V. Radžvilas. Lietuva – lietuviams (II)

Valstybinė tauta privalo turėti politinę savimonę. Ji neatsiranda savaime ir gali išlikti tik esant dviem būtinoms sąlygoms – turi būti nuolatos ir kryptingai formuojama bei ugdoma ir sutikrovinama kasdienio gyvenimo praktikoje politinės bendruomenės nariams vykdant piliečio pareigas savo valstybei.

Sunaikinus tarpukario Lietuvos Respubliką šių sąlygų nebebuvo, tad tautos politinė ir valstybinė savimonė neišvengiamai turėjo silpti ir nykti. Ji buvo ne palaikoma ir ugdoma, bet įnirtingai naikinama, o ją įveiksminantys ir stiprinantys pilietiško mąstymo ir elgesio įpročiai nebebuvo praktikuojami ir savaime sunyko.

Slenkant nelaisvės dešimtmečiams Lietuvoje natūraliai mažėjo žmonių, turėjusių gyvenimo savoje valstybėje patirtį. Juos keitė naujos gyventojų kartos, kurių sąmonėje nepriklausoma valstybė šmėžavo tik kaip miglotas ir abstraktus, nuo egzistencinės patirties atsietas prisiminimas, o daugeliui jaunųjų lietuvių pati savos nepriklausomos valstybės idėja spėjo tapti visiškai svetima. Ši slinktis reiškė tai, kad Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse lietuviai kaip politinė tauta jau buvo smarkiai apnykę. Tarpukariu išugdytą jų politinę ir valstybinę sąmonę jau gožė ir buvo bestelbianti pradedanti vyrauti imperijos provincijos gyventojo savimonė.

Tad ne tik nebūtų pernelyg drąsu teigti, o pagaliau būtina tiesiai pripažinti ir atvirai kalbėti apie tai, kad atkurti savąją valstybę sąmoningai troško ir Nepriklausomybės valingai siekė tik menki prieškariu spėjusios susiformuoti brandžios ir gausios politinės tautos likučiai. Dėl kaip reta palankiai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių šių menkų pajėgų pakako pasiekti pirmajam tikslui – formaliai atkurti ir tarptautinėje arenoje įtvirtinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau jų visiškai nepakako įgyvendinti antrąjį ir ilguoju laikotarpiu kur kas svarbesnį tikslą – sukurti tikrą Lietuvos Respubliką, paverčiant tą formaliai atkurtą politinį darinį modernia, dinamiška ir gyvybinga valstybe, gebančia išlikti globalios tautų ir valstybių kovos už vietą po Saule sąlygomis.

Į klausimą, kodėl prie šio tikslo ne tik neartėjama, bet nuo tolstama, galima atsakyti trumpai ir aiškiai: nėra atkurtą Lietuvos valstybę struktūrinančio politinio branduolio ir jos buvimą įprasminančios istorinės atskaitos bendrijos. Ja turėjo ir privalėjo būti ne kas kitas, o tie patys lietuviakalbiai tarybinės imperijos administracinio vieneto gyventojai, vėl tapdami politine tauta. Tačiau jie tokia tauta netapo ir ja nėra po šiai dienai. Tai reiškia, kad tarsi atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė iki šiol neturi ją steigiančio politinio ir istorinio pagrindo, kuris bent jau teoriškai leistų pastatyti tikrą ir visavertę valstybę. Tokiu pagrindu ir šiandien gali būti tik istoriškai patikrintas ir pasiteisinęs principas ,,Lietuva – lietuviams”, tačiau jis ir toliau neveikia. Todėl šių dienų Lietuvos Respublika iš esmės egzistuoja tik fasadiškai – kaip palaidas ir amorfiškas išorinius valstybingumo atributus turintis teritorinis darinys, kurio išlikimo perspektyvos niaukiantis geopolitiniam horizontui atrodo vis problemiškesnės ir miglotesnės.

Sugrįžti prie minėto principo ir remiantis juo atstatinėti okupantų sugriautos valstybės rūmą nepavyko — nesugebėta ir/ar nenorėta – dėl vidinių ir išorinių priežasčių. Dėl kelis dešimtmečius vykdytos ištautinimo politikos daugybė atkurtosios valstybės piliečių, ypač jaunų, jau išmokyti mąstyti taip ,,plačiai”, kad net nebesuvokia šio principo tikrosios prasmės ir svarbos. Jų gausa yra akivaizdus komunistinio ,,internacionalinio auklėjimo” efektyvumo ir sėkmės įrodymas. Tačiau minėtas principas buvo didžiai nepriimtinas ir išorės žaidėjams – būsimiesiems Lietuvos sąjungininkams ir partneriams, pasiruošusiems vos atgavusį nepriklausomybę kraštą įtraukti į savo geopolitinę orbitą ir visapusiškai ,,integruoti” į savąsias struktūras. Tačiau tokiai ,,integracijai” tinka tik ,,demokratinė”, tačiau jokiu būdu ne tautinė valstybė.

Tad nors atrodytų, kad vienas skubiausiai spręstinų uždavinių atkūrus valstybę turėjo būti pastangos gaivinti ir ugdyti ir taip merdėjančią jos piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę ir ją praktiškai įkūnijančias bei liudijančias patriotizmo nuostatas ir idealus, dėsningai nutiko kaip tik priešingai. Komunistinį ,,internacionalinį auklėjimą“ pakeitė anaiptol ne tautinis ir patriotinis, kaip tarsi buvo galima laukti, bet abstraktus – atsietas nuo tautos ir valstybės – vadinamasis pilietinis ugdymas. Toks ugdymas, užuot skiepijęs ištikimybės savajai politinei tautai nuostatą ir pareigos savo valstybei jausmą, skirtas visai kitam tikslui, nes juo diegiamo ,,pilietiškumo” turinys apskritai neturi nieko bendro su įprasta valstybinio patriotizmo samprata.

Lietuvoje pradėta formuoti ,,pilietinė visuomenė” – iki tol kurtos ,,komunistinės visuomenės pakaitalas – yra tiesiog mainų mechanizmas, arba vadinamosios rinkos visuomenės atmaina. Tad skiepijami ,,pilietiškumo įgūdžiai” iš esmės yra tik mąstymo ir elgesio įpročiai, leidžiantys asmeniui ,,teisingai” žaisti mainų žaidimą pagal tos rinkos visuomenės taisykles ir šitaip siekti ,,teisėtai” – nuo šių taisyklių nenukrypstant ir jų nelaužant – patenkinti savo privačius interesus.

Dėl to buvo savaip natūralu ir neišvengiama, kad, vos nuslūgus trumpalaikio sąjūdinio atsikvošėjimo ir pakilimo bangai, tautinį ir patriotinį ugdymą akimirksniu pakeitė tai, ko siekta atsikratyti visiems laikams – arši kova su leisgyvio ir vos kvėpuojančio, nepajėgiančio atkurti net minimaliai būtino tautinio orumo ir savigarbos, ,,lietuviškojo nacionalizmo” šmėklomis ir baubais.

Pirmąja šios kovos auka tapo Atgimimo laikotarpiu puoselėta tautinės mokyklos idėja. Ji buvo iškirsta iš pašaknų jos net nepradėjus įgyvendinti, nes, kaip ir okupacijos metu, siekta apsaugoti jaunąją atkurtos šalies piliečių kartą nuo pavojingų ,,nacionalizmo prietarų” užkrato. Tarsi pradėtas primiršti ir į praeitį turėjęs galutinai nugrimzti ,,internacionalinis auklėjimas“ ir kova su ,,pasenusio nacionalizmo prietarais“ staiga atgimė dar didesniu mastu ir reiškiasi dar agresyvesnėmis formomis negu okupacijos tarpsniu. Principas ,,Lietuva – lietuviams“ tapo pirmuoju ir svarbiausiu masinio, nuolatinio ir aršaus puolimo taikiniu.

Politinis ir ideologinis šio puolimo tikslas ir prasmė aiškūs ir nekelia nė mažiausių abejonių: siekiama paneigti ir sugriauti pamatinį Lietuvos valstybės egzistavimą laiduojantį principą. Pragaištingi kovos su ,,lietuviškuoju nacionalizmu“ padariniai taip pat akivaizdūs. Išsigandusi ir išsižadėjusi principo ,,Lietuva – lietuviams“ atkurtoji valstybė neturi ją telkiančios ir įkvepiančios nacionalinės idėjos ir nepajėgia tvirtai atsistoti ant kojų, nes nėra ją steigiančio politinio subjekto, o pats jos egzistavimas neturi ilgalaikio istorinio tikslo ir prasmės. Todėl tokia ,,valstybė“ negali – nes nepajėgia — būti niekuo kitu, o tik kokio nors didesnio ,,integracinio” darinio dalimi, dabartinėmis geopolitinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis – politiškai nesavivaldžiu ES teritoriniu-administraciniu vienetu. Net jeigu lietuviai dar kurį laiką sudarytų tokio teritorinio vieneto gyventojų daugumą, jie, kaip ir sovietmečiu, ir toliau gyvuotų tik kaip politiškai neorganizuota ir dėl savo kolektyvinio likimo nesprendžianti, juo labiau jo nevaldanti, etnokultūrinė bendrija — ikipolitinė ir ikiistorinė tauta.

Toks tautos statusas ir tokia jos lemtis buvo numatyti iš anksto. Todėl kova su ,,atavistinio lietuviškojo nacionalizmo“ apraiškomis ir žūtbūtinės pastangos moraliai ir ideologiškai diskredituoti ir pakirsti valstybę grindžiantį principą ,,Lietuva – lietuviams“ yra būtina kryptingai ir nuosekliai įgyvendinamos šalies ,,vesternizavimo“ ir ,,europeizavimo“ strategijos dalis. Toji ankstesniąją Lietuvos ,,sovietizavimo“ strategiją pakeitusi ištautinimo ir išvalstybinimo strategija savo prigimtimi ir tikslais stebėtinai panaši į savo pirmtakę ir skiriasi nuo jos tik techninėmis detalėmis ir ją turinčiu pagrįsti ir pateisinti politiniu bei ideologiniu žodynu.