I. Šlajus. Džozefas Kempbelas ir Lietuva (video) (6)

Džozefas Kempbelas, Big Suras, 1982 m. | Ketlinos T. Kar nuotr.

Džozefas Kempbelas, Big Suras, 1982 m. | Ketlinos T. Kar nuotr.

Iš karto reikia pasakyti, kad žymusis amerikiečių mitologas Džozefas Kempbelas (1904–1987) nėra nei lankęsis Lietuvoje, nei turėjęs su ja kokių nors tiesioginių ryšių. Tokią antraštę pagrindžia keletas kitų priežasčių.

Pirmiausia – 2015 m. rudenį sulaukėmė pirmosios Dž. Kempbelo knygos lietuvių kalba. Tai neeilinis įvykis, nes iki šiol lietuviškai buvo prieinami vos keletas šio anglų kalba rašiusio autoriaus straipsnių [1]. „Herojus tūkstančiu veidų“ (The Hero with a Thousand Faces) dienos šviesą išvydo 1949 m. Nuo tada knyga nesyk leista pakartotinai, išversta į daugiau kaip 25 kalbas. 2011 m. žurnalas Time įtraukė ją į šimto reikšmingiausių negrožinės literatūros kūrinių, išleistų nuo žurnalo įkūrimo (1923 m.), sąrašą. Šiandien ši žinomiausia Kempbelo monografija – jau ir Lietuvos knygynuose.

Tačiau ne apie knygą šįsyk, o apie autorių, Lietuvoje ne tiek daug ir žinomą.

*

Joseph Campbell. Herojus su tūkstančiu veidų. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. Vilnius: Tyto alba, 2015. 518 p. Tiražas: 2000 egz.

Joseph Campbell. Herojus su tūkstančiu veidų. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. Vilnius: Tyto alba, 2015. 518 p. Tiražas: 2000 egz.

Džozefas Kempbelas gimė 1904 m. kovo 26 d. Niujorke, airiškoje Čarlzo Viljamo ir Džozefinos Kempbelų šeimoje (savo „keltiškas“ šaknis būsimasis mitologas ne sykį prisimins). Tėvai – uolūs katalikai. Katalikybės persmelktas auga ir mažasis Džo: lanko pamaldas, vėliau patarnauja per mišias. Dar vaikystėje susižavi Amerikos indėnais (gatvėje praeivės pakalbintas sako: „Aš turiu indėnų kraujo.“). Neišdildomą įspūdį jam palieka apsilankymas garsiajame Bafalou Bilo „Laukinių Vakarų šou“. Džozefo herojai ten, žinoma, – indėnai, ne kaubojai. Augdamas visai šalia viešosios bibliotekos, sulaukęs vienuolikos jau buvo perskaitęs visas knygas apie indėnus iš vaikų skyriaus. Pasiprašo leidžiamas ir prie suaugusiųjų literatūros. Gal ir ne viską suprasdamas, tačiau godžiai kimba į daugiatomę „Amerikos etnologijos biuro ataskaitų“ seriją: skaito Kušingo, Boaso darbus. Anot paties Kempbelo, būdamas trylikos metų apie indėnus jis jau žinojo ne mažiau, nei kai kurie vėliau gyvenime sutikti antropologai – puikiai išmanę socialines interpretacijas, bet stokoję faktų. Pirmuoju Kempbelo guru tampa Elmeris Raselas Gregoras – pasaulinio lygio ornitologas ir vaikiškų knygų apie indėnus autorius. Pensilvanijos kalnuose, kur Džozefo tėvai turėjo namelį, Gregoras buvo jų artimiausias kaimynas. Jo knygas Džozefas, žinoma, jau buvo perskaitęs, tad jiedu greitai randa bendrą kalbą. Kartu naršo miškus, stebi paukščius, gaminasi vámpumus, prie bendro pietų stalo tarpusavyje bendrauja ženklų kalba – žaidžia indėnus.

1918 m. Kempbelas reguliariai lankosi gamtos muziejuje Niujorke: gėrisi eksponuojamais toteminiais indėnų stulpais, susidomi biologija ir gamtos mokslais. 1919 m. Kempbelų namus nusiaubus gaisrui, kurio metu pražuvo ir Džozefo indėniška knygų bei „trofėjų“ kolekcija, įgyti vidurinį išsilavinimą jis išsiunčiamas į Konektikute esančią Kenterberio katalikiškąją mokyklą, kurioje ir gyvena. Ten sutinka du naujus autoritetus – mokyklos direktorių, mokiusį vaikus kūrybinio rašymo, ir lingvistą, pas kurį mokosi prancūzų kalbos. Iš pastarojo pirmąsyk išgirsta apie sanskritą. Direktoriaus globojamas skaito pirmąsias paskaitas jaunesniems mokiniams: tiek apie indėnų istoriją, tiek apie kraujo apytaką. Tuo metu labiausiai domisi biologija ir matematika.

1921 m. baigęs mokyklą, įstoja į Dartmuto koledžą, kur metus studijuoja būtent biologiją ir matematiką, tačiau pajutęs „visišką dezorientaciją“ bei giliai paveiktas Dmitrijaus Merežkovskio romano apie Leonardą da Vinčį, 1922 m. įstoja į Kolumbijos universitetą Niujorke – šįkart jau studijuoti viduramžių literatūros. Greta studijų dar groja saksofonu įvairiose džiazo grupėse, priklauso universiteto bėgimo komandai (kurį laiką yra vienas greičiausių pusės mylios bėgikų pasaulyje!). 1924 m., grįždamas su šeima iš kelionės po Europą, garlaivyje susipažįsta su dvasiniu mokytoju indu Džìdumi Krišnamurčiu. Iš jo išgirsta apie Rytų filosofiją ir religiją. Įdomu, kad nors jau ne sykį matęs gyvą indėną, gyvą indą Kempbelas tuomet pamato pirmą kartą. Dovanų gauta knyga apie Budos gyvenimą – sero Edvino Arnoldo „Azijos šviesa“ – Kempbelą stipriai paveikia, ilgainiui jis atsimes nuo krikščionybės. 1925 m. Kempbelas gauna bakalauro diplomą. 1927 m., apgynęs darbą apie vieną Gralio legendoms būdingą tropą, įgyja viduramžių literatūros magistro laipsnį.

Tais pačiais 1927-aisiais Kempbelas gauna stipendiją tolesnėms studijoms Europoje ir vyksta į Sorbonos universitetą Paryžiuje, ketindamas tęsti Ártūro romano (legendinių pasakojimų apie karalių Ártūrą ir jo bendražygius) studijas, gilintis į senąją prancūzų, provansalų ir lotynų kalbas. Vos atvykęs, yra gerokai priblokštas tenykščio kultūrinio gyvenimo: trečiojo dešimtmečio Paryžiuje klesti bohema ir avangardas, tai vadinamieji beprotiškieji metai (les années folles). Kempbelas jaučiasi lyg atkeliavęs iš atokaus kaimo, didžiulį įspūdį jam daro modernusis menas – tuo metu eksponuojami Pikaso, Matiso, Polio Klė, Choano Miro, Konstantino Brankušio darbai. Lankosi garsiojo skulptoriaus Antuano Burdelio dirbtuvėje. Pirmąsyk sužino apie tokius rašytojus, kaip Jeitsas ir Eliotas. Tačiau bene didžiausias atradimas jam – Amerikoje nė girdėti negirdėtas jo tėvynainis Džeimsas Džoisas. Pradėjęs vartyti knygynų vitrinose išstatytą Džoiso „Ulisą“ iš pradžių Kempbelas visiškai pasimeta ir eina tiesiai pas šios knygos leidėją Sylviją Byč, prašydamas paaiškinti, kas tai per knyga ir kaip ją skaityti. Vėliau jis ne tik perkrims Džoiso kūrybą, bet ir taps vienu rimčiausių jos žinovų pasaulyje. Visa ši magiška aplinka, Kempbelo žodžiais tariant, atsivėręs visas pasaulis, verčia jį rimtai permąstyti savo buvimo Paryžiuje prasmę, mat senųjų kalbų studijos, bent jau tuo metu, jam atrodo nuobodokos. Vieną dieną, sėdėdamas Kliuni soduose netoli universiteto, jis nusprendžia vykdyti tai, ką jo patiriama laimė lems.

Taip 1928 m. Kempbelas atsiduria Miuncheno universitete, gavęs stipendiją tolesnėms viduramžių literatūros studijoms. Tačiau ir čia laikytis reglamentuotos programos jam sunku. Įsimylėjęs vokiečių kalbą bei padoriai jos pramokęs vos per tris mėnesius, pagrindines jėgas skiria tam, kuo yra užsidegęs labiausiai: studijuoja sanskritą (gramatines pastabas užrašuose žymisi vien vokiškai), domisi hinduizmu ir budizmu. Taip pat atranda Gėtę ir Tomą Maną (su šiuo turi progų ir susitikti). Tačiau bene svarbiausias atradimas – Zigmundo Froido ir Karlo Gustavo Jungo darbai, kuriuose manosi pagaliau atradęs jį kamuojančių prieštarų jungiamąją grandį. Būtent Vokietijoje, anot Kempbelo, akademiniame „triukšme“, jam prasiveria mitinė dimensija ir jis įžvelgia metafizinį savo studijų aspektą. Į Ameriką grįš naujai gimęs žmogus.

1929 m. spalį Kempbelas jau Niujorke. Čia jis mėgina paaiškinti studijų vyresnybei, kad tema, dėl kurios jis išvyko į Europą, gerokai prasiplėtė, taigi būtinos korekcijos, neišvengiamas tarpdiscipliniškumas. „O ne, taip negalima, jeigu nori daktaro laipsnio, turi tęsti tai, ką pradėjai“, – atsakoma jam. Kempbelas atsisako tęsti studijas. Kaip tyčia, vos po kelių savaičių, spalio 24 d. įvyksta Volstryto akcijų biržos griūtis, ir prasideda Didžioji ekonominė krizė. Nerasdamas jokio darbo, tuomet 25 metų Kempbelas ryžtasi drastiškam ir, atrodo, lemtingam žingsniui – iš nuosavų santaupų išsinuomoja trobelę Vudstoke ir pasitraukia ten studijuoti toliau savarankiškai. Trobelėje gyvena pavydėtinai disciplinuotai: suskirsto dieną į keturias dalis po keturias valandas, trijose jų skirdamas po tris valandas vien skaitymui, taigi skaito po devynias (!) valandas kasdien. Taip pat toliau studijuoja kalbas: sanskritą, prancūzų, vokiečių, rusų. Kaip vėliau prisipažins, būtent skaitydamas, ką nori, ir vienos knygos vedamas prie kitos, jis atradęs savo profesiją.

Santaupos ne amžinos. Iš pradžių Kempbelas ketino šį tą prisidurti rašydamas, tačiau tai pasirodo ne taip paprasta. Gyvena gan asketiškai. Viršutiniame stalčiuje nuolat laiko vieno dolerio kupiūrą – žino, kad kol ji ten, iš bado nemirs. Už šiokį tokį atlygį prižiūri netoliese gyvenančių žmonių šunį. Pagyvenęs taip dvejus metus, 1931 m. keliauja į Kaliforniją ieškoti darbo. Jo ten neranda, tačiau susipažįsta su tuomet dar mažai kam žinomu rašytoju Džonu Steinbeku ir jo bičiuliu biologu Edu Riketsu. Su pastaruoju, prisiminęs vaikystės potraukį biologijai, leidžiasi į šiokią tokią aviantūrą: plaukia pakrante iki pietų Aliaskos salyno, kur renka tarp potvynių užsilikusią smulkiąją fauną, groja balalaika su vietiniais auksakasiais. Pagaliau gauna darbo pasiūlymą iš savo buvusios mokyklos direktoriaus – mokyti vaikus istorijos ir kalbų. Pasiūlymą priima, tačiau, kiek padirbęs, nusivilia ir iš darbo išeina. Netikėtai gavęs nemažą pinigų sumą už pagaliau viešai įvertintą vieną iš savo apsakymų, tiesiu taikymu patraukia atgal į Vudstoko trobelę, kur ateinančius dvejus metus praleidžia toliau skaitydamas.

1934 m., sulaukęs trisdešimties, savo pašto dėžutėje Kempbelas randa laišką. Jame – darbo pasiūlymas iš Niujorko apylinkėse įsikūrusio Saros Lorenc moterų koledžo (Sarah Lawrence College). Pasirodo, jį rekomendavęs profesorius iš universiteto, kurį Kempbelas buvo metęs prieš penkerius metus. Nedelsiant nuvyksta į pokalbį ir, „vos pamatęs visas tas gražias merginas“, darbo pasiūlymą priima. Dargi gavęs pats pasirinkti savo dėstomą discipliną ir norimą algą (į jo pageidavimą buvo atsakyta: „Mes tiek mažai nemokame.“), taip ir negavęs daktaro laipsnio Džozefas Kempbelas tampa lyginamosios literatūros ir mitologijos profesoriumi. Įpareigojančio oficialaus darbo fobija, įsikalbėta savarankiškų studijų laisvės metais, dingsta kaip nebuvusi. Apima jausmas, jog pagaliau patekta ten, kur lemta. Koledže Kempbelas dėstys 38 metus.

Studijų programos tuomet dar visai jauname moterų koledže buvo individualios ir itin lanksčios. Dalis dėstytojų – pabėgę iš hitlerinės Vokietijos. Nenuostabu, kad Kempbelas čia jaučiasi kaip namie. Menų fakultete dirbo garsioji Marta Greihem, šokio pasaulyje reiškusi tiek, kiek Pikasas dailėje. Tais pačiais metais, kaip Kempbelas, į koledžią atvyksta iš Havajų kilusi Džyn Erdman. Ji studijuoja šokio meną Greihem klasėje, o pas Kempbelą lanko privatų estetikos kursą. Džyn išvykstant į metų trukmės kelionę aplink pasaulį susipažinti su kitų kultūrų šokio tradicijomis, Kempbelas jai įduoda Osvaldo Špenglerio „Vakarų saulėlydį“. 1938 m., neilgai trukus po jos grįžimo, nepaisant dvylikos metų skirtumo, Džyn Erdman (jau nebe studentė, o Martos Greihem šokio trupės narė) ir Džozefas Kempbelas susituokia.

1941 m. viena Kempbelo studenčių supažindina jį su Svamiu Nikhilananda – Ramakrišnos-Vivekanandos centro Niujorke steigėju ir vadovu. 1942 m. Nikhilananda išleidžia iš bengalų kalbos verstus XIX a. Indijos mistiko ir dvasinio mokytojo Ramakrišnos pokalbius su mokiniais ir lankytojais. Kempbelas – šios knygos redaktorius[2]. Nikhilanandai jis talkins ir vėliau, rengiant naują keturių tomų „Upanišadų“ vertimą į anglų kalbą. Būtent naujojo draugo dėka Kempbelas susipažįsta su garsiuoju indologu, K. G. Jungo bičiuliu Hainrichu Cimeriu. 1938 m. nacių atleistas iš pareigų ir 1940 m. atvykęs į Ameriką, Cimeris dėsto filosofiją Kempbelui puikiai pažįstamame Kolumbijos universitete. Tiksliau universiteto bibliotekos palėpėje, bent jau tuomet, kai į jo pirmąsias paskaitas ateina Kempbelas, vienas iš viso labo keturių klausytojų. Ketvertas netrunka virsti gausia auditorija, tačiau 1943 m. Cimeris netikėtai miršta – nuo laiku nediagnozuoto plaučių uždegimo. Jį ir Kempbelą jau siejo nors ir trumpai trukusi, bet artima draugystė. Cimerio našlė padovanoja Kempbelui Bodhidharmos statulėlę ir paprašo jo peržiūrėti velionio užrašus galimai publikacijai. Darbas užtruks beveik dvylika metų. Per tą laiką Kempbelas parengs keturias solidžias knygas – tai kone visas Hainricho Cimerio palikimas.

Cimeris, savo ruožtu, suspėjo jaunąjį kolegą šen bei ten rekomenduoti. Pirmiausia – filantropams Paului ir Mari Melonams, vėliau įsteigusiems garsųjį Bolingeno [3] edukacinį fondą. Tais pačiais 1943 m. pasirodo pirmoji fondo inicijuota knyga apie navahų karines apeigas su Kempbelo įžanga ir moksliniais komentarais. Čia jis gauna prisiminti ir vaikystės indėnus.

Dėstymas moterų koledže neišeikvoja viso Kempbelo laiko. Ši aplinkybė, o ir tai, kad Kempbelas toliau sėkmingai laikosi sau mielos disciplinos, leidžia jam palengva, bet užtikrintai, puslapis po puslapio rašyti. 1944 m. pasirodo jo kartu su kolega H. M. Robinsonu parašyta knyga, aiškinanti Džeimso Džoiso „Finegano budynę“. Už ją vėliau padėkos ir Tomas Manas, iki tol dėl Džoiso gerokai laužęs galvą. Tuoj po to Kempbelas sėda rašyti savo pirmosios monografijos. Darbinis jos pavadinimas – „Kaip skaityti mitą“. Ką per dieną parašo, vakare skaito savo žmonai (ilgainiui tai taps šeimos tradicija). Taip per ketverius metus gimsta knyga, galiausiai pavadinta „Herojus tūkstančiu veidų“. Pirmosios dvi leidyklos knygą atmeta, tad Kempbelas kreipiasi į Bolingeno fondą, tuo metu savo knygų serijoje jau išleidusį dvi jo parengtas Cimerio knygas. Fondas monografiją įvertina puikiai ir 1949 m. išleidžia (vėliau Kempbelas sužino, jog antroji jam atsakiusi leidykla kažkada atsisakė išleisti ir Špenglerio „Vakarų saulėlydį“). „Herojus“ išsyk patiria sėkmę, o Kempbelo studentės pagaliau turi vadovėlį.

1953 m. vasarą Kempbelai keliauja į Šveicariją – į garsiąją kasmetinę Eranos konferenciją prie Madžorės ežero (1957 ir 1959 m. ten pranešimus skaitys ir Kempbelas). K. G. Jungas – šių konferencijų spiritus movens – dėl garbaus amžiaus į paskaitas jau nevykdavo, tačiau Kempbelai sulaukia asmeninio jo kvietimo puodeliui arbatos Bolingene. Nuo Kempbelo studijų ir pažinties su Jungo darbais Miunchene jau prabėgęs ketvirtis amžiaus, 24 metų studentas virtęs 50-mečiu profesoriumi. Tačiau rasti Jungą, pasirodo, nelengva. „Atsiprašau, kur yra Bolingenas?“ „Bolingenas čia, greta.“ Taip kelyje vietinių praeivių beklausinėjant rastas teisingas keliukas, kuris virtęs takeliu, takelio atsimušta į bėgius, kuriuos kirtus ir už nugaros šmėkštelėjus tyliam šveicariškam traukiniui, mitologas taria žmonai: „Prasmukome pro Simplegades. Esame Šventoje Žemėje.“

1954 m., baigęs rengti ketvirtą ir paskutinę Cimerio knygą (tiksliau – dvitomį), Kempbelas koledže daro metų pertrauką ir vyksta į Indiją. Joje ir kaimyninėse šalyse praleidžia šešis mėnesius, vėliau dar pusei metų keliauja į Japoniją. Įspūdžiai įvairūs. Indijoje – nemalonūs susidūrimai su bakšišo (išmaldos) kultūra. Japonijoje – neišdildomas dzeno estetikos potyris.

1956 m. Kempbelas pakviečiamas į Užsienio reikalų tarnybos institutą, kuriame dvi dienas skaito paskaitas be užrašų. Paskaitos sutinkamos taip palankiai, kad kvalifikaciją keliantys diplomatai turės galimybę jų klausytis dar septyniolika metų. 1958 m. Kempbelas pradeda reguliariai skaityti viešas paskaitas ir Niujorke. Vis dažniau pastebimas kaip puikus kalbėtojas – gal ne veltui bus jaunystėje bučiavęs Gražbylystės akmenį [4].

Vos grįžęs iš Rytų, Kempbelas vėl imasi rašymo. 1959 m. pasirodo jo „Pirmykštė mitologija“ (Primitive Mythology) – pirmoji knyga iš numatytos tetralogijos „Dievo kaukės“ (The Masks of God). Įkvėptai ir nuosekliai dirbant, viena po kitos pasirodo ir likusios trys dalys: 1962 m. „Rytų mitologija“ (Oriental Mythology), 1964 m. „Vakarų mitologija“ (Occidental Mythology) ir 1968 m. „Kūrybinė mitologija“ (Creative Mythology). Šie keturi stambūs veikalai šiandien dažnai įvardijami kaip Kempbelo opus magnum. Be to, 1954–1969 m. jis dar parengia šešis tomus rinktinių pranešimų iš Eranos konferencijų (Papers from the Eranos Yearbooks). Pavieniai Kempbelo straipsniai šiuo metu įtraukiami į rinktines, straipsniais paverčiamos ir kai kurios anksčiau jo skaitytos paskaitos. Kempbelas – savo srities garsenybė.

1972 m., po 38 metų darbo koledže, Kempbelas tampa profesoriumi emeritu ir jau nebedėsto. Trumpai pakeliavęs po Islandiją ir Turkiją, grįžęs su žmona Džyn Erdman – jau garsia modernaus šokio choreografe – Niujorke įkuria „Atviros akies teatrą“ (Theater of the Open Eye). Kempbelas jame rengia ir viešas lyginamosios mitologijos paskaitas.

1974 m. pasirodo viena brandžiausių ir neabejotinai gražiausia Kempbelo knyga „Mitinis vaizdinys“ (The Mythic Image). Gražiausia, nes knygą puošia ilgai ir sunkiai rinktos bei tobulai su tekstu suderintos beveik 450 iliustracijų. Ši Bolingeno serijos knyga – jau paskutinė, vainikuojanti visą šio taurią misiją atlikusio fondo veiklą.

1982 m. Kempbelai persikelia gyventi į Džyn tėvoniją – Havajus. Kempbelas ir toliau skaito viešas paskaitas, nors gyvendamas Honolulu apsiriboja kasmetiniais mėnesio turais. Šie paskutinieji turai kažkieno supratinga iniciatyva nufilmuojami, tad šiandien Džozefo Kempbelo genialumą galime pamatyti ir išgirsti kiekvienas.

1986 m. Kempbelas parašo savo paskutiniąją knygą „Vidinės kosmoso platybės“ (The Inner Reaches of Outer Space). Gyvenimo pabaigoje jis dirba prie paskutinio kapitalinio darbo – „Pasaulio mitologijos istorinio atlaso“ (Historical Atlas of World Mythology). Pats jo pabaigti nespėja, tačiau suveikia karmos dėsnis, ir Kempbelui pagelbstima taip pat, kaip jis kadaise pagelbėjo savo bičiuliui H. Cimeriui – penkių tomų didžiulio formato pasaulio mitologijos istorinis atlasas 1989 m. baigiamas [5].

Džozefas Kempbelas iškeliavo Anapilin 1987 m. spalio 30 d. Iškeliavo nenumanydamas, kokio beprotiško populiarumo ir milžiniškos gerbėjų minios sulauks 1988 metais, kai per nacionalinę televiziją milijonams žiūrovų bus pradėta transliuoti metais anksčiau nufilmuota šešių dalių laida „Mito galia“ (Joseph Campbell and The Power of Myth[6]. Žurnalisto Bilo Mojerso smalsumas ir brandi Kempbelo išmintis nepaliko abejingų, o tais pačiais metais išleista šių pokalbių knyga akimirksniu tapo bestseleriu.

Visos Kempbelo knygos, gal tik su nedidelėmis ir trumpalaikėmis išimtimis, iki šiol yra perleidžiamos. Vadinasi, žmonėms jo knygų reikia. Tačiau žmonės ir jų poreikiai – įvairūs. Kempbelą mėgsta ne visi akademikai, jis ir pats savęs akademiku nelaikė. Kartą yra prasitaręs: „Savo studenčių buvau verčiamas žvelgti į mitą iš moters požiūrio taško: Ką tai reiškia g y v e n i m u i ? Ką tai reiškia m a n ? Man nerūpi, kodėl šis mitas atsirado ten, o vėliau ten, bet ne čia. Ką jis reiškia m a n ? Jeigu žmonėms mano knygos atrodo naudingos ir svarbios, taip yra tų jaunų merginų dėka. Žinau tai.“

Toks buvo Kempbelo požiūris. Į mitologiją jis žvelgė kaip į pasaulio sielą – anima mundi, savo vaizdiniais teikiančią begalę pavyzdžių žmogaus gyvenimui. Mėginti šiuos vaizdinius išgryninti jam atrodė svarbiau, negu tikslinti išnašas. O ką šie vaizdiniai iš tiesų reiškia, Kempbelo žodžiais tariant, kiekvienas gali atsakyti tik pats sau, kaip tas į žygį išsirengęs Gralio riteris, įžengęs į girią vienas, paties pasirinktu metu, tamsiausioje vietoje, kur nėra jokio praminto tako.

Biblioteka atidaryta. Karpinterija, 2015 m. | R. Bjukeno nuotr.

Biblioteka atidaryta. Karpinterija, 2015 m. | R. Bjukeno nuotr.

*

Antroji priežastis, pagrindžianti straipsnelio antraštę – gyvenimo saulėlydyje glaudūs draugystės ryšiai Kempbelą siejo su lietuvių archeologe Marija Gimbutiene. Kempbelas rėmėsi jos darbais, skyrė jai vieną savo straipsnių, parašė įžangą vienai jos knygų, kaip artimą draugę kvietė į savo 80-ojo gimtadienio šventę. Tačiau įdomiausias yra kitas, Lietuvoje mažai žinomas faktas, kad Kalifornijoje, Karpinterijos miestelyje yra Džozefo Kempbelo ir Marijos Gimbutienės biblioteka (The Joseph Campbell & Marija Gimbutas Library[7], kurioje ilsisi ar toliau skaitytojus prusina abiejų mokslininkų asmeninių bibliotekų knygos ir užrašai, čia taip pat simboliškai glaudžiasi Kempbelo ir Gimbutienės asmeniniai daiktai. Ir lyg to būtų negana – ant vieno stalo rymo jųdviejų dirbtinės galvos, lyg priminimas (Marija ir Juozapas!), jog bičiulystė – amžina.

Džozefas ir Marija. Prie stalo – Ričardas Bjukenas. Karpinterija | OPUS archyvo nuotr.

Džozefas ir Marija. Prie stalo – Ričardas Bjukenas. Karpinterija | OPUS archyvo nuotr.

VARDYNAS:

Arnoldas, Edvinas = Edwin Arnold
Bafalou Bilas = William Frederick “Buffalo Bill” Cody
Byč, Sylvija = Sylvia Beach
Bjukenas, Ričardas = Richard Buchen
Boasas, Francas = Franz Boas
Brankušis, Konstantinas = Constantin Brâncuși
Burdelis, Antuanas = Antoine Bourdelle
Cimeris, Hainrichas = Heinrich Zimmer
Džoisas, Džeimsas = James Joyce
Eliotas, Tomas Sternsas = Thomas Stearns Eliot
Erdman, Džyn = Jean Erdman
Froidas, Zigmundas = Sigmund Freud
Gėtė, Johanas Volfgangas, fon = Johann Wolfgang von Goethe
Gregoras, Elmeris Raselas = Elmer Russel Gregor
Greihem, Marta = Martha Graham
Jeitsas, Viljamas Batleris = William Butler Yeats
Jungas, Karlas Gustavas = Carl Gustav Jung
Kar, Ketlina T. = Kathleen T. Carr
Kempbelai, Čarlzas Viljamas ir Džozefina = Charles William & Josephine Campbell
Kempbelas, Džozefas = Joseph Campbell
Klė, Polis = Paul Klee
Krišnamurtis, Džidus = Jiddu Krishnamurti
Kušingas, Frankas Hamiltonas = Frank Hamilton Cushing
Lukasas, Džordžas = George Lucas
Manas, Tomas = Thomas Mann
Matisas, Anri = Henri Matisse
Melonai, Paulas ir Mari = Paul & Mary Mellon
Merežkovskis, Dmitrijus = Дмитрий Мережковский
Miro, Choanas = Joan Miró
Mojersas, Bilas = Bill Moyers
Nikhilananda, Svamis = Swami Nikhilananda
Pikasas, Pablas = Pablo Picasso
Riketsas, Edas = Ed[ward] Ricketts
Robinsonas, Henris Mortonas = Henry Morton Robinson
Rosi, Safron = Safron Rossi
Steinbekas, Džonas = John Steinbeck
Špengleris, Osvaldas = Oswald Spengler
Vinčis, Leonardas da = Leonardo da Vinci
Volteris, Robertas = Robert Walter

[1] Vienas verstas Lino Rybelio: J. Campbell. Šizofrenija: vidinė kelionė. Iš: Metai, 2007, Nr. 8/9, p. 152–169, kitas Dainiaus Razausko: J. Campbell. Mitologijos istorinė raida. Iš: Liaudies kultūra, 2014, Nr. 2, p. 35–45.

[2] Knyga išleista ir lietuviškai: Šri Ramakrišnos pokalbių eliksyras: mokinio dienoraštis. Iš anglų kalbos vertė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė. Kaunas: Mijalba, 2013.

[3] Fondas pavadintas pagal Bolingeno (Bollingen) gyvenvietę Šveicarijoje, tiksliau pagal Jungo pasistatytą „Bolingeno bokštą“. Pirminis sumanymas buvo išleisti Jungo raštus anglų kalba, tačiau maždaug per 30 metų fondas išleido ir daugybę (per 250) kitų knygų bei rėmė jas rašančius ar rengiančius.

[4] Akmuo, kurį pabučiavęs esą įgauna gražbylystės dovaną, yra Blarnio pilyje Airijoje (akmuo pasiekiamas tik kabant nuo pilies sienos žemyn galva).

[5] Atlasą užbaigė ilgametis Kempbelo redaktorius Robertas Volteris. 1990 m. jis su Džyn Erdman įkūrė ir Džozefo Kempbelo fondą (www.jcf.org), iki šiol sėkmingai leidžiantį mitologo rašytinį palikimą, taip pat besirūpinantį milžinišku kiekiu garso įrašų ir sukaupta filmuota medžiaga.

[6] Pirmosios penkios laidos dalys buvo nufilmuotos garsiojoje Skaivokerio rančoje, priklausančioje „Žvaigždžių karų“ kūrėjui Džordžui Lukasui – Kempbelo gerbėjui, nesyk viešai prisipažinusiam, kad jei ne mitologo knygos, nežinia ar jo filmai būtų išvydę dienos šviesą. Šeštoji laidos dalis nufilmuota gamtos muziejuje Niujorke – jame Kempbelas kadaise grožėjosi toteminiais indėnų stulpais. Laida kažkada buvo rodyta ir per Lietuvos televiziją (už informaciją dėkoju Jolantai Zabulytei).

[7] Už suteiktą informaciją ir nuotraukas nuoširdžiai dėkoju šios bibliotekos darbuotojui Ričardui Bjukenui ir biblioteką prižiūrinčio OPUS archyvų ir tyrimų centro (www.opusarchives.org) kuratorei Safron Rosi.

http://www.llkc.lt/index.php?1349237352

Kategorijos: Akiračiai, Kultūra, Nuomonių ratas, Religija, Vaizdai ir garsai, Vaizdai protui, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *