T. Baranauskas. Kai pralaimėjimas virsta „pergale“: Lietuva skina istorinės atminties politikos nebuvimo vaisius (35)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Sulaukėme. Lietuvos valstybės vardu daromi tiesiog šokiruojantys pareiškimai. Krašto apsaugos ministerija anonsavo prie Žaliojo tilto rugpjūčio 7 d. 12 val. vyksiantį renginį. „Vilniuje bus minima Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pergalės prieš maskvėnų kariuomenę 360 metų sukaktis“, – skelbiama KAM pranešime.

Pergalė? Prieš 360 metų!? Mintyse jau sukasi skaičiukai: 2015–360= … Hm, bene apie 1655 m. katastrofą čia kalbama? Ir sugalvok tu man… Na taip, žinoma, toliau taip ir parašyta: „1655 metų rugpjūčio 8 dieną Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos, atrėmė į miestą įsiveržusią maskvėnų kariuomenę.“ ATRĖMĖ!

Tokio absurdo per 25 atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės metus dar neteko skaityti. Taip pristatyta diena, kai priešas pirmą kartą Lietuvos istorijoje užėmė Lietuvos sostinę Vilnių! Su pergale, vilniečiai!

Na, o 1655 m. rugpjūčio 10 d. Rusijos caras Aleksejus Michailovičius su triumfu įžengė į Vilnių ir netrukus čia vainikavosi Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu… Su pergale, naujasis didysis kunigaikšti! Tu tai jau tikrai laimėjai… Ir jeigu taip ir būtų likę, jei šito „didžiojo kunigaikščio“, kuris šiaip jau visų pirma – caras, palikuonys iki šiol valdytų Vilnių, pergalės minėjimas būtų visai logiškas. Bet tiktai ŠIUO ATVEJU…

Iš Lietuvos Sąjūdžio aplinkiniais keliais renginio išvakarėse gavau Lietuvos Sąjūdžio pirmininko pavaduotojo, iniciatyvinės grupės minėjimą surengti nario, istoriko doc. dr. Romo Batūros pasirašytą kvietimą. Jame skaitau – ir savo akimis netikiu – iš esmės tuos pačius žodžius: „Š. m. rugpjūčio 8 d. sukanka 360 metų, kai Lietuvos kariuomenė, vadovaujama LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos, atrėmė įsiveržusią milžinišką Maskvėnų kariuomenę.“ Va taip: vadinasi, žodis „atrėmė“ – iš čia. Žodį „pergalė“ KAM nuo savęs pridėjo. Logiška, jei jau „atrėmė“, tai ir „pergalė“…

Vis dar lyg ir esu Sąjūdžio Tarybos narys, tiesa, kaip ir bemaž pusė tos Tarybos, – nepatikimas, nes buvau už Žemės referendumą. Tai gal ir neverta Sąjūdžio vadovams kvaršinti sau galvos, teikiantis informuoti mane iš anksto apie tokius stulbinančius sumanymus ir „iniciatyvines grupes“. Net jei kaip istorikas ir galėčiau paprotinti nedaryti tokių kvailysčių…

Galų gale juk Romas Batūra – irgi istorikas. Jis gi žino, kas iš tikrųjų nutiko tą nelinksmą 1655 m. rugpjūčio 8-ąją… Ir antai net platesnį straipsnį bemaž prieš metus „Lietuvos žiniose“ apie tai paskelbė. Paskaitykime: „Didelis mūšis prie Vilniaus įvyko 1655 m. rugpjūčio 8 d. Neturint jėgų Vilnių tiesiogiai ginti, pagal J.Radvilos planą nutarta trauktis, pereiti Nerį mūriniu tiltu ir čia gintis. Lauko etmono žmonės bandė sutelkti savo pajėgas ir gintis prieš tiltą (Neries kairiajame krante), bet tai nepasiteisino, kovoje su maskvėnais patirta daug nuostolių. Tiltu traukėsi didžiulė masė žmonių ir vežimų. Juos pridengė abiejų etmonų organizuota tilto gynyba. Vyko priešą stabdantis mūšis. Iš abiejų pusių pylėsi muškietų ir patrankų ugnis. Penkios Maskvos vėliavos (daliniai) jau buvo ant tilto, bet didžiojo etmono Jonušo Radvilos pėstininkai ir dragūnai atstūmė priešą, iš kurio buvo atimtos trys kovinės vėliavos. Atkakli tilto linijos gynyba vyko visą dieną iki nakties. Gynybinėje kovoje galėjo žūti apie 2 tūkstančius Lietuvos karių. Tiltą perėjusi silpnesnė mūsų kariuomenės dalis ir gyventojai per miškus traukėsi link Sudervės, Musninkų, Kėdainių. Etmonai su savo kariais, naktį likę sargyboje, taip pat traukėsi. Jonušas Radvila išsaugojo dalį kariuomenės, kad galėtų atnaujinti kovą. Degė maskvėnų plėšiamo Vilniaus priemiesčiai.“

Ar viską supratote? Kad neatsitiktų, kaip dabar atsitiko šio iš esmės teisingo straipsnio autoriui, kuris dabar labai įdomiai ėmė dėlioti akcentus, reikia, turbūt, kai ką pakomentuoti. Taigi, 1655 m. rugpjūčio pradžioje Rusijos kariuomenė nenumaldomai artėjo prie Vilniaus. Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila, neturėdamas pakankamai karių, nusprendė NEGINTI sostinės, o skubiai trauktis Kėdainių link. Atsitraukimas vyko per Žaliąjį tiltą. Kaip teisingai pažymi R. Batūra, „Tiltu traukėsi didžiulė masė žmonių ir vežimų. Juos pridengė abiejų etmonų organizuota tilto gynyba.“ Štai ir viskas, ką reikia žinoti apie šį epizodą. Ginamas buvo NE VILNIUS, O ATSITRAUKIMO IŠ JO KELIAS. Arba pabėgimo iš jo kelias, jei norite… Vilnius buvo atiduotas be kovos, nors buvo apjuostas įspūdinga mūrine siena – to meto sąlygomis buvo tikra tvirtovė… Gal taip reikėjo – gal nebuvo kitos išeities, gal… Tik kur čia pergalė, kur priešo atrėmimas?

Rusai toliau sėkmingai judėjo tolyn, pasiekdami Kauną, kol jų judėjimą sustabdė kitas okupantas – į Žemaitiją įžengę švedai (prie jų prisišliejo sėkmingai iš Vilniaus pabėgęs Jonušas Radvila). Laisvos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės neliko nė lopinėlio… Tai buvo pirmas toks triuškinantis pralaimėjimas Lietuvos istorijoje. Štai tokia ta „pergalė, ir apie ją neverta daugiau nė kalbėti.

Kalbėti reikia apie kitką. Apie tą gėdą, kurią Lietuvos valstybei daro tokia chaotiška istorinės atminties politika, tiksliau – jos nebuvimas. Apie tą namudinį valstybės minėtinų „švenčių“ kepimą, kai viską lemia nežinia kaip ir iš kur staiga išdygusios iniciatyvinės grupės, keli telefono skambučiai į vieną ar kitą ministeriją ir lengva ranka iš ten gaunamas palaiminimas – darykite, jei taip norite! Sakote buvo kažkokia pergalė? Puiku – tebūnie pergalė! Bus proga pašvęst…

O žinote, kas dėl to kaltas? Netgi visų pirma ne politikai. Kaltę turėtų prisiimti kai kurie istorikai, kurie jau priprato šiame drumstame valstybinės istorinės atminties politikos nebuvimo vandenyje prastūminėti savo „atminties“ projektus ir projektėlius, gauti jiems pinigėlių tai iš Kultūros, tai iš Švietimo, tai iš Krašto apsaugos, tai iš Užsienio reikalų ministerijos, tai iš Prezidentūros, tai iš Seimo, tai iš kokios nors ambasados… Todėl, kai Seime buvo pradėtas svarstyti Tautos istorinės atminties įstatymas, pasigirdo iš visų pakampių tų „telefonine teise“ atminties politiką formuojančių istorikų inkštimas bei vaitojimas – cenzūrą įvedinėja! Tuoj istorikams dirbti uždraus! Pavojus! Ir štai sudrebėjo Seimo narių ranka balsuojant, ir pasiuntė jie tą Tautos istorinės atminties įstatymo projektą… tobulinti. Toliau nuo savo galvos. Nes jeigu jau ir norėtų kas nors įvesti cenzūrą, tai tik ne dėl tokių „smulkmenų“, kaip istorinė atmintis. O čia dar ir jokios cenzūros nebuvo. Tiesiog įstatymo projektas numatė įkurti nuolat veikiančią instituciją – tarybą, kuri svarstytų, ką ir kaip minėti valstybės vardu. Galas būtų išganingiems skambučiams į visas ministerijas ir ambasadas. Galas visokioms namudinėms „iniciatyvinių grupių“ šventėms ir nejubiliejinių datų „jubiliejams“… Atsirastų institucija, kuri viską koordinuotų ir bent jau šiokį tokį sistemingumą visam tam valstybę kompromituojančiam chaosui suteiktų. Bet kol kas Seimas šio žingsnio žengti neišdrįso. Nepadėjo nė kur kas gausesnio būrio istorikų raginimas kuo greičiau šį įstatymą priimti… Taigi, iki šiol turim, ką turim.

O turim puikią šventę Rusijos propagandai, organizuojamą Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos vardu. Nebe pirmą kartą, reikia pastebėti. 2009 m. vėlgi kažkieno namudine iniciatyva Užsienio reikalų ministerija jau atšventė pirmosios Lietuvos valstybės kapituliacijos kare su Rusija metines ir pirmuosius LDK teritorinius praradimus – tai buvo pavadinta 515-osiomis Lietuvos diplomatinių santykių su Rusija užmezgimo metinėmis (beje – visiškas absurdas!). Jei tik Kremliaus propagandistai pastebės, kokias „pergales“ ir „šventes“ Lietuva švenčia, sarkazmas liesis per kraštus. Ir visai pagrįstai, reikia pripažint. Na, ir švęsti rusai turi ką. Su pergale!