A. Jokubaitis. Europos Sąjunga kaip religijos forma

Paskutinių dviejų metų politiniai įvykiai leidžia padaryti dvi išvadas apie Europos Sąjungą. Gera žinia yra tai, kad tapo aišku, jog savo dabartiniu pavidalu ši politinė organizacija pasižymi struktūriniais trūkumais. Žinant šį dalyką, galima ieškoti naujų valstybių sąjungos formavimo kelių. Bloga žinia yra tai, kad toliau tikima, jog išryškėję ES trūkumai yra sėkmės dalis. Politinė istorija rodo, kad neužtenka turėti gerų idėjų, bet reikia mokėti jas įgyvendinti. To kol kas nepavyksta padaryti Europos Sąjungai. Ši organizacija vis labiau smenga po savo pačios sukurtomis institucijomis, ir nepanašu, kad tai greitai bus pripažinta. Tam gali prireikti stipraus sukrėtimo iš išorės. Kol kas Europos Sąjunga eksperimentuoja, ir tam ją papildomai skatina JAV priedanga. Lietuva taip pat vis labiau įsitraukia į sunkiai pataisomus eksperimentus. Visi žinome, kad netikusį įstatymų leidėjų ar vyriausybės sprendimą galima pakeisti kitu. Tačiau imigrantai dažnai atvažiuoja amžiams.

Neužtenka norėti sukurti politinę valstybių sąjungą, dar reikia rasti tam reikalui tinkančią politinę formą. Dabartinėje Europos Sąjungoje vyksta ginčas tarp tų, kurie mano, kad sąjunga turi įgauti imperijos pavidalą, ir tų, kurie nori ją išlaikyti kaip tautinių valstybių konfederaciją. Po Antrojo pasaulinio karo tauta buvo diskredituota kaip politinio gyvenimo pagrindas, tačiau neaišku, kas galėtų ją pakeisti. Savo dabartiniu pavidalu Europos Sąjunga neatrodo rimta alternatyva. Šios sąjungos kūrimas susiduria su vis didesnėmis problemomis ir tampa rimta pasaulinės netvarkos priežastimi. Drąsiai galima teigti, jog tai, ką norima padaryti Europoje yra didžiulė revoliucija. Tai neregėto masto politinė revoliucija, politinis perversmas ir nepaprastoji padėtis. Norima sukurti ne naują politinį režimą, kaip tai atsitinka revoliucijų metu, bet surasti naują ir nematytą politinę formą.

Per du po Prancūzijos ir JAV revoliucijų prabėgusius amžius Europos tautos nuo imperijos perėjo prie tautinės valstybės. Tai buvo skausmingas, daugybės aukų pareikalavęs perėjimas nuo vienos politinės formos prie kitos. Vyko karai, sukilimai ir neapsieita be skaudžių kraštutinumų bei perlenkimų. Tai gerai žinome iš Lietuvos istorijos. Skirtingai negu Vakarų Europos tautos, lietuviai turėjo vaduotis ne tik iš monarchijos idėja grindžiamos Rusijos imperijos, bet ir iš modernios sovietinės imperijos. Lietuviai kaip reta kita senojo žemyno tauta neilgai galėjo pažinti nepriklausomos tautinės valstybės gyvenimą. Sąjūdžio politinis projektas baigėsi netikėtai. Nesuspėjusi įgyti savarankiško politinio gyvenimo patirties, Lietuva referendumo keliu tapo naujos sąjungos nare.

Šiandien susiduriame su dideliu politiniu eksperimentu – bandoma sukurti naują, analogų neturinčią politinio gyvenimo formą. Tačiau šios formos paieškos kol kas neduoda norimų rezultatų. Europos Sąjunga įstrigo pusiaukelėje. Jai nepavyko sukurti naujos politinio gyvenimo formos, bet ji vis labiau naikina senąją, vadinamą „tautinės valstybės“ vardu. Toliau egzistuoja tautinės valstybės, bet paraleliai joms kuriamos naujos imperinės struktūros. Jau matyti esminiai tautinės valstybės ir Europos Sąjungos kūrimo skirtumai. Palyginus su tautinio atgimimo (o tiksliau – gimimo) sąjūdžiais prie Europos Sąjungos pereinama biurokratiškai, daugiau politinio elito pastangomis, be piliečių entuziazmo, emocinio pakilimo ir asmeninio įsipareigojimo. Tai paskatina vis didesnį Europos Sąjungos politikų nesiskaitymą su piliečių valia. Kelių politikų galvose gimusias idėjas nesunkiai galima primesti net 28 valstybių gyventojams. Politikai nori sukurti kažką universalesnį už tautinę valstybę. Remiantis senomis sąvokomis, tai reikėtų vadinti imperija. Tačiau Europos Sąjunga vengia šio termino. Paskutiniai įvykiai rodo, kad ši politinė organizacija kol kas yra tik nevykęs imperijos pamėgdžiojimas. Toks pat nevykęs, kaip ir europarlamentarų noras vaizduoti politikus.

Socialiniai mokslai negali numatyti ateities. Gali būti, kad Dievas pasirinko mums kol kas nesuprantamą Europos žygio į naują politinio gyvenimo formą kelią. Tačiau sprendžiant iš mūsų jau turimos patirties, galima mąstyti ir priešingai – dabartinio pavidalo Europos Sąjunga neturi geros ateities. Būtent taip šiuo metu mąsto tiek euroskeptikai, tiek eurooptimistai. Šiuo atžvilgiu egzistuoja stebėtinas abiejų pusių sutarimas. Nepalaikant nei vienos, nei kitos pusės, norisi nurodyti kelias galimo pesimizmo priežastis. Pirma, dabartinė Europos Sąjungos politinė struktūra negali būti traktuojama kaip lygiavertis tautinės valstybės pakaitalas. Tai tik vieną po kitos politines nesėkmes kuriantis mechanizmas. Šį dalyką ryškiausiai rodo ES užsienio politika. Europos Sąjunga kaip tarptautinės politikos subjektas yra mažai patikimas darinys. Nemažesnės yra ir jo vidinės problemos. Į sąjungą įeinančios valstybės patiria didžiųjų valstybių spaudimą. Antra, Europos Sąjunga nėra nei tauta, nei valstybė. Tai reiškia, kad ji dar neturi kokios nors per du su pusę tūkstantmečio mums pažįstamos politinės formos. Trečia, šokiruoja Europos Sąjungos idėją įgyvendinančių politikų menkumas. Net status quo ginanti žemyno žiniasklaida nepajėgia sukurti nors vieno žmones paskui save vesti galinčio politiko įvaizdžio. Europa seniai neturėjo tokių menkų politikų.

Labiausiai neramina, kad Europos Sąjungos institucijos vis drąsiau kėsinasi į suverenių tautinių valstybių galias. Tai ypač pavojinga, žinant, kad dabartinė sąjunga yra nuolatos apie savo galimą žlugimą kalbantis politinis darinys. Niekas paskutiniu metu tiek nekalba apie šios politinės organizacijos žlugimą, kaip jos kūrėjai iš didžiųjų Vakarų Europos valstybių. Jie jau beveik visuotinai įtvirtinto požiūrį, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys yra pagrindiniai Europos Sąjungos griovėjai. To niekada nebuvo tautinėje valstybėje. Žemaičiai, tarkime, aukštaičiams niekada nepriekaištavo, kad jie griauna Lietuvos valstybę. Tuo tarpu dabar senajame žemyne vyksta kultūriniai karai. Vienas labiausiai neigiamų Europos Sąjungos veiklos padarinių yra kontinento depolitizacija. Piliečiai vis mažiau nori dalyvauti politinėje veikloje, viską palikdami biurokratų sprendimams. Vakarų Europos politikai mėgsta ieškoti nedemokratiškumo krislų Vidurio ir Rytų Europos piliečių akyse, bet nemato antidemokratiškų rąstų, kyšančių iš Europos Sąjungos politikų akių.

Naivu manyti, kad Europos Sąjungos dabartinės problemos gali būti išspręstos keliais techniniais sprendimais. Šios politinės organizacijos problemos yra giliai įaugusios į kelių šimtmečių Europos istoriją. Europos Sąjunga grindžiama pilietine religija, kuri paskutiniu metu dažniausiai vadinama „žmogaus religijos“ vardu. Ši religija turi du pagrindinius principus – „žmogus žmogui yra žmogus“ ir „žmogus žmogui yra dievas“. Tai vienas iš falsifikuotų krikščionybės pakaitalų. Europiečiai mano, kad svarbiausias dalykas yra žmonių lygybė, kuriai nereikia kultūrinių tarpininkų, panašiai kaip reformatų bažnyčiai nereikia katalikų pripažįstamų religinio gyvenimo formų. Politika tampa panaši į šiuolaikinį meną, kuriame nelieka vietos mums pažįstamai tikrovei. Nesvarbu, kad žmogus neturi sugebėjimų menui, ant šiuolaikinio meno centro būtinai reikia užrašyti, kad visi žmonės yra menininkai. Kai iš Afrikos į senąjį žemyną atvyksta žmonės, europiečiai juos pasitinka kaip žmones, be dėmesio kultūriniams, religiniams ir politiniams skirtumams. Šio dalyko negalima vadinti „tautų kraustymuosi“, nes tai tik vienų žmonių atsikraustymas pas kitus žmones, ir jie atvyksta į Europą ne kaip tautos, bet tik kaip atskiri, skirtingų poreikių turintys, individai. Europos Sąjunga nebūtinai turi būti plečiama Lietuvai pažįstamo referendumo būdu. Galimas ir kitas, a la Merkel plėtimo būdas, kai negalioja valstybių sienos ir suverenitetas. Vokiškai kalbantys žmonės tiesiog pasikviečia pas save kitaip kalbančius žmones, ir tame jie nemato jokios politikos. Kada jie pamato, kad į jų šalį atvyko daugiau žmonių, negu gali priimti, jie pasiūlo juos išskirstyti kitiems žmonėms.

Šiandien jau vis sunkiau darosi paaiškinti, kodėl Lietuva galėjo įstoti į Europos Sąjungą, o to negali padaryti afrikiečiai. Kodėl gi ne? Europa tampa savo sukurtos „žmogaus religijos“ įkaite. Tiek ilgai buvo kartojama, kad žmonės yra lygūs, jog afrikiečiai nutarė išbandyti, ar šie žodžiai nėra tušti. Jeigu Europos Sąjunga nepriimtų imigrantų iš kitų žemynų, ji jau negalėtų kalbėti apie universalių žmogaus teisių gynimą. Europiečiai turi būti nuoseklūs. Todėl jie ir sako, kad jiems labiau svarbios žmogaus teisės, o ne atsitiktiniai politiniai, kultūriniai ir religiniai skirtumai. Imigrantams užtenka užrašyti tris žodžius, kad prieš juos kapituliuotų Europos Sąjungos gyventojai – „we are human“. Tai reiškia, kad europiečiai vis labiau praranda politinę savivoką. Jie nesupranta, kad žmogus yra ne politinė sąvoka. Iš individo neįmanoma išvesti politikos. Europos Sąjungą vis labiau užvaldo politiką naikinanti religija. Lietuva XIX a. atsirado tik todėl, kad kai kurie žmonės pradėjo save suvokti lietuviais. Šis kelias netinka Europos Sąjungai. Europiečiu gali tapti bet kuris žmogus. Jeigu dėl kokios nors neaiškios priežasties pusė milijono Vokietijoje dabar esančių pabėgėlių iš Afrikos staiga nutartų atvykti į Lietuvą, „žmogaus religijos“ išpažintojai negalėtų paaiškinti, kodėl jie to negali daryti.

Europos Sąjunga šiandien negali išsiųsti tų, kurie sako tikintys universalia „žmogaus religija“. Ši sąjunga jau negali išsiųsti net tų, kurie tik apsimeta tikintys šia religija, o iš tikrųjų vadovaujasi kitais motyvais. Šiandien jau nėra didesnio nusikaltimo, kaip bandymas priminti Aristotelio mintį, kad žmogus yra politinis gyvūnas. Aristotelis sakytų, kad vokiečiams nedera kištis į graikų diskusijas apie gerą gyvenimą. Net vienas kitą užjausti sugebančius žmones politinė logika padalija į draugus ir priešus. Tai mažai patraukli politinio gyvenimo pusė, bet bandymai su ja nesiskaityti baigiasi tragiškai. Žmonija ir abstraktus žmogiškumas nėra politinės sąvokos, bet jau kol nesusidūrėme su nežemiškomis civilizacijomis. Atrodo, kad Europos Sąjunga mus ruošia susitikimui su jomis. Egzistuoja tikrai maža tikimybė, kad ateiviai norės tapti „žmogaus religijos“ išpažintojais.

Norėdami išlaikyti paskutines politinio gyvenimo liekanas, Europos politikai (jeigu juos taip dar galima vadinti) renkasi nevykusį kelią. Jie visuomenės gyvenimo pagrindu padaro įstatymus. Tautos suverenitetą pakeičia teisės suverenitetas. Net tokiam renginiui kaip šis turi būti surašytos kokios nors taisyklės. Gyvendami tautinėje valstybėje žmonės turėjo kažką daugiau, negu vien tik taisyklės. Europos Sąjunga kol kas neranda kitų žmonių telkimo į bendruomenę priemonių. Ši politinė organizacija pergyvena didelį bendrų kultūrinio tapatumo prasmių stygių, išskyrus įsitikinimą, kad visi esame žmonės ir mokame laikytis taisyklių. Nesvarbu, ar šie žmonės kilę iš Afganistano, ar iš Lietuvos. Nesvarbu, ar jie katalikai, ar musulmonai. Europos Sąjunga kultūrinius skirtumus gina jų nematydama. Kuriamas didysis neutrum, kultūriniams skirtumams neutralus žmogus ir visuomenė.

Šiandien jau negalima kalbėti tik apie pabėgėlius iš Afrikos. Paskutinius dvidešimt penkerius metus Lietuvoje taip pat kuriama migrantų visuomenė. Šeima, mokykla, aukštosios mokyklos, ekonomika ir menas moko vieno pagrindinio dalyko – susikurti greitai pakeičiamą kultūrinį ir politinį tapatumą. Universiteto Medicinos fakultetas jau seniai ruošia gydytojus užsienio šalims. Matydami migrantus iš kitų žemynų, lietuviai jiems taip pat gali prisistatyti kaip laikinai savo tėvų žemėje gyvenantys būsimi emigrantai. Potencialūs emigrantai prie Nemuno susitinka su kitų šalių migrantais. Taip atsitinka todėl, kad savo tėvynėje nemaža dalis lietuvių jaučiasi svetimi ir galvoja apie laimės ieškojimą užsienio šalyse. Vienas pagrindinių dabartinę Lietuvą apibūdinančių žodžių yra „emigracija“.

Kodėl dabartinę Europos Sąjungą užvaldžiusią filosofiją geriau vadinti „žmogaus religija“, o ne „žmogaus filosofija“? Tam galima nurodyti dvi priežastis. Pirma, su šią religiją išpažįstančiais žmonėmis sunku diskutuoti kaip su filosofais, nes jie fanatiškai išpažįsta savo doktriną. Antra, bet kuris „žmogaus religija“ netikintis žmogus suvokiamas kaip eretikas. Filosofiją sukūrusioje Europoje šiandien vis sunkiau kalbėti politinių argumentų, o ne emocijų ir sentimentų kalba. Todėl iškart atsiprašau, jeigu užgavau kieno nors iš čia susirinkusių „žmogaus religijos“ jausmus. Nors taip atsiprašinėdami, mes galime savo visuomenę paversti politinių pažiūrų neturinčių žmonių sankaupa.

Pabaigoje norisi pasakyti kažką optimistinio. Neišnyksta viltis, kad senoji Europa dar pajėgi rasti aistrą politikai. Neramina tik tai, kad tam gali prireikti didelių sukrėtimų iš šalies, o norinčių juos sukurti tikrai netrūksta. Turime tik du ar tris pasirinkimus. Galima gilinti Europos Sąjungos federalizaciją, bet tam reikėtų paaukoti Lietuvos valstybę. Galima padaryti kelis didelius žingsnius atgal ir sukurti naują valstybių sąjungą. Bet kuriuo atveju senojo žemyno laukia rimtas šių dviejų politinių filosofijų konfliktas. Krikščionybė iš pradžių taip pat buvo abejinga politikai, kaip ir dabartinė „žmogaus religija“. Krikščionims pradžioje užteko sąžinės, be politinės valdžios įsikišimo. Tik per tam tikrą laiką jie pamažu surado kelią į politiką ir net pasiekė reikšmingų laimėjimų. Norisi tikėti, kad kažkas panašaus gali atsitikti su dabartine „žmogaus religija“. Nors tai tik viltis. Reikia džiaugtis, kad Europos šiandien kol kas dar negalima vadinti milžinu molinėmis kojomis. Tačiau jeigu ir toliau bus žengiama antidemokratinės integracijos keliu, ji gali tapti milžinu be galvos.

Pranešimas skaitytas jaunimo sambūrio „Pro Patria“ organizuotoje diskusijoje „Europa ant tautų kraustymosi slenksčio: saulėlydis ar nauja pradžia?“.