Ar savo vaikams rodėte Lietuvą? (1)

G.Ž.: Kaži kokio nuoseklaus, apgalvoto patriotinio auklėjimo tikrai nebuvo. Tačiau mano seneliai iš tėčio pusės buvo Lietuvos partizanai, seneliai iš mamos pusės – Sibiro tremtiniai… Kai jie po lagerių grįžo į Lietuvą, aš, mano brolis, sesuo bei gausus būrys pusbrolių nemažą laiko dalį praleisdavome pas juos – Panevėžio rajone, Navaršonių kaime, prie pat Nevėžio įkurtoje jaukioje sodyboje. Tekdavo ir į lankas išeiti, ir visus šieno darbus dirbti, ir Lietuvos kaimo gyvenimą iš arti matyti, širdimi justi…

Todėl sakyčiau – pagrindiniai mano patriotiniai auklėtojai buvo džiūstančios žolės kvapas, bičių dūzgimas, brandi rasa, saulėtais perlais kabanti ant žiedų ir žolynų, paslaptingas upės murmesys, iki skausmo gražūs saulėlydžiai… Būtent per kaimo buitį, per buvimą gamtoje bei drauge su gamta pajutau ryšį ir su ta gilumine, amžinąja Lietuva, kurią geriausiai pamatome ne žvelgdami į dabartį, o klausydami liaudies dainų, lietuviškų pasakų, gilindamiesi į liaudies papročius, mitologiją.

Taigi niekas niekada nesakė man „Mylėk Lietuvą“, elkis vienaip, o ne kitaip, tačiau augau tokioje aplinkoje, kokios paprasčiausiai neįmanoma nepamilti – drauge su senelio sodintais medžiais, su globojančia liaudiška močiutės išmintimi, lietuvių liaudies dainų ringavimais, gausybe šeimos švenčių, surenkančių draugėn visą giminę, ir šitaip augdamas jaučiausi saugus bei laimingas. O žvelgdamas į praeitį iš dabarties taško, galiu pastebėti ir dar kai ką – paradoksalu, bet į aną Lietuvos kaimelį, kaip ir į daugelį mažesnių, atokesnių Lietuvos kaimų beveik kaip ir nebuvo atėjusi sovietų valdžia – čia žmonės gyveno Lietuvoje, o ne Sovietų Sąjungoje, turėjo galimybę laisvai reikšti mintis, garbinti Dievą, net klausytis „Amerikos balso“.

Na, o anų laikų mokykla, žiniasklaida, viešai skelbiamos „tiesos“? Argi jos nebandė jūsų lietuvybės išrauti?

G.Ž.: Mokykla, žinoma, nepadėjo mano sąmonėjimui, bet ir nesutrukdė. Manau, kad jeigu vaikas rūpestingai ir nuosekliai yra auklėjamas šeimoje, jeigu geba mąstyti kritiškai – mokykla ar kiti antriniai veiksniai jo perauklėti neturi galios.

Beje, vaikystės patirčių paveiktas, paauglystėje ėmiau šlietis prie įvairių neformalių judėjimų, puoselėjančių tautiškumą, išmokau peno semtis iš knygų, „susibičiuliavau“ su Maironiu, Vytautu Mačerniu, Justinu Marcinkevičiumi, Marcelijumi Martinaičiu…

Galutinis ir sąmoningas pajautimas, kad turiu, privalau globoti ir saugoti visa, kas lietuviška, mane ištiko paauglystėje, kai su draugais prieš Rasos šventę tvarkėme alkakalnį. Vieną akimirką besidarbuojant į mane taip stipriai dvelktelėjo amžinosios Lietuvos dvasia, kad pats tapau jos dalimi – mano gyvenimas įgijo papildomą – nacionalinį – matmenį ir papildomą misiją, kaip galima geriau tą dvasią pažinti, saugoti ir skleisti.

Galbūt įkvepiančiu pavyzdžiu jums tapo kokia konkreti Lietuvos istorinė asmenybė, koks kunigaikštis ar skaitytos knygos herojus?

G.Ž.: Konkretaus gal ir nebuvo, bent jau tokio neatsimenu. Tačiau tikrai buvo laisvės Lietuvai troškimas. Gal tai skamba keistai, bet ir šiandien tai yra svarbiausias mano noras, nors, atrodytų, laisvę juk jau seniai turime. Taip, turime, bet laisvė nėra baigtinis dydis, todėl ją negana iškovoti – nuolat reikia ją kurti ir ginti.

Dabar jau pats esate trijų vaikų tėvas, todėl noriu paklausti, kokiais būdais mėginate jiems perduoti tą „amžinosios Lietuvos dvasią“, kitados padvelkusią į jus alkakalnyje?

G.Ž.: Vyriausiai mano dukrai – Gaudutei neseniai suėjo aštuoniolika metų, Dijuotai šiuo metu – keturiolika, o Saulei Jaunei – šešeri.

Na, lygiai kaip manieji tėvai ir seneliai stengiuosi apsieiti be pompastiškos retorikos ir liepiamosios nuosakos. Manau, jog tam, kad mylėtume, pirmiausia būtina savo meilės objektą pažinti, todėl prieš pradėdami postringauti savo vaikams apie šventą pareigą mylėti Tėvynę, tiesiog ją jiems parodykime.

Mes šeimoje švenčiame didžiąsias metų šventes, stengdamiesi išsaugoti senoviškus ritualus, dainuodami autentiškas vienai ar kitai šventei skirtas liaudies dainas, vaikams pasakojamos ir skaitomos lietuvių liaudies pasakos, per valstybines šventes darniai ir iškilmingai visa šeima susirenkame kelti Lietuvos vėliavos, kiekvieną liepos 6-ąją drauge su būreliu draugų ir kaimynų visuomet einame prie ąžuolo sugiedoti Lietuvos himno…

Bet visų svarbiausia – drauge su visa šeima mes keliaujame po Lietuvą, lankydami jos piliakalnius, šventas ir istorines vietas, upes bei girias. Pats su didžiausiu užsidegimu žemėlapyje braižau maršrutus, nekantraudamas vaikams parodyti, tarkim, kokį Rambyno ar Saulės Krėslo kalną, ieškau mitologinės medžiagos apie ketinamas lankyti vietas, stengiuosi kuo įdomiau vaikams apie jas papasakoti, padainuojam gamtos glėbyje senoviškų lietuvių liaudies dainų… Kartais vasaromis išvažiuojame į improvizuotą kelių savaičių „stovyklą“ miške…

Juk viena yra žinoti, kad Lietuvoje kažkur stūkso šventu vadinamas kalnas, kažkur teška legendomis apipintas upokšnis, ir visai kas kita – pačiam vėjo plaikstomais plaukais pastovėti ant to kalno viršūnės, pačiam „pasišnekėti“ su klegančia upokšnio versme…

Taip, taip, bet ar nejuntate pavojaus, kad tas kalnas pamažu virsta globaliu kalnu, gimtoji upė ima atstovauti ne Lietuvai, o Europai, o mūsų jaunimas, vietoj lietuvių kalbos egzamino besirenkantis anglų kalbą, užuot stengęsis pažinti Tėvynę, uoliai mokosi pritapti prie svetimų peizažų ir svetimų kultūrų?

G.Ž.: Nesutinku. Juk šių dalykų globalizuoti paprasčiausiai neįmanoma. Todėl iš visų kosmopolitinių darinių, tarptautinių verslovių, prekybos centrų, jokiai tautai ir valstybei neatstovaujančių virtualių pasaulių visada turime kur sugrįžti nelyg namo – į kiekvienam mūsų asmeniškai svarbius kontekstus.

Juk bet kuris, net ir labiausiai tautinio sąmoningumo prasme apsnūdęs lietuvis, akimirksniu nubunda, vos užklausus jį apie gimtąją upę ar gimtąjį ežerą… Vienas augęs prie Nemuno, kitas – prie Nevėžio, dar kitas – prie Ūlos, Siesarties ar Žeimenos… Statistinius duomenis apie upes ar ežerus gali susirasti kiekvienas, bet aš kalbu apie intymius, tik patirtimi užgyvenamus dalykus – maudymąsi jų vandenyse, svajones, žvelgiant į tėkmę, akimirkas, kuriomis pajuntame, kad drauge su ta upe, konkrečiu jos vingiu, visais ten sūkuriuojančiais garsais, kvapais ir peizažais esame nedalomas vienis. Man atrodo, kad kaip tik nuo čia ir prasideda Tėvynės meilė.

O būna ir atvirkščiai, štai klausydamas kokio žmogaus ugningų patriotinių kalbų, paprašai išvardinti, tarkim, dešimtį Lietuvos kalnų, kurie jam svarbiausi, o „patriotas“ atsako tiek kalnų Lietuvoje apskritai nežinąs. Tada imi svarstyti, ką gi anas žmogus myli? Nejaugi šalį, kurios nepažįsta?

Pažinti Lietuvą iš veido, idant ilgainiui neimtume manyti, kad ji – vien Seimas, televizorius ir mokesčiai, žinoma, visų svarbiausia. Tačiau žvilgtelėjus į emigruojančio Lietuvos jaunimo srautus, panašu, kad to nepakanka. Tad vis dėlto ko patartumėte imtis nūdienos šeimoms, mokyklai ir valstybės vadovams, kad augančios lietuvių kartos mylėtų savąją Tėvynę, brangintų ir jaustų atsakomybę už jos ateitį?

G.Ž.: Emigracija emigracijai nelygu. Manau, žmogus, sakantis, kad Tėvynė jam ten, kur didesnis atlyginimas ir komfortiškesnės gyvenimo sąlygos, ir iki emigruodamas Tėvynės neturėjo, o kiti ir išvažiavę nenustoja gyventi Lietuvoje, su Lietuva ir dėl jos stengtis. Šiais stulbinančių technologijų laikais net ir už vandenyno būdamas gali pasilikti tiek informaciniame, tiek kultūriniame Lietuvos kontekstuose, galima aktyviai dalyvauti šalies gyvenime, jeigu tik pageidauji.

Sunkiausia yra tiems, kurie netenka gimtosios kalbos globos. Tuomet jau išties atsiranda pavojus prarasti savąsias šaknis, taip pat ir tapatybę.

O dėl patarimų… Manau, visi tėvai, kaip moka, kaip įstengia, taip ir myli savuosius vaikus, jaunuomenę mokantys pedagogai – taip pat linki jai (o drauge ir Lietuvos ateičiai) vien gero. Kol vaikai lietuviškai mokomi Lietuvos istorijos, kol į programas įtrauktas Maironis, kiti lietuvių literatūros klasikai, pavojaus laužų neketinu kurti. Tiesiog visiems kartu ir kiekvienam atskirai palinkėčiau dažniau pastebėti tai, ką turime gražaus, kilnaus ir didingo, nei užsiimti savinieka, dažniau prisiminti savo istorinius, kultūrinius, mitologinius kontekstus, tautos didžiūnus, šviesiausias ir tauriausias asmenybes, nei sėdėti nosis sukišus į televizorių ekranus, bandančius mus įtikinti, kad pas mus viskas beviltiškai blogai. Pasivaikščiokime po Lietuvą, pažvelkime jai į akis – ir nereikės mokytis jos mylėti – prisiminsime, kad mylime, kad visada ją mylėjome.