Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: N. Kairiūkštytė. Lietuvybės naikinimas Lydos krašte

Nastazija Kairiūkštytė. Lydos lietuviai ir jų siekiai išlaikyti lietuvybę (1919–1939) (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 134–151). Ištraukos:

Lydos kraštas siejamas su jo administracinėmis apskrities ribomis. Tačiau šios ribos nebuvo nuolatinės. Priklausomai nuo administracinių pokyčių didėjo arba mažėjo apskrities teritorija. 1913 m. Lydos apskritis užėmė 4,9 tūkst. kv. km plotą, kuriame buvo 237,6 tūkst. gyventojų. Jie gyveno 23 valsčiuose, apėmusiuose 1,1 tūkst. kaimų.

Pasak istorinių šaltinių, Lydos kraštas yra etninės lietuvių žemės, išsidėsčiusios Nemuno intakų Ditvos ir Gaujos baseinuose. Po III Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795 m.) Lydos apskritis, patekusi carinės Rusijos priklausomybėn, buvo perduota Gardino, o 1843 m. – Vilniaus gubernijai, egzistavusiai iki 1915 m. I pasaulinio karo metais (1914–1918) Lydos kraštą buvo užėmę vokiečiai.

Po I pasaulinio karo Lydos krašto likimas tapo neatsiejamas nuo Rytų Lietuvos likimo. Lietuva, 1918.02.16 pasiskelbusi nepriklausoma valstybe, rytuose turėjo atsikovoti savo žemes, į kurias kėsinosi ir rusai, ir lenkai. Kovos su bolševikais Lietuvai baigėsi tuo, kad 1920.07.12 tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos buvo pasirašyta valstybinė sutartis, kuria nustatyta valstybinė siena, šiaurėje ėjusi nuo Drujos upės (prie Dauguvos upės) rytiniu Drievėtų ežero krantu, kirtusi Dysnos upę prie Kazionių, toliau ėjusi pietų kryptimi pro Pastovius, rytiniais Medilo Ir Naročiaus [Naručio] ežerų krantais, Naročios upe link Maladečinos, dar toliau į pietus – vakarine Valažino puse, Beržuonos upe iki santakos su Svisločiumi ir Svisločiaus upe vakarų link iki Štabino. Tokiu būdu Lietuvai atiteko 32,2 tūkst. kv. km jos etninių žemių rytuose, į kurias įėjo ir Lydos apskritis, išskyrus tik nedidelį jos plotą už Nemuno pietų link.

Tačiau SSRS vėliau šios valstybinės sienos nesilaikė. 1939.10.10 pagal Maskvoje pasirašytą Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį tik nedidelė dalis Vilniaus krašto (6,9 tūkst. kv. km) buvo perduota Lietuvai. Vėliau, t. y. 1940.08.03, SSRS Aukščiausiosios Tarybos nutarimu iš Baltarusijos SSR turėjo būti perduota Lietuvai lietuvių etninių žemių dalis, tarp jų – Lydos krašto Astravo, Rodūnios, Varenavo rajonų vietovės (Benekainys, Armoniškės, Plikiai, Asava ir kt.), kuriose dauguma gyventojų buvo lietuviai. Tačiau perduota buvo tik 2,6 tūkst. kv. km ploto, į kurį Lydos krašto lietuviškos vietovės neįėjo.

Su Sovietų Rusija jaunai Lietuvos valstybei 1920 m. pavyko išspręsti ginčytinus teritorinius klausimus, o su Lenkija susitarti nesisekė. Pastaroji siekė atkurti Lenkijos valstybę visoje buvusioje Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorijoje, t. y. prijungti prie jos Lietuvą. Lenkai, matydami, kad visos Lietuvos nėra įmanoma prijungti, apsiribojo užgrobdami Rytų Lietuvą. Įsitvirtinti jiems šiose etninėse lietuvių žemėse padėjo Antantės šalys, ypač Prancūzija. Prie sėkmingo Rytų Lietuvos užgrobimo prisidėjo ir silpnas lietuvių tautinis sąmoningumas. Išskirtinė vieta lietuvius nutautinant teko lenkų dvasininkijai.

***

XIX a. viduryje vykę gyventojų surašymai Vilniaus gubernijoje parodė, kad daugiausia joje gyveno lietuvių. M. Lebedkinas, pasinaudojęs parapijų statistika, 1862 m. paskelbė, kad Vilniaus gubernijoje gyveno 838,5 tūkst. asmenų, iš jų 418,9 tūkst. buvo lietuvių, sudariusių apie 50% visos gubernijos gyventojų. Daugiausia lietuvių buvo susitelkę šiose apskrityse: Trakų (93,4% visos apskrities gyventojų), Švenčionių (86,9%), Lydos (63,2%), Vilniaus (60,7%), Ašmenos (57,5%). Lydos apskrityje, be lietuvių katalikų, buvo nemažai lietuvių stačiatikių. 1860 m. duomenimis, šioje apskrityje buvo 45,2 tūkst. lietuvių katalikų ir 19,4 tūkst. stačiatikių.

Vilniaus gubernijoje gyveno nemažai ir kitų tautybių žmonių. M. Lebedkino duomenimis, lenkai joje sudarė 18,4%, gudai – 17,0%, žydai – 9,2% gyventojų. A. Korevos, R. Derkerto, E. Činskio ir kitų tyrinėtojų statistikos duomenys taip pat rodo, kad XIX a. viduryje pagrindinė Vilniaus gubernijos gyventojų dalis buvo lietuviai.

1897 m. buvo surengtas carinės Rusijos visuotinis gyventojų surašymas. Per neilgą, net pusšimčio metų neapimantį laikotarpį Lydos apskrityje, nepaisant bendrojo gyventojų skaičiaus padidėjimo, lietuvių sumažėjo. Tokį sumažėjimą lėmė ir neteisingas tautybių nustatymas. Nemažai lietuvių, mokančių lenkų kalbą, buvo priskirti prie lenkų, o išpažįstantieji stačiatikių tikėjimą – prie gudų.

1921 m. Lenkijoje buvo surengtas visuotinis gyventojų surašymas. Dažnai surašinėtojai siekė kuo daugiau gyventojų užrašyti lenkais. Surašinėję lenkų mokytojai Rodūnios valsčiaus Pelesos kaime iš 389 gyventojų rado 163 lenkus, o pasak vietinių gyventojų, kaime gyveno tik 24 nelietuviai. Pavalakės kaime, kur didesnę kaimo gyventojų dalį surašinėtojai užrašė lenkais, iš tikrųjų visi, išskyrus kelis gudus, buvo lietuviai. Vigonių kaimo gyventojai surašinėtojus net atsisakė priimti. Panaudodami įvairias priemones, lenkai 1921 m. gyventojų surašymu „įrodė“, kad Lydos apskritis yra lenkiškas kraštas, kuriame buvo 123,3 tūkst. lenkų, t. y. 83,3%, o nelenkiškai kalbančių – tik 16,4% visų apskrities gyventojų.

***

Žemė daugiausia buvo dalinama lenkų kolonistams. 1922–1923 m. Vilniaus vaivadijoje išdalinta 69,4 tūkst. ha žemės, t. y. 96,4% skirtos reformai žemės, sukurta 2576 ūkiai, iš kurių apie 2500 teko Lenkijos kolonistams. Pagal 1929 m. slaptą lenkų aplinkraštį lietuviai negalėjo įteisinti net nupirktos žemės.

1938 m. gimtojoje Eišiškių parapijoje lankęsis J. Ziminskas rašė: „Žmonių tamsumas apgudėjusiose apylinkėse neįsivaizduojamas. Niekas jokio amato nemoka, mokytis neturi lėšų ir neįvertina mokslo reikšmės, niekas jokių laikraščių neskaito ir skaityti nė nemano. Šventadieniais per dieną ir žiemos vakarais vyrai azartiškai lošia kortomis iš pinigų ir paskutinį grašį išleidžia svaigalams. Tačiau lietuvių kultūrinis lygis yra aukštesnis: retas kuris susipratęs lietuvis neskaitytų lietuviško laikraščio, dažnas turi įsitaisęs ir detektorinį radijo imtuvėlį, ko pas sugudėjusius visiškai nėra.“

Lietuviai nesurado paramos ir daugelyje bažnyčių, nes į lietuviškas parapijas dažnai skirdavo kunigus lenkus, kurie neapkęsdavo lietuvių vien už tai, kad jie lietuviai. Šiame darbe ypač išsiskyrė Rodūnios parapijos klebonas S. Ščemirskis, kuris iš sakyklos niekino lietuvius.

Naujas lietuvių priespaudos laikotarpis prasidėjo 1935 m., kai Vilniaus vaivadijos vaivada tapo L. Bocianskis. 1936.02.11 jis Lenkijos vidaus reikalų ministro V. Račkevičiaus nurodymu paruošė visiškai slaptą memorialą apie administracinės valdžios priemones prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir apie planus šiuo klausimų ateičiai. Su L. Bocianskio memoriale išdėstytomis priemonėmis buvo supažindinti Naugarduko ir Baltstogės vaivados, kurie tas priemones irgi privalėjo vykdyti. Netrukus buvo imtasi konkrečių veiksmų. Visapusiškos ir gerai apgalvotos priemonės prieš lietuvius turėjo iš esmės sužlugdyti lietuvių kultūros ir švietimo darbą, tiksliau sakant, sunaikinti lietuvius kaip tautinę mažumą. 1937.12.28 L. Bocianskis nurodė, kad lietuvių spaudoje nebūtų minimas net Vilniaus krašto bei okupuotos Lietuvos pavadinimas. 1936 m. prasidėjo masinis lietuvių draugijų ir mokyklų uždarinėjimas. Nuo 1935 m. pabaigos iki 1937 m. pradžios iš įvairių lietuvių draugijų 879 skyrių, veikusių Vilniaus, Naugarduko, Baltstogės vaivadijose, buvo uždaryta 462. Masiškai uždarinėtos lietuvių mokyklos. 1938.02.26 uždaryta paskutinė „Ryto“ draugijos mokykla Dainavoje (Lydos aps.), o 1938.02.28 – ir pati „Ryto“ draugija.

***

Besiplečiantis XX a. pradžios Rytų Lietuvos tautinis judėjimas reiškėsi ir per mokyklas, kurių steigimu rūpinosi „Ryto“ švietimo draugija, įkurta 1913 m. „Ryto“ pradinės mokyklos atsirasdavo ten, kur tėvai pageidavo vaikus mokyti lietuviškai. Trečiojo dešimtmečio pradžioje „Rytui“ steigti mokyklą ir skirti į ją mokytoją lenkų administracija nekliudė, o trečiajam dešimtmečiui baigiantis, jau buvo daug įvairių trukdymų. Antai 1928 m. pabaigoje iš 100 norimų steigti Vilniaus „Ryto“ mokyklų leidimai buvo gauti tik 53. Labiausiai buvo nuskriaustos Suvalkų (tik 2 leidimai mokykloms), Lydos (3), Ašmenos (4) apskritys. Ypač nelengva buvo parinkti mokytojus, kurių, dažnai politiniais sumetimais, nepatvirtindavo apskričių mokyklų inspektoriai . 1927 m. pradžioje Lydos apskrityje buvo nepatvirtinta 10 mokytojų, iš jų – Kargaudų, Kalesninkų, Stilgūnų, Piliūnų, Pelesos, Dubinių ir kitoms mokykloms. Dėl to „Ryto“ valdyba pasiuntė Baltstogės apygardos švietimo kuratorijai skundą. Tačiau atsakymo nesulaukta.

1932 m. Dubičių, Paąžuolės ir Bieliūnų mokykloms atimti leidimai, nes kuratorija neturinti įrodymų, kad mokyklų patalpos yra tinkamos darbui. Lydos apskrities Ščiutino valsčiaus Girininkų kaimo gyventojai negalėjo gauti leidimo privačiai lietuviškai pradinei mokyklai, nes, pasak lenkų duomenų, šiame valsčiuje nebuvo nė vieno lietuvio. Lydos apskrities mokyklų inspektorius į Vigonių ir Smilgainių kaimų lietuvių prašymą steigti mokyklą atsakė, kad prašymas nebus patenkintas, nes Lietuvos čia nebuvo ir nebus, o lietuvių kalba nepaliks net pėdsako. Šie faktai rodo lenkų valdžios nepakantumą ir privačioms lietuviškoms mokykloms, kaip lietuvybės išlaikymo židiniui.

Nuolatiniai mokyklų darbo nutraukinėjimai ir mokytojų atleidinėjimai turėjo įtakos mokymo procesui. Be to, materialinė privačių mokyklų bazė buvo menkesnė negu valstybinių, nes „Rytas“ nuolat stokojo lėšų, o neturtingi valstiečiai gausiau materialiai paremti mokyklų nepajėgė. Privačių pradinių mokyklų mokytojai gaudavo mažesnius atlyginimus negu valstybinėse mokyklose. Be to, nuolat jautė darbo nepastovumą, lenkų persekiojimus. Todėl Lydos apskrityje, kaip ir visame Vilniaus krašte, dirbo lietuvybei atsidavę žmonės, dėl idėjos aukoję pastovią gyvenamąją vietą, geresnį materialinį gyvenimą, jausdami nuolatinę grėsmę saugumui. Iš tikrųjų nemažai mokytojų ir skaityklų vedėjų nuteisti sėdėjo kalėjimuose. Vien 1938 m. buvo nuteisti kalėti, motyvuojant siekę Lydos kraštą atskirti nuo Lenkijos, J. Klimavičiūtė-Laurinavičienė, V. Staselis, A. Butrimas, V. Dailidka, P. Valentukevičius, A. Mackevičiūtė-Utkevičienė, V. Jankelaitė, B. Švagždytė, V. Čibiraitė. Visų mokytojų ir skaityklų vedėjų tikslas buvo vienas: išsaugoti lietuvių kalbą, ugdyti atsparumą nutautinimui, kurstyti gęstančią lietuvybės ugnelę kaimuose. Visa tai lenkai vertino kaip priešvalstybinę veiklą.

Lenkų pasipiktinimą kėlė tai, kad lietuviai leisdavo vaikus ne į valsybinę lenkišką, o į privačią „Ryto“ mokyklą. Už tai bausdavo tėvus piniginėmis baudomis bei kalėjimu. 1926.10.05 buvo nubausta vienuolika Šaulių, o netrukus – 1926.11.15, 19 – keturiolika Ramaškonių, 1926.12.31 – keturiolika Jundiliškių kaimų gyventojų. 1927.02.20 buvo nubausta trys, 1927/03.01 – devyniolika Kaniūkų kaimo tėvų, o 1927.09.01 – dešimt šio kaimo žmonių už tai, kad jų vaikai mokosi lietuviškai, lenkai išvarė į Benekainių kalėjimą. 1927 m. už tai, kad neleidžia savo vaikų į lenkiškas mokyklas, baudas mokėjo bei sėdėjo kalėjime 7 tėvai iš Liubartų ir 23 iš Piliūnų kaimo. Mokyti vaikus lietuviškai buvo trukdoma ir kitaip. Buvo reikalaujama iš tėvų deklaracijos, t. y. dokumentų, įrodančių, kad jie yra lietuviai. Gauti tokią deklaraciją nebuvo lengva, nes savivaldybės dažnai atsisakydavo ją išduoti. Vienas iš tokių atvejų buvo su V. Neznatavičiumi (Žirmūnų v.). Nuo 1937 m. jį siuntinėjo iš vienos įstaigos į kitą, kol pagaliau, praėjus daugiau kaip pusmečiui, buvo atsakyta, kad deklaracija nebus išduota, nes Žirmūnų valsčiuje lietuvių nėra.

Lenkų represijos prie lietuviškas mokyklas nuolat stiprėjo. Ypač tuo išsiskyrė 1927 metai. 1927.10.04 Vilniaus apygardos švietimo kuratoriaus, kurio žinioje nuo 1927.10.01, panaikinus Baltstogės apygardos švietimo kuratoriją, buvo Lydos apskritis, įsakymu buvo uždarytos 42 mokyklos, iš jų 28 Vilniaus-Trakų apskrityje ir 18 Lydos apskrityje. 1927 m. iš viso Vilniaus krašte buvo uždaryta 51 lietuviška „Ryto“ mokykla su daugiau kaip 2 tūkst. mokinių. Be darbo liko apie 70 mokytojų. Manoma, kad nuo 1919 iki 1928 m. iš viso buvo uždaryta 185 privačios pradinės lietuviškos mokyklos, dėl ko 7,5 tūkst. vaikų negalėjo mokytis lietuviškai. 1827 m. uždaryta ir Vilniaus „Ryto“ mokytojų seminarija. 1927 m. mokyklų uždarymus lydėjo masiniai lietuvių suiminėjimai, kratos.

Besitęsiantis mokyklų uždarinėjimas privedė prie to, kad 1934 m. Vilniaus „Rytas“ jų turėjo tik 15, o 1937 m. šis skaičius sumažėjo perpus. 1938.02.26 uždaryta paskutinė Lydos apskrities, o kartu ir Vilniaus krašto „Ryto“ pradinė mokykla Dainavoje. Uždarant privačias mokyklas, buvo plečiamas valstybinių mokyklų tinklas.

Skaityklų, kaip ir mokyklų, darbas buvo sekamas, lenkų mokytojai draudė vaikams jose lankytis, bausdavo ūkininkus, išnuomojančius skaityklai patalpas, ir pan. 1935 m. prasidėjo skaityklų uždarinėjimas. Taigi nuo 4 dešimtmečio vidurio lietuviams smarkiai sumažėjo, o netrukus ir visai neliko sąlygų kultūrai bei švietimui gimtąja kalba. Nemažai lietuvių, veikiami lenkų dvasininkijos, mokytojų, administracijos, kartais net represinių priemonių, ėmė abejoti savimi, save žeminti, prarasti pasitikėjimą savo sugebėjimais ir klimpti į lenkybės liūną, traukydami prigimtines savosios tautos šaknis.

***

Lenkai, norėdami pateisinti savo agresiją, siekė įrodyti, kad lietuvių etninės žemės rytuose yra lenkiškos. Dėl to 1919, 1921 ir 1931 m. gyventojų surašymuose esama daug neobjektyvumo: daugelis gyventojų priskirti prie lenkų kartais vien dėl to, kad moka lenkų kalbą, išpažįsta katalikų tikėjimą. Tokiu būdu daugelyje Lydos krašto vietovių visiškai išnyko lietuviai. 1931 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lydos apskrityje tebuvo 2,4 tūkst. lietuvių, kurių, palyginti su 1897 m. carinės Rusijos gyventojų surašymo duomenimis, sumažėjo 7,5 karto, o lenkų per minėtą laikotarpį padaugėjo daugiau kaip 15 kartų.