Sulaukėme. Lietuvos valstybės vardu daromi tiesiog šokiruojantys pareiškimai. Krašto apsaugos ministerija anonsavo prie Žaliojo tilto rugpjūčio 7 d. 12 val. vyksiantį renginį. „Vilniuje bus minima Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pergalės prieš maskvėnų kariuomenę 360 metų sukaktis“, – skelbiama KAM pranešime.
Pergalė? Prieš 360 metų!? Mintyse jau sukasi skaičiukai: 2015–360= … Hm, bene apie 1655 m. katastrofą čia kalbama? Ir sugalvok tu man… Na taip, žinoma, toliau taip ir parašyta: „1655 metų rugpjūčio 8 dieną Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos, atrėmė į miestą įsiveržusią maskvėnų kariuomenę.“ ATRĖMĖ!
Tokio absurdo per 25 atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės metus dar neteko skaityti. Taip pristatyta diena, kai priešas pirmą kartą Lietuvos istorijoje užėmė Lietuvos sostinę Vilnių! Su pergale, vilniečiai!
Na, o 1655 m. rugpjūčio 10 d. Rusijos caras Aleksejus Michailovičius su triumfu įžengė į Vilnių ir netrukus čia vainikavosi Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu… Su pergale, naujasis didysis kunigaikšti! Tu tai jau tikrai laimėjai… Ir jeigu taip ir būtų likę, jei šito „didžiojo kunigaikščio“, kuris šiaip jau visų pirma – caras, palikuonys iki šiol valdytų Vilnių, pergalės minėjimas būtų visai logiškas. Bet tiktai ŠIUO ATVEJU…
Iš Lietuvos Sąjūdžio aplinkiniais keliais renginio išvakarėse gavau Lietuvos Sąjūdžio pirmininko pavaduotojo, iniciatyvinės grupės minėjimą surengti nario, istoriko doc. dr. Romo Batūros pasirašytą kvietimą. Jame skaitau – ir savo akimis netikiu – iš esmės tuos pačius žodžius: „Š. m. rugpjūčio 8 d. sukanka 360 metų, kai Lietuvos kariuomenė, vadovaujama LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos, atrėmė įsiveržusią milžinišką Maskvėnų kariuomenę.“ Va taip: vadinasi, žodis „atrėmė“ – iš čia. Žodį „pergalė“ KAM nuo savęs pridėjo. Logiška, jei jau „atrėmė“, tai ir „pergalė“…
Vis dar lyg ir esu Sąjūdžio Tarybos narys, tiesa, kaip ir bemaž pusė tos Tarybos, – nepatikimas, nes buvau už Žemės referendumą. Tai gal ir neverta Sąjūdžio vadovams kvaršinti sau galvos, teikiantis informuoti mane iš anksto apie tokius stulbinančius sumanymus ir „iniciatyvines grupes“. Net jei kaip istorikas ir galėčiau paprotinti nedaryti tokių kvailysčių…
Galų gale juk Romas Batūra – irgi istorikas. Jis gi žino, kas iš tikrųjų nutiko tą nelinksmą 1655 m. rugpjūčio 8-ąją… Ir antai net platesnį straipsnį bemaž prieš metus „Lietuvos žiniose“ apie tai paskelbė. Paskaitykime: „Didelis mūšis prie Vilniaus įvyko 1655 m. rugpjūčio 8 d. Neturint jėgų Vilnių tiesiogiai ginti, pagal J.Radvilos planą nutarta trauktis, pereiti Nerį mūriniu tiltu ir čia gintis. Lauko etmono žmonės bandė sutelkti savo pajėgas ir gintis prieš tiltą (Neries kairiajame krante), bet tai nepasiteisino, kovoje su maskvėnais patirta daug nuostolių. Tiltu traukėsi didžiulė masė žmonių ir vežimų. Juos pridengė abiejų etmonų organizuota tilto gynyba. Vyko priešą stabdantis mūšis. Iš abiejų pusių pylėsi muškietų ir patrankų ugnis. Penkios Maskvos vėliavos (daliniai) jau buvo ant tilto, bet didžiojo etmono Jonušo Radvilos pėstininkai ir dragūnai atstūmė priešą, iš kurio buvo atimtos trys kovinės vėliavos. Atkakli tilto linijos gynyba vyko visą dieną iki nakties. Gynybinėje kovoje galėjo žūti apie 2 tūkstančius Lietuvos karių. Tiltą perėjusi silpnesnė mūsų kariuomenės dalis ir gyventojai per miškus traukėsi link Sudervės, Musninkų, Kėdainių. Etmonai su savo kariais, naktį likę sargyboje, taip pat traukėsi. Jonušas Radvila išsaugojo dalį kariuomenės, kad galėtų atnaujinti kovą. Degė maskvėnų plėšiamo Vilniaus priemiesčiai.“
Ar viską supratote? Kad neatsitiktų, kaip dabar atsitiko šio iš esmės teisingo straipsnio autoriui, kuris dabar labai įdomiai ėmė dėlioti akcentus, reikia, turbūt, kai ką pakomentuoti. Taigi, 1655 m. rugpjūčio pradžioje Rusijos kariuomenė nenumaldomai artėjo prie Vilniaus. Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila, neturėdamas pakankamai karių, nusprendė NEGINTI sostinės, o skubiai trauktis Kėdainių link. Atsitraukimas vyko per Žaliąjį tiltą. Kaip teisingai pažymi R. Batūra, „Tiltu traukėsi didžiulė masė žmonių ir vežimų. Juos pridengė abiejų etmonų organizuota tilto gynyba.“ Štai ir viskas, ką reikia žinoti apie šį epizodą. Ginamas buvo NE VILNIUS, O ATSITRAUKIMO IŠ JO KELIAS. Arba pabėgimo iš jo kelias, jei norite… Vilnius buvo atiduotas be kovos, nors buvo apjuostas įspūdinga mūrine siena – to meto sąlygomis buvo tikra tvirtovė… Gal taip reikėjo – gal nebuvo kitos išeities, gal… Tik kur čia pergalė, kur priešo atrėmimas?
Rusai toliau sėkmingai judėjo tolyn, pasiekdami Kauną, kol jų judėjimą sustabdė kitas okupantas – į Žemaitiją įžengę švedai (prie jų prisišliejo sėkmingai iš Vilniaus pabėgęs Jonušas Radvila). Laisvos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės neliko nė lopinėlio… Tai buvo pirmas toks triuškinantis pralaimėjimas Lietuvos istorijoje. Štai tokia ta „pergalė, ir apie ją neverta daugiau nė kalbėti.
Kalbėti reikia apie kitką. Apie tą gėdą, kurią Lietuvos valstybei daro tokia chaotiška istorinės atminties politika, tiksliau – jos nebuvimas. Apie tą namudinį valstybės minėtinų „švenčių“ kepimą, kai viską lemia nežinia kaip ir iš kur staiga išdygusios iniciatyvinės grupės, keli telefono skambučiai į vieną ar kitą ministeriją ir lengva ranka iš ten gaunamas palaiminimas – darykite, jei taip norite! Sakote buvo kažkokia pergalė? Puiku – tebūnie pergalė! Bus proga pašvęst…
O žinote, kas dėl to kaltas? Netgi visų pirma ne politikai. Kaltę turėtų prisiimti kai kurie istorikai, kurie jau priprato šiame drumstame valstybinės istorinės atminties politikos nebuvimo vandenyje prastūminėti savo „atminties“ projektus ir projektėlius, gauti jiems pinigėlių tai iš Kultūros, tai iš Švietimo, tai iš Krašto apsaugos, tai iš Užsienio reikalų ministerijos, tai iš Prezidentūros, tai iš Seimo, tai iš kokios nors ambasados… Todėl, kai Seime buvo pradėtas svarstyti Tautos istorinės atminties įstatymas, pasigirdo iš visų pakampių tų „telefonine teise“ atminties politiką formuojančių istorikų inkštimas bei vaitojimas – cenzūrą įvedinėja! Tuoj istorikams dirbti uždraus! Pavojus! Ir štai sudrebėjo Seimo narių ranka balsuojant, ir pasiuntė jie tą Tautos istorinės atminties įstatymo projektą… tobulinti. Toliau nuo savo galvos. Nes jeigu jau ir norėtų kas nors įvesti cenzūrą, tai tik ne dėl tokių „smulkmenų“, kaip istorinė atmintis. O čia dar ir jokios cenzūros nebuvo. Tiesiog įstatymo projektas numatė įkurti nuolat veikiančią instituciją – tarybą, kuri svarstytų, ką ir kaip minėti valstybės vardu. Galas būtų išganingiems skambučiams į visas ministerijas ir ambasadas. Galas visokioms namudinėms „iniciatyvinių grupių“ šventėms ir nejubiliejinių datų „jubiliejams“… Atsirastų institucija, kuri viską koordinuotų ir bent jau šiokį tokį sistemingumą visam tam valstybę kompromituojančiam chaosui suteiktų. Bet kol kas Seimas šio žingsnio žengti neišdrįso. Nepadėjo nė kur kas gausesnio būrio istorikų raginimas kuo greičiau šį įstatymą priimti… Taigi, iki šiol turim, ką turim.
O turim puikią šventę Rusijos propagandai, organizuojamą Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos vardu. Nebe pirmą kartą, reikia pastebėti. 2009 m. vėlgi kažkieno namudine iniciatyva Užsienio reikalų ministerija jau atšventė pirmosios Lietuvos valstybės kapituliacijos kare su Rusija metines ir pirmuosius LDK teritorinius praradimus – tai buvo pavadinta 515-osiomis Lietuvos diplomatinių santykių su Rusija užmezgimo metinėmis (beje – visiškas absurdas!). Jei tik Kremliaus propagandistai pastebės, kokias „pergales“ ir „šventes“ Lietuva švenčia, sarkazmas liesis per kraštus. Ir visai pagrįstai, reikia pripažint. Na, ir švęsti rusai turi ką. Su pergale!
Ak stai koks tas Batura….. o juk po to, kai Sajudis buvo naikinamas IV suvaziavime, ponas Batura ir tapo Sajudzio pirmininku su berods kazkokio kaco sukurtais istatais, is kuriu demokratija buvo iskastruota pilnumoje. Bandziau ta jovala sustabdyti….. bet buldozeris pervaziavo, viskas buvo strategiskai suplanuota….. kaip sake ATA Algirdas Juozapas Katkus nuo Kauno profsajungos rumu scenos: ikursim partija ir nebus kam kgbistu gaudyti! Kaip daug sykiu pagalvoju…. ogi sventa tiesa paseke. Ka turejo omenyje sitas tarybiniu destytoju kuratorius berods Alzyre?
O siaip is to ka parase T.Baranauskas…. tai logiskai seka…. Lietuva valdo koloborantai.
Matai kaip būna
(galbūt ir Matui
ši mintis, ar a.a.
Šalčiui, ar… būsimam istorikui)
– nudrengiami sargybos-balvonai, ir tiltui
jau PARAUDONUOT iš gėdos… už katastrofos, gedulo ir sunaikinimo iškilmę
gali tekti, – bus r a u d o n a s i s tiltas, akivaizdu,
“raudonas”, – gėdos, skausmo, vilties ir visgi Pergalės spalvos tiltas.
Jei Birželio 14-tą, turim, jos nekeičiant j u o d ą ja vėliavos juosta.
Jei Sausio 13-tą turim, – ją į Pergalės žymenį (prasmingą – 1991 m. Pergalės) pakeitėm.
Tai kaip su 1795 m. p a d a r i n i ų atmintim ir visa eigos priešistore
“padarysim istoriją”
.. gal p a p r a s t u o j u, “nacionaliniu būdu”,
kaip su geldute – žemyn upe, pagurkšnojant vis
“nacionaliai ekspedijuojant” vv
t.y. va va,
na geriau štai ir
TURIM
NACIONALINIŲ PRIORITETŲ…
O kur pirmenybė, – lietuviškoji, sava, gimtoji-prigimtoji,
protėvių, tėvų garbės bei pagarbos visam (pasauliui) auklėjime?
Kas darosi, trūksta žodžių, čia tremtiniai kažkokias nesąmones išdarinėja atsidėkodami už Sibiro tremtį, čia amerikonams dėkojama,kad nepadėjo Lietuvos partizanams, čia švenčiame okupacijos šventes. ..Galėtų R.Batūra pasiteisinti,kaip čia atsitiko..
Geras straipsnis
Na, kariškiai žino ne vieną mūšį, kai pralaimėjimas virto pergale…
Mano istorinės žinios per menkos komentuoti šį straipsnį, bet manau, kad būtent ČIA turėtų būti plačiai ir profesionaliai diskutuojama kaimyninėje valstybėje propaguojama “лiтвины” tema.
Kol DAR valdžioje Lukašenka ramu palyginus, bet jis gi neamžinas – ateis valdžion nacionaliai nusiteikę ar net nacionalistai.
Puikus straipsnis.
Tai dar gerai kad nepaskelbė didvyriais bulbaRUSKIŲ kazokų pulko vadovavusio Konstantino Paklonskio kuris kartu su Zalotorenkos kazokais vykdė lietuvių tautos genocidą Ašmenos,Lydos,Gardino,ir Vilniaus lietuvių etninėse žemėse.
Nesidžiauk dar ne vakaras. Paskelbs kitais metais! Ne viską iš kart… Ir galų gale paskelbs, kad mes esam bulbonų atmaina ir tokie lietuviai yra žydų išmislas ir, kad mus atėjo išvaduot imperelistinio jungo… ir tai buvo savi, kuriuos pasitikom su gėlėm. Ir taip bus visada per amžius amen!
Lietuviu etnines zemes baigesi ties Nara upe 80km nuo kremliaus…totalus genocidas vykdytas 550 metu jau eina i pabaiga, liko visai nedaug
moskovitu planai dar nesibaige, 90% Lietuvos jau jie paverte kacapija, liko visai nedaug jiems dirbti
Dėl Lietuvos seniausios ir garbingiausios praeities šaknų pažinimo,
– dėl Pasaulio PRAEITIES bei ATEITIES pažinimo,
– dėl mūsų per 50 000 metų senumo LIETUVIŲ KALBOS pasakiškų galimybių,
– dėl LIETUVIŲ KALBOS deka atrastų mokslui dar nežinomų III ir IV Žemės ašies fizinių judėjimų, kurie paaiškina klimato kaitos technologiją, teko oficialiai ir neoficialiai bendauti su Lietuvos MA bei MT vadovais, oficialiai ir neoficialiai kontaktuoti su VDU ir KU profesoriais, Pasėkmės apgailėtinos ir vaizdas slogus! O šis Tomo Baranausko straipsnis galutiniai pritrenkė! Tačiau iš vėžių neišmušė! Mat Lietuvos praeities šaknys jau įmintos! Lietuvos ir, tuo pačiu Pasaulio bei Lietuvos, seniausioji PRAEITIS ir ATEITIS įminta, ir tegul neprofesionaliai, tačiau jau aprašyta PENKIAKNYGĖJE “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį”, “Pažadinta praeitis”, “Praregėjimas” ir dar spaudoje esančioje “Praeitis ir Ateitis”. Tad nenusiminkime ir leiskime mūsų “istorikams” “padiskutuoti”. Gaila, kad diskusijos vyksta internetu.
Tomai, šauniai parašei. Ačiū.
Rudenį reiktų daryti prie Seimo mitingą dėl skubaus istorijos politikos įstatymo priėmimo. Tautininkai greičiau organizuokitės, aš už tai.
Na, o dabar pakviesčiau Tomą rašyti straipsnius ir minėjimus, kaip Lietuva mušė maskolius (maskvėnus), mongolus pradedant nors Didžiuoju Algirdu – Lietuvos imperatoriumi ir baigiant Oršos mūšiu. Labai tinkamas laikotarpis artėjant Naujosios Lietuvos šimtmečiui ir esant Rusijos agresyviai politikai.
Ačiū gerb. Tomai, už drąsą ir profesionalumą. Blogi dalykai Lietuvoje ne tik su teismine sistema, atskirų teisėjų savivaliavimu nepripažįstant net konstitucinio lietuvių kalbos statuso, bet ir su istorikais. Seniai matome, kiek daug tarp jų yra Lietuvos istorijos purvintojų, klaidintojų. Tad tik sėkmės tau, tik virtybės sunkioje kovoja. Kada nors ir tie svetimųjų pučiami prolenkiški ir prorusiški malūnai sugrius, reikia tik savasties tvirtai laikytis.
Ačiu Tomui už straipsnį. Teisinga būtų viešai pasmerkti šiandienos KAM iniciatyvą švęsti . Aš asmeniškai nešvesiu.
Juk tokie patys, kaip straipsnyje minimi, savivaliavimai yra padaryti ar tęsiami dėl Saulės mūšio, Pilėnų įvykių, Mindaugo pilies Vorutos stovėjimo vietų, daugelio kitų Lietuvos istorinių faktų aiškinimų. Beje, prie savivaliavimų dėl Vorutos, Mindaugo karūnavimo vietos, kitais atvejais yra prisidėjęs ir šio straipsnio autorius. Manau, kad tai vyksta dėl pasenusios – sovietinės ir lenkiškos Lietuvos istorijos koncepcijos. Taigi, pirmiausiai būtina patvirtinti lietuvišką šiuolaikinę mokslinę šviesą atitinkančią baltų bei Lietuvos istorijos koncepciją. Tada taps aišku ir kokie istoriniai įvykiai priskirtini prie Lietuvai atmintinų. Dėl tokios padėties pirmiausiai kalti Lietuvos istorikai jau 25 metus ne tuos darbus dirbantys. Žodžiu, Lietuvoje – tęsiamas susidėjimas su Lenkijos istorija, kai yra būtina jas išskirti. Politiškai Lietuvai, ypač jaunajai kartai yra labai svarbus tarpukaris, tačiau ir čia per Nepriklausomybės laikotarpį istoriškai nieko konceptualaus nedaryta ir nedaroma.
AČIŪ GERB .TOMAI UŽ PROESIONALŲ ĮNAŠĄ TAISANT ŠIĄ KLAIDĄ…LINKIU IR TOLIAU IŠLIKTI PUIKIU ISTORIKU.MALONU,KAD ESI….
Skardu, o dar nevienareikšmiški LRT rodomi istorijos detektyvai. Dar dėl str. autoriaus pozicijos „Kažin“ pagrįstai atkreipė dėmesį, jog prie savivaliavimų dėl Vorutos, Mindaugo karūnavimo vietos, kitais atvejais yra prisidėjęs ir šio straipsnio autorius. Tai ir Daukanto istorijos menkinimas, šokiruojantys pareiškimai dėl Mindaugo karalystės sostinės Vilniaus, kurį nukelia į Šeimininkėlių plk., Saulės pergalės lauką nuo Mūšos ir senojo kelio – prie carų valdymo meto kelio kasamos duobės, kur Saulę užgožia vėlesne Durbe… taip pasireiškiant ir vykdoma sovietinės bei lenkiškos Lietuvos istorijos intriga, praeitis gniuždoma – nereta tik kaltės jausmas galugerkly… Galop str. primena patarlę –juokiasi puodas, kad katilas juodas.
Ačiū Tomai už paaiškinimą, o aš maniau, kad to su peteliške kariiuomenė su dūdomis garbina Vilniaus merą už balvonų, ypač tų dviejų su kūju ir pjautuvų raudonos vėliavos kote, nuo tilto nukėlimą.
Pagarba Tomui.
LIETUVIŲ KALBAI jau per 50 000 metų! O tai reiškia, kad panašiai metų ir Lietuvos kultūrai bei praeičiai (istorijiai).
Laikas mūsų istorikams – atskirus mūsų praeities epizodus palikti studentams, bakalaurams; tūkstantmečius- magistrantams ir doktorantams, dar ilgesnius mūsų praeities laikmečius, kaip antai gudų-gotų bei arijiškąjį laikotarpius – habilituotiems daktarams. Priešingu atvėju Lietuva liks prie “suskilusios geldo”.
Jei daromi tokie renginiai,tai nors tegu vadovėlius pasiskaito. Tarp pasisakiusiųjų buvo p.G.Radvila.Pone Gintarai Radvila,,kaip galima viešai skelbti, kad prof.Z.Zinkevičius miręs, jam sukako 90metų ir dar jis daug dirba, KAIP GALIMA ŠITAIP ELGTIS. DEBILIZMAS. Nu nebūkit tokie tamsuoliai.
Negaliu suprasti šito istorikų pasipešiojimo! Jaunikaitis nori pasirodyti gudresniu už pagyvenusį. Juk buvo minimas mūšis ant paskutiniu metu pagarsėjusio tilto.Tačiau jaunikaitis užakcentuoja mūsų tautos didžiausio priešo veiksmus ir mus įvelia į kvailą beprasmišką priešams naudingą padėtį.
Koks jaunikaitis? Ką čia klejojate?
Matyt, buvo neįsigilinę į šią istorinę datą (1655 m.rugpjūčio 8 d.) arba tyčia bando perkurti savaip (iškraipyti) Lietuvos istoriją. Netoli eisim su tokiom „pergalėm“.
Ne visi Europoje yra dumblauskiškai-cholopiškos istorijos mokyklos šalininkai.
Štai, 1812 metais, rusai traukėsi, bet švenčia Borodino pergalę, vėliau prancūzai – traukėsi, bet švenčia mūšio prie Berezinos pergalę.
Jie švenčia, nes supranta karų istoriją, kovos veiksmų logiką, pergalės reikšmę, gerbia savo tautų pergales ir pralaimėjimus, gerbia mūšiuose kritusius savo didvyrius, gerbia kritusius savo priešų didvyrius. Tiktai dvasios cholopas nieko nešvenčia, nieko negerbia, ir nieko toliau savo pilvo ir savo gryčios staktos nemato. Toks jau jis, tas mūsų lietuviškas dvasios cholopas, kad ir istoriku save vadinantis. Straipsnis: Šauksmas lt.
Tai ir švęsk su savo maskoliais – ko kitiems tas nesąmones siūlai?
Šiaip ar taip tiltas mena kovinį krašto gynybos momentą. O keliamas skandalas – garbės neteikia, juolab įvykiai parodė, kokia nepatikima sąjunga su Lenkija. Tai leido lietuviams atsimesti nuo unijinių ryšių.
/paliokas.blogspot.com/2015/08/musio-prie-zaliojo-tilto-minejimas.html
snypskit alko gyvates lanzbergines
Vaclovas M.
Na ir subruzdo blusos, pasigavusios žodį “pergalė”, ir nepastebėjusios daug svarbesnių dalykų, to kad maskolija siautėjo ir degino Vilnių po šio svarbaus MŪŠIO dar keletą metų. Plėšė ir vežė Maskvon visa, ką tik pajėgė sudėti į vežimus, net Radvilų rūmų fasado kolonas išsilupo. Išvežti ir visi amatininkai, todėl po to išgrąžėjo maskolių sostinė. Jaunasis istorikas persistengė nuneigti to laikotarpio tragedijos mastą, o minėjimo rengėjai nevisai buvo atidūs, tačiau svarbiausią dalyką atliko — iškėlė į šviesą šlykščiausius carų siautėjimo puslapius, kuriuos prosovietiniai istorikai apeidavo. Tad nuo šiol būtina išsamiai ir aiškiai viską apie tuos laikus išdėstyti — prie darbo istorikai.
Vaclovai, ką čia šneki „jaunasis istorikas persistengė nuneigti „TRAGEDIJOS MĄSTĄ“?.. Tomas Baranauskas kaip tik kalba apie TRAGEDIJĄ o R. Batūra ir kiti bando TRAGEDIJĄ pateikti kaip PERGALĘ. Nusiauk akis, Vaclovai.
Stebina tai, kad Lietuvos Sąjūdyje neliko vietos diskusijai.Tai primena tarybinius laikus.
Lietuvos Sąjūdis tampa partinės nomenklatūros įrankiu. Tenka tik apgailestauti.
Jeigu šiame puslapyje yra nors vienas tikras Lietuvos istorikas (praeities tyrinėtojas) – patriotas, primygtinai patariu persimesti į pirmąjį tūkstantmetį, KURĮ mūsų rytų kaimynai jau baigia pasisavinti. Ir tai po to, kai jų akademikai kalbininkai V.V.Ivanovas ir V.N.Toporovas dar 1958 metais Maskvoje buvo paraiškę: ” Slavų grupę (kalbą) reikia laikyti kilusią pasekoje Baltų grupės (kalbos) pakitimo. Imant galvon išnagrinėtus faktus, atvirkščias santykis yra neįmanomas”.(Česlovas Gedgaudas “Mūsų praeities beieškant”, psl. 43,).
Laikas jau mūsų “istorikams” pripažinti Česlovą Gedgaudą ir tęsti jo pradėtus darbus! Priešingu atvėju mūsų garbingiausioji praeitis taps – rusų praeitimi!!! Įspėju- šis procesas rytuose jau pradėtas! Jeigu jus ir ateityje trypčiosyte vietoje, lyg po dizenterijos, o manau, kad taip ir bus, tai mūsų ainiai jus visus įrašys į Lietuvos aršiausius priešus ir Lietuvos griovėjus!!!