M. Kundrotas. Lėkštoji kultūra: štrichai iš šalies

Istoriškai kultūros sąvoka kildinama iš romėnų oratoriaus Cicerono tekstų. Visgi moderniosios kultūros sampratos autoriumi laikomas tautininkų patriarchas Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder). Jam kultūra buvo dvasinė gyvybinė jėga, jungianti tautą, ugdanti jos žmoniškumą, taurinanti ir įkvepianti.

Šiandien vyrauja radikaliai skirtinga, netgi priešinga kultūros samprata. Kultūros užduotis – jau ne taurinti, o provokuoti ir šokiruoti. Kuo degeneratyvesnė kultūros raiška, tuo ji respektabilesnė. Tuo metu, kai aukštuomenės vietą užima vakarykštės padugnės, natūralią socialinę, kultūrinę ir politinę hierarchiją verčiančios aukštyn kojomis, mases užplūsta popsas.

Jis nėra toks perversiškas kaip didelė dalis šiuolaikinės profesionaliosios kultūros, bet intelektualiai – dar lėkštesnis, visiškai eliminuojantis minties pastangas.

Šiuolaikinis statistas retai pats renkasi, kuo ir kaip gyventi. Dažniau jam tai brukama. Paprastas žmogus dažniausiai būna inertiškas. Jis siekia to, prie ko yra įpratęs, arba – kultūrinės inžinerijos atveju – įpratintas. O paprastą žmogų lengviau įpratinti prie paprastų dalykų, kuriuos dargi lengviau pagaminti.

Viešosios kultūros prieigas monopolizavus kultūros verslininkams galima pagaminti maksimalų produkcijos kiekį minimaliomis sąnaudomis su maksimaliu pelnu. Taip statistas tolydžio primityvėja.

Armonikos karta skiriasi nuo kanklių kartos taip pat, kaip nuo armonikos kartos skiriasi kompiuterinių plaktukų karta. Kiek armonika sudėtingesnė už kankles, o kompiuteris – už armoniką, tiek primityvėja jais išgaunami ritmai ir melodijos. Tas pats galioja ir pritariamiems tekstams. „Kūlgrindos“ dainos skiriasi nuo Jungėnų kapelos repertuaro, o šis – nuo „Dinamikos“ ir jos šiuolaikinių įpėdinių produkcijos.

Tai nėra visuotinė taisyklė, nes vargonai ar elektrinės gitaros taip pat yra sudėtingesni instrumentai nei kanklės, bet šiais instrumentais grojama muzika nėra mažiau rafinuota. O ir armonika galima išgauti rimtą muziką. Bet juk kalbame ne apie kultūrinį elitą, vertinantį rafinuotumą, o apie liaudį. Kanklių kartoje ir liaudis buvo dvasingesnė nei „bumčikų“ kartoje. Pastarasis muzikos surogatas žadina žemiausius instinktus – gyvulišką šėlsmą visomis prasmėmis, kas pagauna paprastą žmogų daug lengviau nei dvasingesni akordai.

Su pseudokultūrinės pramonės nabobais išlošia ir politinė oligarchija. Net sunku pasakyti, kurie kuriuos aptarnauja. Lėkštosios kultūros atbukintas žmogus praranda motyvą gilintis ne tik į moralę ar filosofiją, bet ir į politiką. Jis arba balsuoja už tuos, kurie dažniau rodomi parsidavusios žiniasklaidos, arba bent jau netrukdo oligarchijai išlaikyti valdžią. O jei paprastas žmogus ir paprotestuoja, tai tik virtuvėje, bare ar anoniminiuose komentaruose. Politinėms paieškoms, politinei nuovokai ar politinei veiklai jis pernelyg atbukintas.

Visgi būtų šiurkšti klaida manyti, kad lėkštoji kultūra būdinga tik liaudžiai, esančiai visuomeninės hierarchijos apačioje. Ši kultūros rūšis būdinga ir snobams – žmonėms, siekiantiems sau ir kitiems įrodyti savo kultūrinį pranašumą bei rafinuotumą, bet iš tiesų priklausomiems nuo mados ir konjunktūros.

Šie žmonės sudaro ypatingą dvasinio plebso porūšį. Jie mano, kad vienas ar kitas kūrinys yra rafinuotas, nes taip manoma jų grupėje. Kaip šis mechanizmas užvedamas, sunkiau paaiškinti. Veikiausiai vienas snobas, panūdęs parodyti abejotiną originalumą, šūkteli apie tokio produkto vertę, o kiti choru jam pritaria.

Ypač apmaudu, kad lėkštosios kultūros įrankiu tampa abstrakcijos sąvoka. Abstrakti idėja yra žmogaus proto vainikas, bet šiais laikais abstrakcija mene vadinama tai, kas reikalauja kaip tik mažiausių intelektualinių ir kūrybinių pastangų. Trejų metų vaikas, net šimpanzė geba nupiešti tokio lygio vaizdelius, kaip kai kurie didžiai vertinami abstrakcionistai.

Žinoma, būtų kvaila pagal tokius pavyzdžius apibendrinti visą abstraktųjį meną. Vertę sudaro trys komponentai: kūrinio sudėtingumas, įdėtas darbas ir dvasinė-idėjinė prasmė. Na, o plačiau aptarinėti piešinius, skulptūras, pjeses ar performansus, kuriais skatinamas gašlumas ar dergiamos religinės, tautinės, moralinės vertybės, gal būtų per didelė garbė tokiai „kūrybai“. Užteks konstatuoti: jei tai – kultūra, tada kultūra yra ir pornografinė hormonizuoto dvejetukininko teplionė ant mokyklos išvietės sienos.

Du žodžiai – primityvumas ir vulgarumas – apibrėžia žymią dalį šiuolaikinės kultūros. Jei primityvumas reiškia proto menkumą, tai vulgarumas – doros trūkumą ir visiškai iškreiptą skonį.

Dar viena klaida būtų manyti, jog degraduoja tik baltojo žmogaus populiarioji kultūra. Užtenka žvilgtelti į afroamerikiečių muzikos istoriją. Nuo džiazo ir bliuzo nusileista iki hip hopo, kuriame gal ir galima rasti prasmingų tekstų bei gana rafinuotos muzikos, bet praktiškai visa ši kultūra orientuota į gatvių banditėlius. Kai kurie džiazo kūriniai – sudėtingesni už kai kurias klasikines simfonijas. Bet ar surastume bent vieną repo kūrinį, kuris nors per šimtą mylių galėtų lygintis su pačia prasčiausia simfonija?

Anglų kultūros ir politikos filosofas Rodžeris Skrutonas (Roger Scruton) teigė, kad menas, anksčiau buvęs tiesiog laisvalaikio leidimo forma, iš dalies arba visiškai perėmęs religijos funkciją – ugdyti ir taurinti sielą. Galima dėl to pasiginčyti. Menas ir iki modernybės epochos dažnai šią funkciją vykdydavo, nors būta ir pramoginės funkcijos. Religija ir menas dažnai būdavo sąjungininkai, o kai dievybės pasirodydavo ydingos (tai ypač ryšku pagonybėje), pagrindinė moralinio ugdymo funkcija ir tada tekdavo menui.

Modernybėje prasidėjo kaip tiktai priešingas procesas, galutinai išsiskleidęs postmodernybėje. Tolstant nuo religijos palaipsniui tolta ir nuo moralės, o menui teliko pramoginė funkcija, anksčiau buvusi tik viena iš jų. O postmodernybėje, politikams įvaldžius kultūrinę inžineriją, atsirado ir nebūta funkcija – tikslingo bukinimo funkcija.

Pasak teisingos R. Skrutono įžvalgos, mes šiandien vis daugiau žinome, kaip siekti vieno ar kito tikslo, bet vis mažiau besuvokiame, ko ir kodėl turėtume siekti. Technologinė civilizacija ne tik suteikia daugiau priemonių, ji patį mąstymą perorientuoja į priemones. Tai susina ir svarbiausią kultūros sritį – filosofiją. Pastarojoje įsigali aktualijos ir vis mažiau belieka liekamosios vertės turinčioms koncepcijoms.

Koncepcijas kurti dabar tampa kone tabu. Jos jau sukurtos už mus – Frankfurto mokykloje. Pastarosios guru galima gerbti bent jau už drąsą. Dabar belieka atkartojimas, kopijavimas ir tąsa.

Kultūra, kurioje vertybės perkamos ir parduodamos, primena prostituciją. Pirmuoju atveju perkama ir parduodama tai, kas turėtų būti vertybė, antruoju – tai, kas turėtų būti meilė. Meilė ir vertybės – glaudžiai susijusios. Apie tai, ką vertiname, galima sakyti, jog tai ir mylime, ir atvirkščiai.

Konfucijus teigė, kad esmės ir formos atskyrimas yra klaidingas. Forma ir esmė sutampančios. Šis teiginys itin abejotinas filosofijoje, politikoje ir etikoje, bet jis daugiau ar mažiau tinka estetikoje. Mene kūrinys privalo būti gražus. O kadangi grožis kaip visuotinė norma tiesiog nėra įmanoma, belieka į jausmų pasaulį pasikviesti protą ir nustatyti objektyvesnius kriterijus: sudėtingumą, darbą ir idėjinę prasmę.

Jei skulptorius pavaizduos nykštuką klišomis kojomis ir pasakys, jog tai – Aleksandras Makedonietis, tai sukels tik užjaučiamą šypseną. O būtent tai daroma hipertolerantiškame kine, kur europiečių herojus vaidina afrikiečiai aktoriai. Egalitarinė pseudofilosofija kuria pseudokultūrą.

Faktinių duomenų perkeitimas iki absurdo puikiai tinka komedijos žanrui. Galime pagrįstai mėgautis anachronizmais ir kitomis absurdo formomis humoristiniuose filmuose. Problema ta, jog daugėja absurdo filmuose, kuriuose pretenduojama į tikrą istoriją. Ačiū Dievui, kol kas tai apima tik meninius filmus, bet kas žino, kada ši tendencija pereis į dokumentiką? Mūsų pasauliui vis labiau kraustantis iš proto tampa vis labiau įmanoma, kad kairuoliškas profesorius paskelbs Joną Basanavičių buvus hotentotą.

Konservatyvūs žmonės dažnai kaltinami tuo, kad tiktai kritikuoja modernią ar postmodernią kultūrą, užuot pateikę pozityvias alternatyvas. Iš tiesų alternatyva – paprasta iki banalumo: kurti kilnius kūrinius. Nebojant to, kad postmodernistinė kultūra, pati didžiąja dalimi sudaryta iš kičo, apšauks klasikines kultūrines raiškas kiču. R. Skrutonas teisus, teigdamas, kad nėra galimybės profesionaliai grįžti prie ankstesnių klasikos formų. Bet juk barokas taip pat nebuvo gotikos atkartojimas. Teks atrasti naujas formas ant seno pagrindo.

Didelė tikimybė, jog dėl kultūros formų bei turinio teks rimtai pakovoti. Masinės pramonės sąlygomis sunku populiarinti aukštesnes kultūros raiškas. Masės smegenys užterštos lengviau pasiekiama informacija. Visgi istorijos mokslo klasikas Arnoldas Toinbis (Arnold Toynbee) paliko tam tikrą dozę optimizmo. Anot jo, istoriją kuria dvi jėgos: kūrybiška mažuma ir inertiška dauguma. Pastaroji tiesiog seka mažuma.

Nebus lengva įtikinti mases aukštesnės kultūros verte ir prasme. Bet bandyti verta. Tiesą sakant, kova už aukštesnę savos tautos ir žmonijos kultūrą yra bene vienintelė prasminga veikla šiame pasaulyje.

Autorius yra politologas