Istorinių pastatų atnaujinimas – tai ne tik techninis procesas, bet ir balanso tarp autentiškumo išsaugojimo ir šiuolaikinių reikalavimų paieškos. Kiek galima keisti, kad išliktų tai, kas svarbiausia? Ir kiek būtina atnaujinti, kad pastatas galėtų atitikti šiandieninius poreikius? Būtent šie klausimai šiandien sprendžiami Vilniaus rotušėje, kur vykstantis kapitalinis remontas tampa gyvu pavyzdžiu, kaip trapus balansas tarp autentiškumo ir šiuolaikinių poreikių ieškomas ne teorijoje, o realybėje.
Projektą prižiūrinti Vilniaus vystymo kompanija ir rangovas „Ekstra statyba“ pabrėžia, kad kiekvienas paveldo objektas yra unikalus, todėl reikalauja individualių sprendimų – nuo konstrukcijų stiprinimo iki inžinerinių sistemų atnaujinimo. Tokiuose projektuose būtinas glaudus architektų, paveldosaugos specialistų ir rangovų bendradarbiavimas, kad būtų išsaugota pastato dvasia ir užtikrintas jo funkcionalumas.
Vilniaus rotušės atvejis atspindi platesnę tendenciją – istorinius pastatus siekiama ne tik restauruoti, bet ir pritaikyti šiuolaikiniam naudojimui, gerinant jų prieinamumą, energinį efektyvumą ir komfortą. Tačiau pagrindinis iššūkis išlieka tas pats – kaip tai padaryti nepažeidžiant vertingųjų savybių.
Sprendimus diktavo pati Rotušė
Anot sostinės viešojo intereso objektų plėtros ir valdymo bendrovės Vilniaus vystymo kompanijos vadovės Lauros Joffės, dirbant paveldo objektuose svarbiausia ne tai, ką sukuriame naujo, o ką ir kaip išsaugome – projektas turi prisitaikyti prie pastato.
„Rotušės atveju sprendimus diktavo pats pastatas – jo istorija, erdvių struktūra ir reprezentacinė funkcija, o ne standartiniai projektavimo principai. Vilniaus rotušė yra vienas svarbiausių miesto simbolių. Didžiuojamės, kad atnaujinimo darbai patikėti mums – tai rodo pasitikėjimą mūsų kompetencija, mūsų komanda ir gebėjimu dirbti su itin jautriais paveldo objektais“, – sako L. Joffė.
Jai antrina ir statybų bendrovės projektų vadovas Mykolas Sadauskas – paveldo objektų atnaujinime prioritetas teikiamas ne tik funkcijai, bet ir kultūrinei bei istorinei vertei. Prieš pradedant darbus būtina atlikti išsamius tyrimus – įvertinti pastato fizinę būklę, nustatyti vertingąsias savybes, identifikuoti autentiškas konstrukcijas ir istorinius sluoksnius.
„Tik remiantis šiais duomenimis planuojami tvarkybos darbai, parenkamos medžiagos ir technologiniai sprendimai. Kiekvienas paveldo objektas yra unikalus, todėl standartiniai sprendimai čia retai tinka“, – teigia M. Sadauskas.
Pasak jo, ruošiantis Vilniaus rotušės rangos darbams, vienas pagrindinių uždavinių buvo suderinti istorinio pastato išsaugojimą su šiuolaikiniais techniniais, saugumo ir eksploataciniais reikalavimais. Tai apėmė ne tik architektūrinius, bet ir inžinerinius sprendimus.
„Reikėjo itin detaliai įvertinti esamą pastato būklę, suplanuoti inžinerinių sistemų – šildymo, vėdinimo, elektros ir kitų – atnaujinimą taip, kad jos minimaliai paveiktų autentiškas konstrukcijas ir leistų atnaujinti pastatą, pritaikyti šiandieniniam naudojimui – renginiams ir reprezentacijai – nepažeidžiant jo istorinės vertės bei architektūrinės išraiškos“, – tvirtina jis.
Jo teigimu, Vilniaus rotušėje didžiausias dėmesys skirtas tinkamam medžiagų parinkimui ir jų suderinamumui su esamomis.
„Buvo svarbu išsaugoti kuo daugiau autentiškų elementų, o pažeistas vietas restauruoti naudojant tradicines ar istoriškai pagrįstas technologijas. Tokiuose objektuose dažnai svarbiau ne naujovės, o tikslumas, kruopštumas ir pagarba originaliai struktūrai“, – sako projektų vadovas.
Pašnekovai pabrėžia, jog rasti balansą tarp autentiškumo ir šiandienos poreikių buvo ir didžiausias iššūkis.
Atnaujinimo metu – netikėti atradimai
Dirbant Rotušėje nuolat pasitaiko netikėtų atradimų – nuėmus apdailos sluoksnius atsiveria skirtingų laikotarpių sprendimai, senesni mūro fragmentai ar ankstesnių pertvarkymų pėdsakai. Dėl to atsiranda poreikis papildomiems darbams, tenka koreguoti projektinius sprendinius, derinti pakeitimus su atsakingomis institucijomis ir operatyviai priimti sprendimus.
Vienas įdomiausių atradimų buvo rasta istorinė polichromija – po vėlesniais dažų ir apdailos sluoksniais atsivėrę ankstesni lubų tapybos ir spalviniai sprendimai.
„Jie leido pamatyti, kad Rotušės interjerai kadaise buvo gerokai spalvingesni ir turtingesni, nei esame įpratę matyti šiandien. Taipogi tokie momentai kartais pakeičia planus ir primena, kad istoriniame pastate sprendimus dažnai padiktuoja pats objektas“, – tvirtina Vilniaus vystymo kompanijos vadovė.
Tiek L. Joffė, tiek M. Sadauskas pabrėžia, jog tai buvo reikšmingas atradimas, nes atskleidė iki tol nežinomą pastato dekoratyvinį sluoksnį.
„Apie tai nedelsiant buvo informuoti visi projekto dalyviai, taip pat kreiptasi į Kultūros paveldo departamentą. Buvo priimtas sprendimas atlikti išsamius šio dekoro tyrimus, kurie padėjo nustatyti jo vertę ir tolimesnius tvarkybos sprendimus“, – sako „Ekstra statybos“ projektų vadovas.
Anot L. Joffės, radiatoriai, vėdinimas, apšvietimas ar saugumo sistemos Rotušėje integruojami taip, kad neužgožtų istorinių erdvių. Šiuolaikiniai sprendimai turi veikti „tyliai“ – būti funkcionalūs, bet vizualiai beveik nematomi.
Rudenį pradėti Vilniaus rotušė vidaus kapitalinio remonto ir tvarkybos darbai artėja prie pabaigos. Planuojama, kad jie bus užbaigti gegužę, o atnaujintoje Rotušėje jau netrukus vyks pirmieji koncertai ir parodos. Po to tvarkybos darbai persikels į pastato išorę. Fasado tvarkybos darbus ketinama baigti šių metų III ketvirtį.
Parengta pagal VVK pranešimą
Prastas reklaminis bendrybių kratinys be konkrečios informacijos.