodinėje spaudoje ir knygose apie Vilniją skaitome, kad esą lietuvišką žodį „atgabeno žemaičiai“ (żmudziny), atsidanginę čionai iš svetur. Atseit lietuvybė Rytų Lietuvoje importinė. Didesnio absurdo negalima ir sugalvoti. Ir ginčytis šituo klausimu, aišku, neverta. Tačiau noriu truputį pasamprotauti, nes esu nuolatinis Vilnijos gyventojas. Menu Lenkijos 1920 metų agresiją prieš Lietuvą, menu Lenkijos valstybės žlugimą 1939 metais. Jeigu ir nebūčiau susipažinęs su painia Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių istorija, tai iš savo gyvenimo patirties žinau, jog lenkiškumas plačiąja prasme buvo importuotas ir dabar imporuojamas į mano gimtinės kaimus labai įvairiais būdais ir priemonėmis. Dar mano vaikystės, jaunystės metais Dainavos ir gretimuose kaimuose nebuvo lenkiškai kalbančių valstiečių. Jie atsirado, kai lenkiškosios valdžios atitinkamos įstaigos po Želigovskio agresijos mano tėvus, brolius bei kitus gyventojus „padarė“ lenkais. Tai „popieriniai“ lenkai. Lietuviškajai administracijai Benekainyse, kaip ir kitur panašiais atvejais, nereikėjo ieškoti lietuvio arba dirbtinai jo „kepti“. Reikėjo (ir dabar tebereikia) kelti, žadinti jį iš gilaus snaudulio, letargo, į kurį ilgos tautinės priespaudos metais čiabuvis pateko. Jei jos nebūtų buvę, Vilnius ir Vilniaus kraštas būtų lietuviškas. Neabejoju, kad taip ir bus.

Taip manau ir apie savo gimtinę – mielus Benekainis. Bažnytiniai patarnavimai vyksta lenkų kalba. Benekainiškai ir aplinkinių kaimų žmonės neseniai išvijo išdidų kleboną – atvykėlį iš Varšuvos. Jį pakeitęs kunigas irgi atvyko iš Lenkijos. Nėra kam rūpintis lietuvišku žodžiu, lietuvybe. Sena tai bėda ir nelaimė. Labai jau čia darbavosi okupacinė lenkų valdžia, bažnyčia, jos vadovas arkivyskupas R. Jalbžikovskis su vaivada L. Bocianskiu. Vokiečių remiami akovcai visokeriopai lietuvius terorizavo ir žudė. Nėra turbūt nė vieno kaimo, gyvenvietės, miestelio Vilnijoje, Rytų Lietuvoje, kur nebūtų akovcų banditų aukų. Ankstyvą pavasarį (1944 metų) gimtajame kaime Dainavoje jie žiauriai nukankino mano brolį Aleksandrą. Aš pabėgau iš žudikų rankų.

Apie tris savaites miške praleidau. Liepos pradžioje atsiradau Vilniuje – liepsnojančiame, dūmuose paskendusiame. Priglaudė žmonės, gyvenę Liepkalnio gatvėje. Mieste vyko paskutiniai mūšiai su vokiečių kariuomenės likučiais, Trijų Kryžių ir Gedimino kalnuose įsitvirtinusiais. Iš miesto centro rytų kryptimi traukė vokiečių kariuomenės voros. Daug jų buvo. Tyliai judėjo į… nelaisvę. Kur buvus, kur nebuvus, žiūriu, eina pilka minia ginkluotų žmonių. Tai Armijos krajovos žalnieriai, prasmukę į miestą besitraukiant vokiečiams. Vokiečių jie nekliudė, kaip ir vokiečiai jų. Kaip Rytų Lietuvoje, taip ir Vilniaus mieste akovcai kovojo, tiksliau – žudė lietuvius, valė iš šios Lietuvos dalies „svetimus“ (taip akovcai vadino vietos lietuvius), ruošdamiesi Vilnių paskelbti lenkišku, kurį esą jie (t. y. akovcai) išlaisvino iš vokiečių okupacijos ir kuris priklausąs Lenkijai kartu su visa Vilnija. Kovotojai, kaip girdėjau, netrukus buvo nuginkluoti.