V. Radžvilas. Europos Sąjunga – prie lemtingo slenksčio (45)

Vytautas Radžvilas

Vytautas Radžvilas | asmeninė nuotr.

Dr. Laisvūnas Šopauskas Aikštės TV reportaže apie Prancūzijos teroro išpuolių pasekmes ir šiandieninę Europos situaciją kalbėjosi su prof. Vytautu Radžvilu.

– Prancūzijos prezidentas F. Olandas (F. Hollande) praėjus keletui dienų po teroro išpuolių savo kalboje pasakė: „tą penktadienį prancūzai žudė kitus prancūzus“. Toje pačioje kalboje jis paskelbė, kad Prancūzija yra karo būklėje ir pasiūlė keisti Konstituciją, kad galima būtų iš teroristų atimti pilietybę. Apžvalgininkai šioje kalboje pastebėjo tam tikrą nenuoseklumą ir melagystes, tipiškas Vakarų kairiesiems. Kaip galėtumėte pakomentuoti prezidento Olando bei kitų Vakarų valstybių isteblišmento atstovų retoriką?

– Tokia prieštaringa retorika yra viskas, kas jiems lieka susidūrus su tikrove. Juk ieškant šitos tragedijos ištakų, tektų sugrįžti į Prancūzijos revoliucijos laikus, kuomet kaip tik ir buvo įvestas šiandien galiojantis grynai legalistinis prancūzo suvokimas. Jau tuo metu išryškėjo prieštaravimas tarp akivaizdaus fakto, jog prancūzai yra konkrečiai apibrėžta kultūrinį ir tautinį tapatumą turinti nacija ir jų pretenzijų į tai, ką galima pavadinti pasauliniu pilietiškumu. Tai praktiškai reiškia, kad Prancūzija, tuo metu dar negalėdama numatyti to padarinių, priėmė formalistinę pilietybės sampratą, pagal kurią norint būti prancūzų tereikia pripažinti šitos šalies politinę santvarką, pritarti jos konstituciniams principams ir bent jau formaliai deklaruoti savo lojalumą vadinamosioms Apšvietos vertybėms.

Tačiau šioje sampratoje nuo pat pradžių buvo užprogramuotas gilus vidinis prieštaravimas. Norint tapti tam tikros tautos nariu, nepakanka pramokti tos tautos kalbos arba formaliai susipažinti su jos populiariosios-vulgariosios kultūros apraiškomis. Tautų formavimasis yra ištisus šimtmečius trunkantis vyksmas, kurio metu kaupiama institucinė ir istorinė atmintis, kuri galiausiai žmogų padaro vienos ar kitos tautos nariu. Jau net nebematau prasmės kalbėti apie tai, kad tauta negalima be bendros istorinės atminties ir bendro likimo pajautos. Tai štai toks įsivaizdavimas, kad norint būti prancūzu tereikia priimti Prancūzijos pilietybę ir sugebėti daugiau ar mažiau pašnekėti darkyta prancūzų kalba neleido laiku suvokti šių pamatinių dalykų.

Todėl buvo nesuprasta, kad vadinamosios pilietinės Prancūzijos nacijos milžinišką dalį sudaro žmonės, kurie istoriškai ir kultūriškai yra visiškai svetimi prancūzams, kurių lojalumas šiai tautai ir valstybei yra tik parodomasis. Buvo nenorima suvokti, kad po abstrakčia prancūzo priedanga šioje šalyje formuojasi visai skirtingos tautos. Kuomet šis vaizdinys subliuško su rūsčia teroro tikrove, ką galiausiai beliko vargšui Prancūzijos prezidentui daryti? Iš vienos pusės jam beliko konstatuoti banalų faktą, kad prancūzus žudė fomalūs Prancūzijos piliečiai, o painiojant mano minėtus aspektus – politinį, teisinį ir kultūrinį – formaliai žudė netgi prancūzai, tačiau čia pat lygiagrečiai teko pripažinti, kad tai nėra tikri prancūzai, nes tikriems prancūzams nuostata atiminėti pilietybę negaliotų. Tad iš esmės tai yra politinis, moralinis ir intelektualinis bankrotas, kurį ir išduoda ši prieštaringa retorika.

– Kaip galėtumėte pakomentuoti, kokią įtaką tarptautinei politikai padarys teroristiniai išpuoliai Paryžiuje? Kaip gali keistis ir Europos valstybių vidaus politika? Ar teisūs tie, kurie nuogąstauja, kad išpuoliai gali paskatinti slinktį link totalinės kontrolės ar kažkokios neototalitarinės tvarkos? Ir kaip tie pasikeitimai tarptautinėje ir vidaus politikoje atsilieps Lietuvai?

– Šis klausimas yra labai sudėtingas ir turi daugelį aspektų. Neabejotina, kad teroristinio išpuolio poveikis tarptautinei politikai bus milžiniškas. Tačiau manau, kad jis bus daugiau netiesioginis. Šis teroro išpuolis pirmiausia sukurs milžinišką įtampos židinį, kurio epicentras bus pati dabartinė Europos Sąjunga. Manau, kad šis konfliktas ES stumia prie lemtingo slenksčio, kurį pasiekus spręsis pačios Europos likimas. Dabartinė ES integracija yra vadinamasis Apšvietos projektas, kurio esmė ir galutinis tikslas yra likviduoti mums pažįstamą žmogaus formą, neigiant religiją, tautą, o galiausiai ir lytiškumą. Kitaip tariant, gilėjanti ES integracija yra tolydžio stiprėjantis ir spartėjantis to, ką mes dar iki XX a. vid. vadinome Europa, naikinimo vyksmas. Ir šitas vyksmas reiškia, kad mes, kurie save laikome europiečiais, paprasčiausiai išsižmoginame. Specialiai vartoju „išsižmoginimo“ sąvoką turėdamas omenyje, kad virstame savotiškos rūšies socialiais gyvūnais, neturinčiais jokių aukštesnių siekių ir tikslų.

Tačiau šis vyksmas sukūrė labai galingą šiuolaikinės politikos veiksnį, kurį galima pavadinti transnacionaliniu paneuropiniu elitu. Reikalo esmė ta, kad naikinant tautas ir nacionalines valstybes, iš tikrųjų atrišamos rankos ypatingos rūšies individams, kurie tiesiogine to žodžio prasme save laiko niekam neatsakingais ir neatskaitingais antžmogiais, ir jų veiksmų šiandien jau nebepajėgia kontroliuoti tai, kas tradiciškai buvo vadinama politinėmis bendrijomis. Tos politinės bendrijos moderniojoje Europoje, kurioms buvo atsakinga ne tik valdžia, bet ir kiekvienas šios bendrijos narys, buvo vadinamos tiesiog moderniomis tautomis, įgyjusiomis politinę formą suvereniose nacionalinėse valstybėse. Tai reiškia, kad kol egzistavo tokia politinės organizacijos forma, bet kuris individas buvo priklausomas nuo savo bendruomenės, taigi ir daugiau ar mažiau jos kontroliuojamas. Tuo tarpu nacionalinių valstybių ir tautų irimas reiškia, kad atsiranda masė nekontroliuojamų individų, kurie siekia grynai savo privačių tikslų susibūrę į niekeno nekontroliuojamas bendrijas, kurias net galima pavadinti savotiškomis gaujomis.

Šios gaujos, norėdamos turėti visiškai laisvas rankas, negailestingai naikina šiandieninį Europos tapatumą, ir paradoksas čia tas, kad tą naikinimo formulę kaip tik ir pasiūlė vienas iš ES vadinamųjų tėvų įkūrėjų Žanas Mone (Jean Monnet), jau 1950 m. pasakęs, kad Europa iki šiol neegzistavo ir mes ją turime sukurti. Tai reiškia, kad ES integracija yra projektas, kuris nušluoja mums pažįstamą Europą. Tačiau įgyvendinant šį projektą, kaip jau minėjau, susikūrė milžiniška transnacionalinė klasė, kuri ne tik gyvena ir pelnosi iš šio projekto, bet ir tiesiogiai juo parazituoja.

Šią milžinišką parazituojančią klasę sudaro keli segmentai. Pirmasis yra transnacionalinis politinis elitas, kurio santalka yra nieko nesprendžiantis Europos Parlamentas. Kitas segmentas yra milžiniška paneuropinė biurokratija, kuri taip pat išsiplėtojusi neįtikėtinu mastu. Ir galiausiai yra vadinamasis ekonominis segmentas – tai transnacionalinės korporacijos, kurių vienintelis tikslas yra kuo didesnis pelnas. Dar galima pridurti, kad šitai transnacionalinei klasei priklauso ir milžiniškas ją aptarnaujančių propagandininkų, ideologų ir panašių veikėjų sluoksnis. Tad Europos naikinimas yra visų jų gerovės šaltinis.

Ir jeigu kalbame apie dabartinę Europos krizę, visiškai akivaizdu, kad ji įsibėgėjo dėl to, kad nei vienas iš šių segmentų nebuvo suinteresuotas spręsti vadinamųjų pabėgėlių problemos taip, kaip turėtų spręsti visavertė savo pačios išlikimo siekianti valstybė. Buvo pasakyta aiškiai ir trumpai – verslininkams reikia darbo jėgos, o Europos transnacionalinei politinei klasei kuo skubiau reikia galutinai sunaikinti Europos tautas, galinčias iš jos pareikalauti atsakomybės. O vienintelis būdas tai padaryti yra naikinti tautas, jas tirpdant milžiniškoje jūroje atbėgėlių, esančių kitos kultūros ir visiškai kitaip suprantančių politinį gyvenimą. Norima atmiežti Europos tautas lygiai taip, kaip tai buvo daroma Sovietų Sąjungoje, vykdant vadinamąją internacionalinę tautų suartėjimo politiką. Tokioje situacijoje ir įvyko šiek tiek nelauktas dalykas – paaiškėjo, kad ši eilinė avantiūra buvo pernelyg įžūli ir jos padariniai per labai trumpą laiką tapo akivaizdūs daugybei iki tol ilgą laiką buvusių naivių ir patiklių Europos piliečių.

Susidūrus su nevaldomu migrantų srautu liktų tik dvi išeitys: pripažinti, kad bankrutuoja ne tik dabartinė ES migracijos politika, bet kad ir visas integracijos projektas stovi ant kreivų pamatų, bet šitoks pripažinimas reikštų, kad tektų pasakyti, jog visi žmonės, kurie vadovauja šio projekto įgyvendinimui, Europą veda ne šiaip į niekur, bet į visišką susinaikinimą. Toks Europos politinio elito žingsnis, kuris liudytų sąžinės ir atsakomybės buvimą, šiuo metu yra praktiškai neįsivaizduojamas, todėl sąmoningai ir geranoriškai toks žingsnis tikrai nebus žengtas. Kita išeitis yra slėpti problemos egzistavimą, bet aišku, kad toliau slapstyti ir pigia propaganda bei retorika dangstyti principines Europos integracijos projekto ydas vargu ar pavyks, nes, kaip minėjau, jo padariniai šiandien jau akivaizdūs net ir naiviems žmonėms.

Todėl galimos trys šio vyksmo baigtys. Pirmasis scenarijus, kuris yra pats blogiausias, bet man nebeatrodo pats įtikimiausias: viskas lieka kaip buvę, Europos valdantysis elitas sugeba laikinai stabilizuoti situaciją ir toliau pajėgia sėkmingai slopinti mąstančius kritikos ir protesto balsus, o visa tai pasibaigia savižudybe. Tačiau žaibiškai bunda europiečių tautinė ir valstybinė sąmonė, todėl jeigu elitas geruoju nesiims spręsti pamatinių Europos ateities klausimų.

Galimas antras scenarijus, kuris pasireikštų šiurkščiais ir ne visai politiniais sprendimais. Tai reikštų, kad tik dar didesniu mastu pasikartotų tai, kas Europoje jau yra įvykę XX amžiuje. Juk kai kalbame apie sovietinį komunizmą ir vokiškąjį nacionalsocializmą ir baisimės šiais režimais, kažkodėl nenorime prisiminti, kad jie viso labo buvo patologinės reakcijos į vadinamojo liberalizmo patologijas. Tokia reakcija reikštų tai, kad Europoje turėtume gana griežtus nacionalistinius režimus, bet, kita vertus, jie iš tikro nebūtų tokie ekstremalūs tuo požiūriu, kad tikrai nepasikartotų tokie dalykai, kokie vyko 4-ajame dešimtmetyje Vokietijoje. Manau, kad tikrai nebūtų kokio nors masinio kitų rasių žmonių persekiojimo ar naikinimo, paprasčiausiai būtų taip, kad nelojalūs elementai be ilgų svarstymų ir teismų būtų deportuojami iš Europos, būtų apribotos daugelis dabartinių vadinamųjų demokratinių laisvių ir teisių vien dėl saugumo. Tad Europa būtų mažiau komfortiškas žemynas. Turint omeny gresiančią pražūtį, toks variantas nėra pats blogiausias.

Žinoma, geriausias scenarijus būtų, jei Europos atsigavimas būtų tiek spartus, kad jau artimiausiuose rinkimuose realią įtaką įgytų šiandien visaip juodinamos ir šmeižiamos (beje, tai daroma vis nedrąsiau) vadinamosios ekstremistinės jėgos. Iš tikrųjų tai paprasčiausiai iki tol marginalizuoti politiniai dariniai, tokie kaip Prancūzijos Nacionalinis frontas, iš kurių buvo daromas baubas, nors jeigu atidžiai paskaitai absoliučios daugumos tokių Europos partijų programas, nesunkiai supranti, kad jie reikalauja to paties, ko reikalavome mes Sąjūdžio laikais. Tada mes norėjome, kad Lietuva vis dėlto išliktų Lietuva, t.y. išsaugotų savo kultūrinį ir kitokį tapatumą.

Tos šiandien vadinamos ekstremistinės partijos, bent jau absoliuti dauguma iš jų, siekia visiškai to paties ir nieko daugiau. O tikrai fašistinių ar nacionalsocialistinių partijų ten yra nedaug, jos yra negausios ir marginalios. Tad jeigu rinkimai pakryptų šioms partijoms palankia linkme, būtų įmanomas dar padoresnis scenarijus, nes tai priverstų šiuolaikinį Europos politinį elitą pradėti galvoti. Tokiu atveju politinis dialogas būtų pati geriausia, nes taiki, išeitis, t.y. spaudžiant šitoms partijoms galų gale Europa pradėtų tvarkytis. Kad toks kelias nėra visiškai beviltiškas, rodo tai, kad Pranūczijoje, Anglijoje ar Vokietijoje vadinamosios isteblišmento partijos, kurios aklai vykdė Europos ištautinimo ir išvalstybinimo politiką, vis tik pradeda keisti retoriką. Ir nėra neįmanoma, kad tokia retorikos kaita galiausiai virstų ir tam tikrais apčiuopiamais praktiniais žingsniais, keičiančiais ir kasdienę politiką.

Šie trys variantai Europai yra vieninteliai ir tai teikia tam tikrų vilčių. O kalbant apie Lietuvą, kol kas ji šiame kontekste atrodo tiesiog apgailėtinai, nes sunku įsivaizduoti ką nors niekingesnio kaip aukščiausius Lietuvos pareigūnus, lakstančius į nežinia kokias šalis tam, kad priviliotų į Lietuvą migrantus, kurie čia net nenori keliauti. Tuo požiūriu dabartinė Lietuvos valdžia yra daug niekingesnė nei net sovietinės Lietuvos administracija, nes kuomet į Lietuvą būdavo keliami kolonistai iš kitų sovietinių respublikų, tai vis dėlto būdavo Maskvos direktyvos, kurias norom nenorom tekdavo vykdyti. Maža to, turime duomenų, kurie liudija, kad anoji okupuotos Lietuvos administracija pagal išgales stengdavosi tų direktyvų nevykdyti. Pavyzdžiui, kai Maskva organizuodavo eilines dideles statybas, kurioms reikėdavo daug darbo jėgos, jie mėgindavo ją sutelkti iš vietos gyventojų. Kitaip tariant, sukviesti į tas statybas Lietuvos kaimo žmones. Turint omenyje, kad šitai Lietuvos valdžiai panašios represijos negręsia, galima sakyti, kad jie elgiasi tikrai apgailėtinai.

Be abejo, pas mus veikia tie patys veiksniai kaip ir Europos Sąjungoje. Visiškai akivaizdu, kad tam tikri verslo sluoksniai tenori pigios darbo jėgos ir todėl absoliučiai nemąsto apie patirtis, kurių apsčiai yra sukaupusi Vakarų Europa su vadinamąja multikultūrine visuomene. Jie net ir teroro aktų akivaizdoje sąmoningai ignoruos visiškai realias grėsmes nacionaliniam saugumui. Bet bėda ta, kad akivaizdžiai ir valdžios sluoksniuose esama žmonių, kurie iš šito migrantų perkėlimo projekto norės pasipelnyti, nes nesunku įsivaizduoti, kad horizonte matosi naujos ir gerai apmokamos darbo vietos juo neva integruojant, padedant prisitaikyti Lietuvos darbo rinkoje. Kitaip tariant, atsiveria dar viena niša parazituoti. Ir tai žmonės, kurie jokių tautinių ir valstybinių sentimentų neturi, galima sakyti, kad jie yra labiau antilietuviški ir antivalstybiški nei sovietinių laikų nomenklatūra ir funkcionieriai, todėl Lietuvai šis imigrantų iššūkis iš tiesų labai rimtas.

Jeigu jau kalbame apie patį Merkel planą priimti daugybę migrantų ir paskirstyti juos po ES valstybes (nors jas jau reikėtų vadinti tik provincijomis), tai esmė ta, kad visos ES šalys, taip pat ir Vidurio-Rytų Europos šalys, yra atvirai pradedamos traktuoti kaip savotiški darbo jėgos surinkimo ir skirstymo punktai. Kitaip tariant, jie čia atsiunčiami arba suvežami tam, kad mes juos išlaikytume ir jais rūpintumėmės, bet įsivaizduokime, jog Vokietijos ekonomikai prireikia darbo jėgos, ir tada bus labai nesunkiai rastos priemonės, kad vėl pradėtų veikti tas žmogiškųjų išteklių traukos siurblys, kuris veikė ištisus 25-erius metus ir dėl kurio veikimo mes praradome 800 tūkst. savo bendrapiliečių. Taigi mes esame verčiami savotišku darbo jėgos rezervatu ir todėl galima tik spėlioti, kas gali nutikti ateityje.

Idealiu atveju turtingosios Vakarų Europos šalys, jau susiurbusios mūsų žmones ir jų darbo jėgą, pasinaudotų pas mus jau apšilusiais kojas ir šiek tiek integruotais pabėgėliais, o blogesniu atveju viskas baigtųsi daug prasčiau, nes atidarius šitą kanalą pabėgėliams, visai įmanoma, kad tokios periferinės valstybėlės kaip mes būtų paverstos savotiškos rūšies Europos Sąjungos Didžiasaliais. Tai yra vietomis, į kurias būtų siunčiami arba išstumiami visiškai degradavę tų vadinamųjų pabėgėlių sluoksniai. Žmonės, kurių patys europiečiai niekaip negalėtų panaudoti, labai elegantiškai būtų nuolatos siunčiami čia.

Štai kodėl čia lemiamas klausimas yra, ar mes elgsimės taip, kaip elgiasi Lenkija ir kitos Vidurio Europos šalys, ar sukursime labai pavojingą precedentą. Nes kartą nuolankiai sutikę su šiuo skirstymo principu, mes visiškai kapituliuotume ir visais kitais atžvilgiais. Taptume savotiška ES kloaka. Todėl manau, kad daug dalykų dabar spręsis ne tik valdžios koridoriuose, bet šiuo momentu kaip tik reikia, kad pabustų ir pati visuomenė. Ir šiandien matau labai aiškų vaizdą – akivaizdu, kad supratimo, kokios laukia grėsmės, esama labai daug. Žinoma, šio vaizdo dar kol kas neatspindi didžioji Lietuvos žiniasklaida, bet man atrodo, kad situacija jau yra nauja tuo atžvilgiu, jog vis tik tikrovė pasikeitė taip stipriai, kad jokios įprastinės cenzūravimo ir kitokio mąstymo slopinimo priemonės greičiausiai jau nebebus efektyvios. Bet labai daug priklausys nuo to, ar tie žmonės, kurie suvokia dabartinę situaciją, pradės vienytis ir rimtai priešintis šiai pavojingai tendencijai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

45 komentarai

  1. alksnaitis:

    Pagarba Vytautui Radžvilui už tiesos žodžius tamsos siautėjimo metu.

  2. Goda:

    Nemanau, kad verslininkai tiki pigios darbo jėgos mitu. Jiems turėtų būti aišku, kad tie žmones čia imigruoja ne dirbti. Taigi jeigu jie domina verslininkus, tai tik kaip vartotojai. Idealūs vartotojai išlaikomi valstybių.

    Bet pagrindinis tikslas – sukurti emigrantais nestabilumo židinius, kad būų galima bauginti ir kontroliuoti visuomenę. Atskiesti tautas rėksmingais ir pavojingais emigrantais, kad jos nustotų daryti menkiausią įtaką politikai.

  3. Artojas:

    Visiškai pritariu Godai, tik dar pridurčiau, kad tai globalistų penkta kolona Europos tautų naikinimui.

  4. Ačiū, gerbiamas Vytautai, kad išsklaidote televizijos pučiamą miglą. Pritariu Jūsų mintims. Linkiu sėkmės ir sveikatos.
    Laimutis iš Panevėžio

  5. Juozas:

    ” jei Europos atsigavimas būtų tiek spartus, kad jau artimiausiuose rinkimuose realią įtaką įgytų šiandien visaip juodinamos ir šmeižiamos (beje, tai daroma vis nedrąsiau) vadinamosios ekstremistinės jėgos.”

    Tai tik ne mūsuose. Mūsiškai tautininkai neturi to, ką turi Marina Le Pen. Kiaušų.

    Bet moka puikiai prasivardžiuoti ( name calling). Tai tinka vaikų žaidimuose, o politika- kiek kitokie žaidimai. Fas!

  6. Vakarų tautos gyvenusios apie 200 metų laisvą, demokratinį gyvenimą save yra išsėmusios, atsibodusios pačios sau, o Vidurio, Rytų tautos buvusios carinės, o po to komunistinės sovietijos tautinėje, politinėje ir kultūrinėje priespaudoje yra negalėjusios tokio istorinio etapo praeiti. Todėl dabar jos yra skirtingose istorinio rato fazėse. Vakarų tautoms savo gyvenimui plačiąja prasme pagyvinti reikalingi imigrantai – pabėgėliai, kai tuo tarpu Rytų, Vidurio tautos dar nėra išsisėmusios – savęs kaip tokių realizavusios, turi vystymosi potencijos pačios savyje. Dėl to yra tokios skirtingos Vakarų ir Vidurio Europos šalių pozicijos pabėgėlių priėmimo klausimu, tokie prieštaravimai tarp šių Europos dalių šalių. Tame kokio nors lemtingo slenksčio Europos Sąjungai nematyčiau, tai eilinis – įveikiamas vykstančio proceso prieštaravimas. Lietuvos dalyvavimas jo sprendime bus daugiau simboliškas. Taigi nieko tokio, kaip toje pasakoje “Bėkim, dangus griūva”, čia nėra. O greičiau tai dar vienas iš kirkilinio tipo paraginimų dėtis prie Lenkijos… Tarsi nesirastų Lietuvoje galvų, gebančių tinkamai spręsti valstybės reikalus patiems…

  7. dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Citata: “– Prancūzijos prezidentas F. Olandas (F. Hollande) praėjus keletui dienų po teroro išpuolių savo kalboje pasakė: „tą penktadienį prancūzai žudė kitus prancūzus“. ”
    O ka sako Vytautas Radvilas: ” Iš vienos pusės jam beliko konstatuoti banalų faktą, kad prancūzus žudė fomalūs Prancūzijos piliečiai,…”
    O man is viesos informacijos yra zinoma, kad ta teroristini ispuoli padare daugiausiai asmenys is Europos sostines Briuselio, Malenbeko rajono!!! Tai jie ten gime ir augo! ir buvo briuseliskai INTEGRUOTI i visuomene taip, kad dejo “skersa” ant visu intergratoriu, nes pasirinko diferenciacija…. t.y. gyventi atskirai savoje benduomeneje.
    Tai cia konstatuojant FAKTUS, ponas V.Radzvilas visiskai nenutolo nuo Prancuzijos prezidento Hollande.
    Tai ar cia reikia, kad galima pasitiketi pono V.Radzvilo kalbejimu? O kaip tas jo “draugelis”, taip pat klastojantis faktus? O draugelis Hollande tuoj pat krito putinokui po kojomis pagelbos prasydamas! Ir sugalvojo pulti Sirija, gal net ISIS ! O teroristai tai is Briuselio, Belgija. Tai kodel nenutare bomborduoti Briuselio? Butu logiska, nes is ten teroristai atvyko, ten augo…. ir tik viliau susiproteje Briuselyje, tame Molenbeko rajone ivesti nepaprastaja padeti! Susiprato… bet ka tada daryti su Sirijos bombordavimais? Kam ta putinoko pagalba jam reikalinga? Gal taresi, kaip cia dali prancuzu i Sibira deportuoti? Man taip taip atrodo, jeigu manai, kad nusikaltima padare prancuzai…. ir esi pasirenges bomborduoti, tai bomborduok Prancuzija?! Ar tik ne bulviu kose pas pona Hallande galvoje? O gal pasimete, isprotejo vyriskis visai netekes “girlfriend”? Ir tokie valdo Europa! Itariu, kad pamirso pagalvoti pries kalbedamas!

    • alksnaitis:

      Dr. Jonai Ramanauskai tamstos mastymas, pasaulio suvokimas labai keistokas V.Radžvilas dėsto gilias ir pagrindines priežastys kurios keičia dabartinės Europos veidą, tai labai liečia ir lietuvių tautą.Kuri gali per kelias kartas priartėti prie kritinės išnykimo ribos ypač tie kurie gyvena užsieniuose, trys , keturios kartos ir didžioji mūsų emigrantų , lietuvių vaikų jau nekalbės lietuviškai ir nesies save su lietuvių tauta.O tie kurie liks Lietuvoje praskiesti dideliu kiekiu emigrantų iš Afrikos, Azijos palengva užleis atėjūnams vietą.Lietuva žinoma liks, bet be lietuvių.O tamstos rašinyje kaip Ibrahimas sprogdino ir iš kus jis atsirado yra tiesos. Bet tai yra labai siauras matymo laukas, bet V. Radžvilas tokiems, kaip tamsta ir tokiems , kaip aš bando parodyti platų pasaulio matymo lauką.Nes jei matysi siaurai, taip ir liksi nesupratęs kodėl išnyko lietuvių tauta po 50 metų, panašiai kaip prūsai. Tamstos rašimą palyginu tamsta apie kiaušinius, vinis turgelyje, o žmogus tau apie galaktikas, kitas planetas , kaip jos sutvertos.

      • Būkime objektyvūs: dr. Ramanauskas teisus – jokia tų žmonių integracija neįvyko, nes jei jie būtų integravęsi, tai jie save laikytų prancūzais, o ne klajokliais arabais, kuriems visai nesvarbu kam nuimti galvas.
        Apie integraciją, panašu, jau ir Lietuvoje pradedama galvoti rimčiau (nuolatinis tos minties padavimas nepraėjo veltui):
        http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/buves-vsd-vadovas-siulo-drastiska-sprendima-del-tautiniu-mazumu-mokyklu.d?id=69802934

        • dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

          Na mane prajuokino ponas “tikras lietuvis”, tai kaip jie gali buti tikri ar ne tikri prancuzai, jeigu jie gime ir augo Briuselyje, Malenbeko rajone, BELGIJOE! Tai gal ir Lietuvoje gime ir auge yra prancuzai? 🙂
          Ponui alksnaiciui ka galiu atsakyti? Tegu ponas V.Radzvilas desto ir labai labai gilias mintis, taciau jam aiskiai nepamaisytu kalbant apie faktus pasitikrinti ar tai ka sneka faktas ar tik propagandinis burbulas. Tai reikstu dar gilesni V.Radvilo mastyma ir galetu pasirodyti, kad ponas V.Radzvilas buvo labai stipriai suklydes labai giliai mastydamas. Proto konstrukciju kiekvienas gali prisigalvoti, o va buti negailestingu vertinat faktus ir gerokai vertingesne savybe, nei proto konstrukcija vietoj fakto. Ir kai iskraipomas faktas pagal samprotavimu uzgaidas, tai pasitiketi tokiu mastymu yra per daug rizikinga! Todel ar tai Radzvilas ar kas nors kitas…. i kito proto konstukcijas zvelgiu kritiskai lygiai taip pat kaip ir i savo. Ne tik, kad kito proto konstukcijomis pasitiketi sventai nereiketu, taciau net ir savo samprotavimais galima nepasitiketi, nes keiciantis aplinkybiu zinojimui keiciasi isvados, keiciasi procesu isivaizdavimas ir ju aprasymas. Tai nelikeciau nei ponui kritikantui, nei ponui Radvilui, nei sau paciam uzsimauti teisuolio grandiniu ir nematyti placiau. O juk ne taip jau daug ir noriu is to V.Radvilo…., kad gerbtu FAKTUS, o ne vien savo proto konstrukcijas. I ta dalyka atreipiau demesi jau seniau, kai V.Radzvilas savo proto konstukcijas pastate auksciau LR Konstitucijos…. vadinasi priartejo prie Dievo? O yra tik varganas zmogelis zemes pavirsiuje.

          • Prancūzijos prezidentas sakė, kad “prancūzai šaudė į prancūzus”.
            Apie tai kalba.
            Bet jei jie, tie šaudytojai, tikrai gimė, augo ne Prancūzijoje, o tik prancūzkalbėje, pvz., Belgijos dalyje, aš irgi jų nelaikyčiau prancūzais.
            Kaip ir paties, kuris gyveni amerike: nesi lietuvis ir nekišk snapo į Lietuvą, ją pametęs likimo valiai.
            Kumiekajieš, seni? 🙂

  8. Manyčiau, kad Radžvilas nieko teoriškai platesnio nepasakė, o tik užtempė ant to seno skepticizmo ES kurpalio F.Olando Prancūzijos politiniam valdymui skirtus žodžius. Pasaulis darosi kitoks dėl kitų dalykų – dėl absoliuto dydį jame pasiekusios komunikacijos masto, verčiančio ją ir jį tuštybe…

    • Vaitas:

      Europinamo (naikinamo) tautiškumo akivaizdoje prancūzų pamėgtuose prieštaringų minčių deriniuose pasigirsta – „Niekada nebuvome tokie laisvi, kaip okupuoti Vokietijos“. Ko gero ir mes – niekada nebuvome tokie tautiškai vieningi, kaip okupuoti Rusijos.

      • Mat, Rusija ar Lenkija ne tik teritorijas grobė, bet ir jose esantį tautiškumą pavergdavo, naikindavo, todėl tautiškai vieningi galėjome būti tik širdyse, o ne realybėje. Maskvai atleidus vadžias tas širdyje buvęs tautiškumas išsiliejo Sąjūdžiu.

        • Maskva ne atleido vadžias, bet milžino molinės kojos nebelaikė.
          O tai jau kas kita: visa ta jų politika – neteisinga.
          Štai tema – paskaitykite: http://www.buzina.org/forum.html?func=view&catid=10&id=152900&limit=10&start=2360
          Jos esmė: ukrainiečiai yra руськие (nuo žodžio Русь), o štai rasiejiniai – руссифицированные ir обрусевшие = русские. Lietuviškai – rusiški.
          Tai va: Ukrainoje tokių rusiškų rasiejiniai prikūrė, paskui “vadavo”, “gelbėjo”.
          PAS MUMS TOKS JŲ FOKUSAS NEPRAĖJO – A T S I L A I K Ė M E.
          Bet tik todėl, kad lietuvinome tuos, kurie norėjo įeiti į šios teritorijos bendruomenę.
          Tai dera daryti ir toliau.

  9. alksnaitis:

    Būtu labai įdomu išgirsti Tautininko sąjungos vicepirmininko ideologijai –Mariaus Kundroto – Pick , Juliaus Pankos Barto nuomonę dėl šio V. Radžvilo rašinio-straipsnio.

  10. Juozas:

    “vicepirmininko ideologijai –Mariaus Kundroto – Pick” ?

    Būtų visiška tautininkų katastrofa, jei tai tiesa.

  11. Negalime tylėti:

    Nejaugi tylėsime , kai mažai tautai, mūsų mažai valstybei gręsia išnykimas. ES naikina pati save ir mus. Blogiau negu prie sovietų

  12. Dronas:

    Is esmes teisingas straipsnis, bet… Visada tas nelamtas bet, islenda kaip yla is maiso. Ir ta yla, tai butent isgirtasis prancuzijos frontas. Tai kremliaus islaikoma kontorele ir laimejus rinkimuose, jie mus ruskiui parduos ne nemirkteleje, tuojau puls glebesciuotis, padovanos “Mistralius” na ir dar atsiprasys. Problema ta, kad situacija tarp kalto ir priekalo. Is vienos puse kremlius us savo rankiniais “desiniais”, is kito euroliberalai su savo “integruotais” teroristais ir kitom skystaprotisko nesamonem. Na ir dar vezimas problemu. Daug kur, isskyrus Lenkija, daugelis taip vadinamu “desiniuju” yra slykstus kremliaus projekteliai. Tikri desinieji ju desinais ne nelaiko, o paminejus spjauna per peti ir nelabai cenzuriskai issireiskia. Tai tiek apie prancuzu fronta ir panasius darinius, o dabar ju islys daugiau. Tikri desinieji dazniausiai bus nustumti i sali, nes netures tiek lesu, o kreliaus parankiniai triumfuos. Sudas gaunasi. Gyvent kaip dabar, jau vemt vercia, o leisti kremliui laimet, savizudybe. Stai tokios tokeles.

    • S:

      Kaip suprast “mus parduos”? Nebūk prekė, ir neparduos.

      • alksnaitis:

        Brolau Dronai, nepyk, kad bandau lysti į tavo pasulį. Bet, kad suprastum, kas vyksta šiame pasulėlyje norėtusi, kad tu paklaidžiotum po Lietuvos ir pasaulio istoriją.Kad suprastum kam naudinga, kad lietuviai paliktu svo gimtinę Lietuvą, kur dingo Lietuvos nepriklausomybė?Pabandyk išsiaiškinti, kaip susikūrė Federaline rezervu sistema 1913 gruodžio 23, kokie JAV prezidentai tam priešinosi.Kokia šalis daugiausiai laimėjo po pirmo pasulinio karo?Kokios šalys rėmė Lietuvos respubliką 1918-1939, o kokios norėjo kad būtu sukurta didžioji Lenkija?Kokie bankininkai rėmė 1917 revoliuciją – perversmą Rusijoje, Hitlerį , Staliną .Prisimink Jaltos konfernciją 1945,ar nebuvo po antro pasulinio karo padalinta Europa pvz kaip Ribentropo, Molotovo paktu, ar tikrai JAV nepripažino Lietuvos okupasijos ar tik tai padarė kokstai sekretorius ,asmeniškai pvz vienas iš Butkevičiaus ministrų?Pasidomėk tokiu Amerikos politiku, kino režisieriumi, kino prodiuseriu, šešių Oskaru laimėtoju – Aron Russo 1943-2007, jo kalbų apie Rokfelerius, busimą isiveržimą į Iraką, Afganistaną,busimą kovą su terorizmu,Niujorko įvykius 2001.09.11.Ypač atkreip dėmesi , kaip ten Pentagono pastate atsirado 6 metru skylė, nors valdžia sakė, kad įskrido lektuvas boingas, kurio plotis su sparnais 37 metrai. dar karta perskaityk ką rašo V. Radžvilas,paskaityk Viliaus Bražėno kalbų apie globalistus.

  13. alksnaitis:

    į tavo pasaulį / klaida/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: