Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: N. Vėlius, A. Stanaitis. Lydos kraštas

Norberto Vėliaus pratarmė knygai Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 5–9. Ištraukos:

Pagal 1920 m. Maskvos taikos sutartį Lydos krašto lietuviai atiteko Lietuvai, tačiau tais pačiais metais buvo lenkų okupuoti. 1939 m. jie dar kartą buvo atskirti nuo Lietuvos. Jų troškimas gyventi Lietuvos valstybėje neišsipildė ir Atgimimo metais. 1992 m. žlugus Sovietų Sąjungai, jie liko Baltarusijos Respublikos sudėty – ir toliau bedaliai įnamiai savo tėvų ir protėvių žemėje. Daug šimtmečių jie iškentėjo kitataučių apsupty, dažnai pašiepiami, paniekinami, neturėdami jokių politinių teisių, negalėdami viešai lietuviškai kalbėti, mokytis, netgi melstis.

Lydos krašto lietuviai mokslininkus iš Lietuvos ir kitų kraštų sutikdavo kaip brangiausius svečius – su duona ir druska, maloniai jiems pasakodavo, dainuodavo, rodydavo brangiausias savo protėvių relikvijas. Jie norėjo pabūti kartu su savo broliais iš brangiosios Tėvynės ir su garsiais žmonėmis, kurie suprato ir vertino jų persekiojamą gimtąją kalbą, dainuojamas dainas, sekamas pasakas, kurie nuoširdžiai domėjosi jų valgiais, drabužiais ir visu gyvenimo būdu. Tačiau tiek carinės Rusijos, tiek Lenkijos, tiek Sovietų Sąjungos valdžių atstovai kaip įmanydami trukdė mokslininkų darbą, laikydami juos esamos tvarkos trikdytojais, nepageidaujamų tautinių jausmų ir nuotaikų kurstytojais. Čia atvykę lietuvių kalbos ir kultūros tyrinėtojai buvo tardomi, suiminėjami, kalinami, kartais net fiziškai su jais mėginta susidoroti.

Rytų Lietuva iki XIX a.

Andrius Stanaitis. Etniniai procesai pietiniame Lietuvos paribyje iki XIX amžiaus (Lydos krašto lietuviai, I, p. 82–91). Ištraukos:

Šio tūkstantmečio pradžioje Nemuno aukštupio ir jo intakų žemės buvo apgyventos jotvingių. Šios gentys (jotvingiai, dainaviai, sūduviai, paleksėnai) tuo metu gyveno didelėse teritorijose į pietus nuo prūsų ir lietuvių žemių. Rašytiniai šaltiniai jas vadino stambesnių gentinių junginių vardais: rusų metraščiai – jotvingiais, lenkų ir vokiečių kronikos – jotvingiais, dainaviais ir sūduviais. Šie terminai buvo vartojami kaip tapatūs.

Kaip nurodo V. Sedovas, jotvingių salos Baltarusijos Panemunėje egzistavo ir XVII–XIX a., tačiau tuo metu čia jau kabėta lietuvių kalba. 1860 m. M. Lebedkino gyventojų surašyme 30929 pietinės Gardino gubernijos dalies gyventojai buvo užrašyti jotvingiais.

Istorijos, archeologijos ir kalbotyros mokslų tyrimai parodė, kad jotvingių iš tikrųjų gyventa didelėse teritorijose – dabartinės Lenkijos šiaurės rytų rajonuose, Lietuvos pietuose ir Užnemunėje, Baltarusijos Panemunėje ir Bugo aukštupyje, tačiau pastovios ribos tarp jotvingių ir rytų slavų nebuvo, nes ji nuolat kito pirmųjų nenaudai.

Naugardukas, Volkovyskas, Slonimas ir kt. šaltinių pirmą kartą paminėti tik XIII a. viduryje, tačiau jų istorija taip pat siekia kur kas ankstesnius laikus. Daugelio autorių nuomone, visi šie miestai iškilo kaip rytų slavų skverbimosi į baltų žemes atsparos punktai. H. Lovmianskio nuomone, Gardino, Valkovysko, Slonimo, Naugarduko, Minsko, Zaslavlio, Logoisko miestais ėjo senoji politinė Kijevo Rusios riba su Lietuva. Tačiau net ir būdami stiprios Kijevo politinės įtakos sferoje, šie miestai nebuvo etniškai vienalyčiai, o juose vykę etniniai procesai atitiko viso regiono etninius procesus: pradžioje vyravęs ryškus baltiškasis elementas pamažu nyko įsigalint iš rytų slavų atneštai krikščionybei. Pavyzdžiui, X–XI a. Naugarduko etninė sudėtis mišri, jame daug jotvingiško elemento, o čia vyraujanti religija – pagonybė. XII a. Naugarduke išplinta Rytų krikščionybė, o etniniai ir kultūriniai skirtumai pamažu nyksta.

Apytikrė jau suslavėjusio jotvingių masyvo riba XII–XIII a. yra Nemunas, nors slavų salų užfiksuota jau ir dešiniajame jo krante – tarp Gardino ir Berezinos [Beržuonos] žiočių. Tuo tarpu baltų gyvenamų salų išliko Dokšicų, Radoškovičių, Peršų, Diatlovo, Ružonių apylinkėse. Kompaktiškai lietuvių gyvenamų teritorijų riba, H. Lovmianskio nuomone, tuo metu buvo Merkinės–Eišiškių–Ašmenos linija. Vėlesnių archeologijos ir kalbotyros mokslų laimėjimų dėka nustatyta tokia lietuvių-jotvingių gyventų teritorijų riba: Varėna–Alytus–Jiesios žiotys. Tačiau tiksliai lokalizuoti šią ribą sunku, nes, kaip ir pietinė jotvingių riba, ji kito: kaip iš pietų jotvingių gentims savo įtaką plėtė slavai, taip iš šiaurės – lietuviai.

Zinkevičiaus nuomone, Lietuvos valstybei priklausiusioje jotvingių žemių dalyje jotvingiai greit sulietuvėjo (reikėtų pridurti: jotvingiai, dar nepaveikti slavizacijos). Gelbėdamiesi nuo kryžiuočių po 1283 m. galutinio pralaimėjimo, į šį kraštą iš Užnemunės atbėgę jotvingiai čia rado jau lietuvišką aplinką. Antra vertus, Lietuvos valstybės susikūrimas sulaikė rytinių pakraščių slavėjimo procesą: gana plačiu ruožu anksčiau apsalvėjusiuose plotuose – apie Gardiną, Ščiučiną, Lydą, Nalibokus, Krėvą, Breslaują ir kitur – ėmė vyrauti lietuvių kalba.

XIV a. nusistovėjusi kompaktiško lietuvių kalbos ploto riba siekė Gardiną. J. Safarevičius, ištyręs lietuvių kilmės oikonimų su priesaga -išk- papitimą rytuose, šią ribą išvedė pro Gardiną, Ščučiną, Lydą, Voložiną, Svyrius, Breslaują. Į rytus nuo šios ribos vietovardžių su -išk- nedaug ir pasitaiko tik sporadiškai, pvz., apie Volkovyską, Slonimą, Minską; taigi lietuvių kilmės gyventojų čia būta nedaug. Z. Zinkevičiaus nuomone, kompaktiško lietuvių kalbos ploto riba XIV a. siekė Gardiną, Ščiučiną, ėjo netoli Naugarduko, prie Voložino, Smurgainių, Pastovių; į tą plotą įėjo Breslaujos ir Drujos apylinkės.

Įdomu tai, kad oikonimų su priesaga -išk- paplitimo riba sutampa su katalikų ir stačiatikių tikybos paplitimu, taigi ji turėtų atspindėti lietuvių ir slavų kalbinę ribą 1387 m. Lietuvos krikšto metu ir po jo.

Iki XVI a. galima kalbėti apie ilgą etninių procesų stabilizaciją šiame regione. Tą patvirtina ir XVI a. aktų medžiaga: pvz., Gardino žemės teismo įrašų knygose vien tik 1540 m. minima daug neabejotinai lietuviškų asmenvardžių: Petrelis Oriabka, Petronis Pacevičius, Mikelis Petkevičius, Andrius Žemaitis, Juškelis Vežgailavičius, Vaitkus Jankevičius Geisimantavičius, Mikutis Petravičius, Vaičys Vainilavičius, broliai Bertašius, Meilus ir Januška Radvilavičiai, Petrelis Nasutavičius, Jurgis Vaitkavičius, Jurgelis, Misiukas Grinevičius, Romeika Laurinavičius, Jonelis Mikalavičius, Vaskelis, Staselis Ječevičius, Kuprius Andriejavičius ir t.t. Remiantis aktų medžiaga, nustatyta, kad XVI a. pab.–XVII a. pr. lietuvių gyvenamos teritorijos apėmė net Minsko pavieto (nuo 1566 m. – vaivadijos) vakarinę dalį.

Nusistovėjusi rytinė lietuvių kalbos ploto riba, Z. Zinkevičiaus manymu, nekito iki 1569 m. Liublino unijos ir dar kurį laiką po jos.