Šį tekstą įkvėpė Aliaksejaus Dzermanto straipsnis „Kodėl baltai nyksta?“ Pasak šio autoriaus pagrindinė baltų problema – jų konservatyvumas. Nuo baltų atsiskyrę slavai – priešingai – laikomi gana modernia tautų grupe, greitai ir sumaniai reaguojančia į istorijos iššūkius. Pavyzdžiais pasitelkiama ankstyvesnis krikščionybės įsivedimas, rašto kultūra, ankstyvesnis perėjimas nuo gentinės visuomenės prie valstybės.
Dėl kiekvieno šių pavyzdžių galima diskutuoti. Japonija iki šių dienų liko pagoniška, bet tai – pavyzdinė visuomenė, kurioje pagarba protėvių papročiams dera su sparčiu naujovių taikymu tiek technologinėje, tiek socialinėje, tiek kultūrinėje srityje. Viduramžiais krikščioniškoji Europa mokslo raidoje stipriai nusileido islamo pasauliui. Skirtumas tarp gentinės ir valstybinės sąrangos apskritai – sąlyginis: bet kurią visuomenę, gyvenančią tam tikroje teritorijoje ir turinčią pastovias valdžios institucijas – renkamas ar paveldimas – galima vadinti valstybe. Sunkiausiai atremiamas argumentas – raštas, bet iki Gutenbergo spausdinimo mašinos jis mažai teturėjo įtakos masėms.
Aptarkime patį konservatyvumo principą – ar jis labiau teigiamas, ar labiau neigiamas? Iš tiesų jis – teigiamas, kai reiškia protingą atranką, vengiant skubotų permainų. Šią konservatyvumo reikšmę puikiai atskleidžia lietuvių patarlė: devynis kartus atmatuok, dešimtą kartą kirpk. Vis dėlto mūsų tauta turi ir kur kas prieštaringesnį posakį: ką radome, tą ir paliksime. Šia prasme konservatyvumas gali būti neigiamas, kai reiškia sustabarėjimą ten, kur permainos būtų teigiamos.
Idant saugotume tai, ką radome, kažkas tai pirmiausiai turi sukurti. Vadinasi, kūryba – svarbesnė ir vertingesnė už saugą. Žinoma, saugoti tai, kas sukurta teigiamo, drauge kuriant ir perimant kitų sukurtas teigiamas naujoves, yra sveiko proto požymis. Priešingu atveju nuolatos išradinėtume tą patį dviratį.
Antropologai ir istorikai ginčijasi, ar galima skirstyti kultūras į pažangias ir atsilikusias – anot Klodo Levio-Stroso nėra tokio reiškinio kaip vientisa ir vienakryptė civilizacijos raida, yra daug kultūrų, kurių kiekviena turi savo raidos kelią. Savaime suprantama, priėmus kitos kultūros kelią atsilikimas – vargiai išvengiamas. Tai iš dalies tinka ir Lietuvai, XIV–XV a. įsijungusiai į tuometinę Europą.
XV a. viduryje Lietuva oficialiai įsivedė baudžiavą. Tuo metu kai Anglija buvo įpusėjusi jos naikinimo procesą: jis pradėtas XIV a. pabaigoje, baigtas XVI a. pabaigoje. Vargu, ar tai – vienintelė priežastis, dėl kurios anglosaksų pasaulis stojo Vakarų civilizacijos priekyje, o Lietuva liko vilktis jos gale, bet labai tikėtina, kad visuomenės laisvėjimas prie to stipriai prisidėjo. Ne šiaip sau lietuvių tautiniam ir valstybiniam atgimimui XIX a. – XX a. sandūroje vadovavo suvalkai iš Užnemunės, pirmiausiai atsikračiusios baudžiavinių santykių.
1563 m. Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto privilegija suteiktos lygios teisės skirtingoms krikščionių konfesijoms – šis tolerancijos aktas dar labiau išplėtotas 1573 m. Varšuvos konfederacijoje ir 1588 m. III-ajame Lietuvos Statute. 1572 m. Prancūzija per Baltramiejaus naktį išpjovė mases savo piliečių protestantų. Kuri pozicija buvo pažangesnė, o kuri – atsilikėliška? Tai – diskutuotinas klausimas.
Jei XIX a. įsitvirtinusį religinės tolerancijos principą laikysime nuoseklia Vakarų civilizacijos raidos išdava, tai Lietuva su Lenkija lenkė daugelį Vakarų šalių trimis šimtmečiais. Kita vertus, tai galima laikyti sveiku konservatyvumu, istorinėje raidoje apeinant religinio despotizmo etapą. Žinia, jog pagonybės laikais Lietuvoje taip pat veikė bent dalinė religinė tolerancija. 1791 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės Konstitucija jau įtvirtino vienos konfesijos – katalikybės – viešpatavimą, uždraudžiant pereiti iš šio tikėjimo į kurį nors kitą. Jei tai – atsilikimas, belieka apgailestauti, jog apskritai sekta pavyzdžiais, kurių Europa tuo metu kaip tik pradėjo atsisakinėti.
XVI–XVII a. Vakarų Europoje ypač stiprėjo absoliutinės monarchijos. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje – aristokratinė parlamentinė respublika, priminusi Veneciją ir Genują. Kas buvo pažangiau? Vienakryptės ir vientisos civilizacijos raidos teorijos šalininkai atsakys, jog absoliutizmas buvo būtinas raidos etapas, prieš pereinant prie demokratiškesnių valdymo formų. Tradicinės Lietuvos istoriografijos atstovai eilinį kartą primins šlėktų anarchiją, kaip pagrindinę valstybės žlugimo priežastį. Vis dėlto atmetus individualaus veto teisę Abiejų Tautų Respublikos santvarka aiškiai buvo artimesnė demokratijai, kuri dabar laikoma Vakarų civilizacijos pergale.
Jei grįšime į ankstesnius laikus, baltai jau turėjo observatorijas, kai Vakarų Europos universitetuose diskutuota – kiek velnių telpa ant adatos smaigalio. Tokios diskusijos galėjo lavinti abstraktųjį mąstymą ir be abejonės tai darė, bet atotrūkis nuo praktinio gyvenimo buvo slegiantis. Kalbant apie visuomenės sveikatą, viduramžių Europos miestai buvo purvo, nuotėkų, epidemijų židiniai. To meto europiečius net piktino, kad baltai per dažnai prausiasi. Ir kartu stebino, kad šie tamsūs pagonys per ilgai gyvena.
Iš tiesų galima sutikti, jog baltai vėliau pradėjo kurti valstybes įprasta šio žodžio prasme, lyginant su kokiais germanais ar netgi slavais. Tik reiktų pažymėti, kad šios tautos gyveno arčiau ankstesnių valstybinės civilizacijos židinių, pirmiausiai – Romos imperijos, vėliau – Frankų imperijos ir Bizantijos. Kita vertus, dar klausimas, kuris modelis buvo artimesnis dabartinei demokratijai – gentinė santvarka ar viduramžių valstybės su despotiškais valdovais, luominiu susiskirstymu bei religinėmis monopolijomis. Tai, kad germanai ir slavai anksčiau perėjo prie valstybinio modelio, įtikinamiau aiškinti jų geografine padėtimi, nei kultūrine prigimtimi. Atokioje germaniškoje Islandijoje gentiniai santykiai tęsėsi gal net ilgiau, nei baltų kraštuose.
Pereinant prie tautinio atgimimo temos reikia pripažinti, kad Lietuvoje jis šiek tiek užtruko. Daugelyje Europos šalių Tautų Pavasaris prasidėjo XIX a. pradžioje (Airijoje – XVIII a. pabaigoje), Lietuvoje – XIX a. II-oje pusėje. Visgi tam, kad būtų atgimimas, reikia, kad būtų, kam atgimti. O čia reikia pripažinti, kad lietuviais išliko pati konservatyviausia visuomenės dalis – konservatyviausia tiek kalbos, tiek kultūros, tiek bendros tautinės tapatybes prasme. Lietuviai, siekę kuo skubiau modernizuotis, tapo lenkais, vokiečiais, rusais ar baltarusiais.
Taigi, net jei tai skambėtų šiek tiek tautologiškai, lietuviai išliko lietuviais būtent savo konservatyvumo dėka. Šis konservatyvumas gali tapti lemiamu ginklu ir šiandienos kovoje už lietuvių tautos išlikimą – ypač konservatyvumas doros, šeimos, tautinės tapatybės, tautinio valstybingumo klausimais.
Dabartinė lietuvių padėtis konservatyvumo klausimu – gana paradoksali. Dažnas modernizatorius, kaltindamas lietuvius amžinu kultūriniu vėlavimu, tai naudoja kaip argumentą kuo skubiau perimti ir įsisavinti šiandienines Vakarų kultūros tendencijas. Bet kaip tik tuo metu, kai Lietuva krypsta liberalizmo kryptimi, Vakaruose prasideda naujas Tautų Pavasaris. Vis labiau stiprėja tautinės jėgos, net politinių elitų lygmeniu persvarstomos liberalios, kosmopolitinės, multikultūralistinės idėjos. Panašu, kad kartojasi XVIII a. pabaigos situacija: kai Lietuva oficialiai įtvirtino religinį monopolį, Vakarų Europoje vis stipriau pūtė Apšvietos ir pasaulietiškumo vėjai.
Iš tiesų lietuvių inertiškumas kartais kenkia. Pavyzdys – reakcija į masinės imigracijos problemą. Lietuvoje į protesto renginius šiuo klausimu renkasi vos dešimtys žmonių, Vakarų Europoje – tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių. Be abejo, tai – natūralu. Vakaruose tai – aktualija, pas mus kol kas – tik perspektyva. Bet kai Lietuvoje tai taps aktualija, spręsti bus jau vėloka. Labai abejotina, kad Jungtinė Karalystė, Prancūzija ar Vokietija kada nors taps tokios, kokios buvo iki XX a. vidurio. Galbūt bus sustabdyti nauji masinės imigracijos srautai, bet su ligšiol atvykusiais teks kažkaip gyventi. Ir tai nebus paprasta. Lietuva dar gali to išvengti.
Lietuviškam konservatyvumui reikalinga esminė dedamoji – sveikas protas. Juo vadovaujantis svarbu atsirinkti, ką saugoti ir ką perimti iš kitur. Nuolatinis kitų mėgdžiojimas – tokia pat yda, kaip ir visiškas užsidarymas savyje. O kai mėgdžiojamos jau praeinančios tendencijos, toks skubėjimas į nuvažiuojantį traukinį atrodo dar ir kvailai. Liberalus kosmopolitinis elitas dvidešimt metų daro viską, jog lietuviai gėdytųsi žengti savu keliu, patys kurti ir saugoti, kas sukurta. Bet pažangos kelias visuomet yra savasties kelias. Tik mąstantis savarankiškai gali sukurti nauja. Kas tik mėgdžioja kitus, pasmerktas amžinai vėluoti.
Esu giliai įsitikinęs, jog gyvybiškai svarbu ir būtina, jei norime dar pabūti : 1. Puoselėti baltiškus vardus, atsikratyti primestų Petrų, Jonų ir t.t.. 2. Ugdyti ar bent neteršti geno fondo, geno kodo. ( per maistą, vaistą 🙂 , orą ir kraujomaišą ) ,3. Neapleisti kalbos. 4. Neatiduoti savo žemės. – visame kitame galim būti kad ir modernumo čempionai : – )
… gal tada ir krikščionybės nereikėjo mėgdžioti…
Kai pats esi atsilikęs – išties nesugebėsi kultūras skirstyti į pažangias ir atsilikusias. Per patrankos šūvį prie valdžios negalima prileisti nevykėlių, kurie nežino kas tokie pirmieji išsiuntė žmogų į kosmosą ir pastatė atominę elektrinę.
Autorius verčiau jau būtų išvertęs tą aptariamą gerbiamo Dzermanto straipsnį – bent naudos būtų buvę, ir neapsijuoktų, kaip dabar. Dievaži, “tolerancijos aktą” pavadino “pažangiu reiškiniu” – net veizolus prasitryniau, ar ne Nidos V. straipsnį skaitau delfyje 😀
Čia ne konservatiškumo, o perėjimo iš kokybės į kiekybę klausimas.
Tikrai per daug konservatyvūs. Gal būtų ir nieko, tik perdėtas Letuvių konservatyvumas itin nepatrauklus jaunimui ir prisideda prie jo emigracijos. Tai tikrai.
Dzermantas savo straipsnyje kai ką akivaizdžiai supainiojo.
Baltai sunyko ne todėl, kad jų palikuonių skaičius sumažėjo, o todėl, kad daugybė baltų, nuo dabartinės Maskvos iki dabartinės Varšuvos ir Berlyno, amžių bėgyje nutautėjo – tai yra prarado savo protėvių kalbą, ir iškeitė ją į slavų ar germanų kalbas.
Ir kaip tik lietuvių ir latvių kalbinis konservatyvumas padėjo išlikti paskutiniesiems baltams.
Beje, Dzermantas pats yra tokio kalbinio nutautėjimo pavyzdys – jo protėviai buvo lietuviai, jis pats save jau laiko baltarusiu, tačiau baltarusiškai praktiškai beveik nei kalba, nei rašo, nors ir moka.
Reikalavimą oficialiai vartoti Baltarusijoje tik baltarusių kalbą, o ne rusų, jis vadina kalbiniu nacionalizmu ir propaguoja rusų kalbos vartojimą Baltarusijoje bei Baltarusijos sąjungą su Rusija, kuri neišvengiamai baigsis galutiniu baltarusių kalbos išnykimu bei nutautėjimu.
Kitaip sakant, Dzermantas galėtų parašyti labai išsamų straipsnį: “Kodėl baltarusiai nyksta?”
Citata: “Baltai sunyko ne todėl, kad jų palikuonių skaičius sumažėjo, o todėl, kad daugybė baltų, nuo dabartinės Maskvos iki dabartinės Varšuvos ir Berlyno, amžių bėgyje nutautėjo – tai yra prarado savo protėvių kalbą, ir iškeitė ją į slavų ar germanų kalbas”.
Jei mes pasakom baltai nutautėjo, bet nepasakom iš kur tie baltai atsirado, tai lieka daug kas neaišku.
Bet jei sakyti, kad tai – tiesiog išlikę tie patys indoeuropiečiai, pavadinti baltais tada, kada visi, po truputį vis nutolstantys nuo kamieno (dėl įvairių priežasčių: patiems indoeuropiečiams, didėjant skaičiui geometrine pogresija, ieškant naujų prasimaitinimo plotų, jau pasikeitusiems bekovojant dėl to su dar nesikeitusiais ir pan.), nuo šaknų, jau turėjo kokius tai pavadinimus, tuomet darosi aišku, kad tai – objektyvus ir neišvengiamas procesas – senovėje visąlaik negyvensi, viskas keičiasi, gal tobulėja.
Japonams buvo bepigu – jie buvo uždaroje erdvėje, todėl iš išorės buvo beveik neįmanoma ten patekti ir ką tai iš esmės pakeisti.
Kažkiek esu susipažinęs tik su ankstesnėmis Aliaksėjaus Dzermanto pažiūromis. Panašu, kad nuo senųjų baltarusių baltofilo ir idėjos “baltarusiai – slavakalbiai baltai” pažiūrų jis gerokai nuklydo. O gal tiesiog pasireiškė esminis lietuvių ir baltarusių skirtumas – tai ką davė mums 1918-1940 m. nepriklausoma Lietuva.
Istorinius procesus, apie kuriuos dažnai nieko tikslaus ir nežinoma, pritempinėti prie šių dienų realijų, yra politikos filosofų mėgstamas užsiėmimas. Tačiau čia yra didelė grėsmė gerokai nusišnekėti. Ypač kai tiek dėl slavų kilmės tiek ir dėl baltų slavėjimo rytinėse jų žemėse lieka daugiau klausimų nei atsakymų. Na ir kai netolimos praeities įtaka pamirštama.
Kiek leidžia spręsti mėgėjiško archeologijos ir istorijos žinios, kaip taisyklė, baltai išliko ten kur buvo jų turtingiausios, tankiausiai gyvenamos jų žemės. Be to, gali būti, kad rytiniai baltai dar prieš slavų (Rusios) atėjimą patyrė kažkokį smūgį nuo kurio nebeatsigavo (pagal laiką atitiktų pirmosios Bulgarų imperijos gyvavimą ir bulgarų kiek vėlesnį bėgimą nuo Juodosios jūros į pavolgį). Beje, ir LDK atveju, lietuviškų raštų skaičius pastoviai augo. Daugelio pateikiama kaip lietuvių kalbos nuopolio pavyzdys “Broma atverta ing viečnastį” kartu buvo ir pirmąja lietuviška knyga išversta į lenkų kalbą. Tiesiog lenkų kalba plito sparčiau.
Apie slavų kilmę dabar yra visokių hipotezių, galima pasirinkti pagal savo skonį :-).
Na ir arčiau mūsų dienų. Šiandieninė Baltarusija yra paskutinis Sovietų sąjungos likutis. Tiesa, gana tvarkingas. Kiek jis toks gali likti – didelis klausimas. Kaip ir tai, kokia būtų baltarusių ir rusų emigracija, jei jie turėtų daugiau galimybių legaliai išvažiuoti dirbti į daug turtingesnes šalis.
Baltarusija iš viso prie Lukošiaus laikosi tik Lukošiaus apsukrumo išklenčyti įvairias lengvatas iš rasiejinių ir taip pragyventi dėka: kada ta gudrybė baigsis (tiesiog Rasieja, pati po truputį bankrutuodama, ilgai nebegalės būti dovanų karalium), tuomet ir visas tas baltų rusų surusėjimo procesas baigsis.
O man atrodo, kad Gudijos – Baltarusijos laukia labai sunkūs laikai. Kai Lukošius išeis , va tada ir prasidės. Susikibs vakarų ir Maskovijos jėgos. Mūsų pašonėje. Kas apie tai galvoja?
Lietuvai būtų prapultis tik vienu atveju, jeigu po Lukašenkos į Baltarusiją susikraustytų Lenkija… Kad to neatsitiktų, Lietuvai vienintelis kelias tarptautinėje politikoje veikti kaip tik galima, kad Baltarusijos valstybinis savarankiškumas stiprėtų, kad ji lygiuotųsi daugiau į Baltijos šalis, o ne į Lenkiją.
Vargu ar tai įmanoma – ten panašiai mąstoma, kaip ir Lietuvoje: štai ką pasakė Lukošius tiems, kurie norėjo skelbtis lenkais Baltarusijoje – važiuokite į Lenkiją ir ten būsite lenkai, o čia visi bus baltarusiais.
Kalba eina apie laikus po Lukašenkos…
Ilgai reikės laukti tokių laikų, o ir kiti, manau, yra tokie pat – kitaip jo nerinktų.