Č. Iškauskas. Apie Vėlinių sielvartą ir rimtį… (pirmadienio mintys) (13)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šis savaitgalis buvo paženklintas tamsia, niūria spalva, ir čia kaltos ne Vėlinės, kurios šiaip suteikia ramybės, susimastymo apie savo esybę ir būtį, priduoda taurios tylos ir pagarbos išėjusiems bei artimiesiems. Mirusiųjų pagerbimo metu aplankiau savo miestelio kapines, tėvų, senelių, pažįstamų kapus. Nuotaika nebuvo nyki, o daugiau viešpatavo susikaupimas, vidinė ramybė ir tolimas tylus suvokimas, kas gi tavęs laukia…

Pažvelgi į paminklinius užrašus, seniai ir neseniai iškeliavusiųjų pavardes, datas, ir prieš akis iškyla tavo ir Tėviškės praeitis, ir nejauti jokios gėlos ar graužaties, o tik dvasinę ramybę ir susitaikymą: visi mes Dievo valioje. Pašneki su žmonėmis, neįtikėtinai skaisčioje rudens saulėje lėtai nuo antkapių braukiančius spalvotus lapus, pasilabini su nepažįstamuoju, su dar tvirtu gėles pardavinėjančiu vyriškiu, ir atgyja tolimi lyg praeities aidas prisiminimai, kuriuos paįvairina vaikystėje išlakstytas peizažas – upelis, šlaitas, nuo kurio šokinėdavome į slenkantį smėlį, pieva, kurioje rūgštyniavai, dabar jau karklais užaugusios upės prieigos, toli, ten, už Nemuno, dunksančios girios…

Bet juk pradėjau apie niūrią, tamsią Vėlinių spalvą? „Svetimo skausmo nebūna“ – prisimenu vienos kolegės vestą laidą per Lietuvos televiziją. 224 turistų, skridusių iš Šarma al Šeicho į Sankt Peterburgą, žūtis palietė daug ką. Nesakykite, kad esate abejingi tokioms netektims. Būsite neteisūs. Raudantys tėvai, besisielojanti, nuo kojų krintanti močiutė, kukčiojantys vyrai, sielvartas veiduose… Tai negali nejaudinti net kokio surembėjusio Gariūnų prekeivio. Visi esame šios Žemės gyventojai, ir tokios kraupios netektys paliečia širdį net tolimiausiame planetos kampelyje. Netekti artimo, maitintojo, savo dukters ar 10 mėnesių kūdikio – kas gali būti kraupiau…

Bet – įkvepi oro, atsitiesi ir pagalvoji: gyviesiems reikia gyventi. Dirbti, kurti, bendrauti. Štai kada iškyla poreikis tai daryti ramiai, taikoje, santarvėje, susitelkus. Štai kada pagalvoji: net tas nelaimingas pabėgėlis iš karo apimtos Sirijos žemės – kuo jis kaltas, kad nėra gyvenimo savo žemėje, kad ten dėl kažkieno kaltės žuvo jo vaikai ar tėvai, kad jis su šeima priverstas ieškoti ramybės, tylos ir gabalėlio duonos… Jis gi bėga nuo žūties.

Tokie sumišę jausmai aplankė mus šį ramų, lėtai sruvenusį savaitgalį…

***

Praėjusią savaitę vienoje gydymo įstaigoje teko susidurti su įdomia viešnia – paciente iš Permės. Pavadinkime ją Lena. Jauną moterį atvežė toks pat inteligentiškas pojaunis vyras, kad jai čia būtų atlikta sudėtinga operacija. Moteris – totorė, mat, netoli Permės, pusiaukelėje link Maskvos, yra Kazanė – Tatarstano respublikos sostinė. Vyras, matyt, ne vargšas, kad galėjo savo žmoną atskraidinti keletą tūkstančių kilometrų į svetimą, dažnam rusui nesvetingą Baltijos šalį. Klausiu: o kodėl tokios operacijos negalima buvo atlikti Permėje ar Maskvoje? Vilnius, sako, garsėja gerais gydytojais, o „pas mus, – toliau kalba šneki svetimšalė, – tokius ligonius greičiau nugydys negu pagydys“. Kainos Permėje pasaulinės, o paslaugos – nekokybiškos, išlaikymas ligoninėse varganas. Ypač tas skurdas jaučiamas dabar, kai Vakarai įvedė Rusijai sankcijas, ir viskas pabrango. Taip, sako Lena, maisto gaminiai, kasdienio vartojimo prekės net brangesnės negu čia, Vilniuje. Gydymas gal ir pigesnis, tačiau jo kokybės nepalyginsi. Firma, kuri organizuoja šį gydymą ir kelionę, plėšia trigubą kainą, tad vien konsultacijai atskristi ir savaitę gyventi Lietuvoje tai kompanijai teko pakloti apie 10 tūkst. eurų – trigubai daugiau negu antrąją kelionę – jau atlikti rimtą operaciją – suorganizavo patys.

Viešnia politikuoti vengė, o ir aš stengiausi būti taktiškas. Iš pat pradžių ji perspėjo kalbėsianti rusiškai. Manau, kad Vilnių ji pasirinko dar ir dėl to, kad lietuviai lengviau kalba šia kalba negu estai ar latviai, o gal ir dėl to, kad kaimyninėse Baltijos šalyse įtampa tarp rusakalbių ir vietos gyventojų yra didesnė. Bet šis įtarimas tegul ir lieka tik įtarimu…

Klausiame, kodėl nevyksta ilsėtis ar gydytis, pavyzdžiui, į Šveicariją, į tolimesnius kurortus. Lena sako, kad ten jiems per brangu, o be to „turime savo Krymą“. Iš tiesų, okupuotas Krymas dabar priklauso Rusijai, ir šio didžiarusiško šovinizmo liekanų niekaip neišdilinsi iš eilinio ruso sąmonės…

Bet visa tai niekai. Bendraudamas su Lena dar kartą įsitikinau, kad būtina skirti Rusijos elito požiūrį į kitas tautas, pavyzdžiui, į lietuvius ar ukrainiečius, nuo eilinio ruso laikysenos mūsų atžvilgiu. Dažniausiai tai mieli, paprasti, lengvai bendraujantys žmonės, žinoma, su tam tikrais sovietinio mastymo ir elgsenos rudimentais. Tokia ir Lietuvos pacientė Lena – smulkutė, maloni moteris iš tolimosios Permės – pramoninio milijoninio vidurio Rusijos miesto.

Atsisveikindama ji sakė:

– Jeigu aš pasveiksiu, atvyksiu į Vilnių ne kartą. Man jis labai patinka. O jūs tokie gražūs, kultūringi, ramūs ir taikūs…

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: