Iš konferencijos Indijoje užrašų
Tęsiu pasakojimą apie kultūrines apeigas ir religinius ritualus, kuriuos kiekvieną rytą atlikdavo Tarptautinės dvasinių vadovų konferencijos ir sueigos (International Conference and Gathering of Elders) dalyviai Maisoro mieste Ganapačio Sačičidanandos ašrame (Šri Ganapati Sachchidananda Ashram). Konferencijos dalyviai ne tik stebėjo, bet ir patys buvo tų apeigų dalyviai. Jie ne tik susipažino su įvairių tautų papročiais, šių apeigų metu visi pagerbė savuosius dievus, meldė laimės, meilės, sėkmės sau ir savo šeimoms, vienybės tautoms, visuotinės gerovės ir taikos Žemėje.
Antrą konferencijos dienos rytą apeigas pradėjo indėnas Gilbertas Davidas Saenzas ir SD Jongvolfas (Youngwolf) iš JAV. Simboliškai galvą pasipuošęs dviem erelio plunksnomis ir pelynų kuokšteliu priekyje, indėnas Gilbertas Davidas Saenzas sušvilpė švilpyne ir kreipėsi į Erelį: „Erelis yra mums šventas. Jis yra tas, kuris skraido aukštai, todėl mes per jį siunčiame maldas į dangų. Skraidytojas aukštai nuneš tas maldas Dievui. To Erelio balsas kaip Dievo balsas ir kai mes meldžiamės, tas Erelis – Dievo pasiuntinys – sugrįžta atgal ir švilpteli mums. Anglai galvojo, kad mes garbiname gyvūnus, bet šitoje religijoje mes tiesiog meldžiamės skirtingiems Dievo aspektams ir tie gyvūnai yra Dievo padėjėjai.“
Indėnas SD Jongvolfas – SD Jaunasis Vilkas simboliškai akmenimis pažymėjo židinio vietą, papuošė ją žiedais ir sukrovė malkas. G. Saenzas ratu apie laužą apdėjo virvele surištus raudono audinio mazgelius: „Čia yra 405 maldų mazgeliai ir tai yra visos jūsų maldos. Dvasiniai pagalbininkai, jie girdi jūsų maldas ir nori ateiti, ir nori padėti. Aš kreipiuosi į juos ir meldžiuosi už tautą, meldžiuosi už jūsų sveikatą, už jūsų vandenį… Aš meldžiuosi už viską, kas yra virš Žemės ir po Žeme, už viską, kas ten yra… Aš meldžiuosi už tai, kas mes esame… Aš nesu tiesiog individas, atėjęs į šį pasaulį. Aš esu Visatos sąmonė, žiūrinti pati į save, sakanti – koks esu gražus ir matantis čia tiek daug puikių savęs atspindžių… Ir aš, mylėdamas Jus, myliu Save. Šitas kelias daro Mus stipriais, šitas kelias daro Mus tyrais, daro Mus kūrybingais ir protingais, bendradarbiaujančiais… Tais, su kuriais galima tartis… Aistringais, tolerantiškais, atsidavusiais… Jei aš duočiau Jums savo mašinos raktelius, piniginę, viešbučio kambarį, visus vaistus, tai šitame materialiame pasaulyje aš būčiau visai bankrutavęs, nes aš prarasčiau viską. Bet jei aš duočiau Jums savo kantrybę, meilę, supratimą, rūpestį, atjautą, visus šituos dalykus… Tai kuo daugiau aš atiduočiau jums, tuo daugiau aš gaučiau. Todėl Mes turime būti dosnūs ir dalytis su kitais tuo, ką turime, kad tiesiog gautume vis daugiau ir daugiau visko. Būtent dėl to reikia dalytis ir pinigais, ir laiku, viskuo… Ir tai tik dėl to, kad kuo daugiau aš duosiu, tuo daugiau aš gausiu… Aš kaip didžioji upė: kuo platesnė, tuo daugiau per ją gali vandens pratekėti…“
Indėnas SD Jongvolfas uždegė ugnį ir smilkalus. Indėnas G. Saenzas keturias pasaulio šalis pažymėjo į žemę įsmeigęs raudono, balto, geltono ir juodo audinio mazgelius, kurie simbolizavo keturias vyriškas dvasias.
Pasisukę į rytus mes savo maldas nukreipėme Kūrėjui: „Mes pirmiausia pradėsime melstis į rytus Kūrėjui… Čia yra mano būgnas Spark – kibirkštis. Jis yra gyvas ir visur keliauja su manim… Ir šitas barškaliukas yra gyvas, jis visur keliauja su manimi… Su jais aš šaukiu Dvasias. Šitie 405 mazgeliai yra Dvasių pagalbininkai. Man davė keturias vyriškas Dvasias melstis. Dabar melsimės… Pirma daina skirta Kūrėjui: pamatyk mane… išgirsk mane… labas, mano Drauge… Aš siunčiu tau savo balsą, savo žodžius… Mes meldžiamės briedžių tautai… buivolų tautai… barškuolių tautai… Su gyvatėmis juk reikia megzti ypatingą ryšį, nes jų visur yra… Reikia melstis ir Ereliui, ir Kūrėjui. Čia yra erelio plunksnos meldimuisi ir jei jos pradeda skristi, vadinasi Dvasios išgirdo mus…“ Pritardamas būgnu, indėnas G. Saenzas sudainavo dainą Kūrėjui.
Visi pasisukome į pietus ir savo maldas paskyrėme Vėjui: „Dabar mes melsimės į pietų pusę. Mes esame šiauriniame pusrutulyje, todėl šis geltonos spalvos mazgelis simbolizuoja šiltus Vėjus – tai, kas padeda augti… Ir ta sėkla, kurią Dievas pasėja mumyse, ir yra tas mūsų tikrasis gyvenimo tikslas. Antra daina pasakos apie mane, kad aš esu paprastas, eilinis žmogus. Aš tiesiog dirbu darbą, o pats esu niekas…“
Pasisukę į vakarus, meldėmės Saulei: „Mes melsimės į vakarus. Vakarai yra juodi, jie yra Saulės sergėtojai… Per Saulę visi gauna gyvybę… Ji dalija savo dovanas visiems gyviesiems… Mes melsimės Saulės sergėtojams ir prašysime jų ateiti. Dainuosime Dvasių šokių dainą. Dvasios mėgsta greitus ritmus, nes jos neturi širdžių ir plaučių, kurie pavargsta. Jos mėgsta šokti ir linksmintis. Tos Dvasios yra laimingos, joms patinka čia būti. Tai mes dabar melsimės kelioms tautoms: elnių tautai, bizonų tautai, erelių tautai ir prašysime jų ateiti šokti apie mus. Aš dabar juos kviesiu.
Pasisukę į šiaurę, meldėmės Protėviams: „Mes melsimės į šiaurę. Balta spalva reiškia baltuosius, apvalančius Vėjus… Į juos keliauja mūsų Protėviai. Čia mes meldžiamės mūsų Protėviams… Dabar jūs stovite čia, tačiau jūsų Protėviai iškentė didžiausius sunkumus, jūsų Protėviai turėjo būti stiprūs, kūrybingi… Ir Jūs turite viską, kad išgyventumėte… Jūs turite atsakymus į visus gyvenimo klausimus ir visa tai yra Jumyse…“
Sukdamas ratus apie degančią Ugnį, indėnas giedojo dainas…
„Šita daina melsiu pasigailėti, atjausti mus: „On shi mala jo… On shi mala jo… Lay my capi shello…“ Aš turiu sunkumų, mes visi esame tik žmonės. Mes norime žinoti dalykus, mes norime garantijų, kad jei padarysiu tą, gausiu aną. Mes esame tiesiog mirtingi. Tai tos dainos tiesiog prašo: pasigailėk manęs, padėk man…
Kita daina skirta parodyti, kad kartais meldžiamės kaip maži vaikai… Tarsi prašome savo tėčio, ar galime turėti tą ir aną, kad esame išsigandę, sušalę ir alkani. Meldžiamės kaip maži vaikai, eidami pas savo Kūrėją…
Kita daina kalba apie šventą gyvenimo ratą. Kai kartais mes iškeliaujame į dvasines keliones… Tuo tikslu mes einam į kalnus, ieškome lygaus paviršiaus, pastatome altorėlį ir keturias dienas ir naktis be vandens ir maisto sėdime tame altoriuje ir meldžiamės… Kartais mes pasijuokiame vieni iš kitų, kad svajoji visą dieną, nieko nedarai, tiesiog sėdi… Bet, patikėkit manimi, tikrai nelengva keturias dienas išsėdėti be maisto ir vandens. Tada atitolsta visas pasaulis, visi trukdžiai, visos bėdos nutolsta ir tu lieki vienas Kūrėjo akivaizdoje. Ir mes pradedame matyti vizijas… Mes meldžiamės ir ateina gyvūnų dvasios… Ta daina kalba apie tą gyvenimo ratą… Tu esi tas ciklas, tas ratas… Metų laikų ratas, Visos gyvybės ratas… Kaip tas nemirštantis, nesustojantis ciklas, kaip Brama, kaip Višnu, kaip Šiva… Visas gyvenimas – tęsinys, kuris yra aukščiau už gimimą ir už mirimą… Nei iš naujo gimstame, nei mirštame…
Trečia daina, kurią dainuosiu, yra malda užjausti, pasigailėti manęs… Man reikia pagalbos, nes… Be šaknų, augalų, uogų, medžių aš badaučiau… Be žvėrių odų ir drabužių aš sušalčiau… Man reikia pastogės, šilumos… Man reikia visų šitų dalykų, padėk man!
Ir galiausiai bus padėkos daina. Paskutinė daina yra padėkos daina… Kūrėjas mums duoda tai, ko mums reikia, bet mums ne visada tai gali patikti… Mums gali nepatikti, kokius atsakymus tos maldos duoda… Tačiau tai yra tai, ko mums reikia, nes mes nežinome, ko mums reikia… Mes tik apgailėtini padarai, kurie stengiasi išgyventi, ačiū, kad man padėjai…
Ir paskutinė daina – atsisveikinimo daina. Dainuosiu apie atsisveikinimą, kad sukurtume teisingą ryšį su Dvasiomis, kurios atkeliauja iš Šiaurės Amerikos. Visame šitame ilgame kelyje iš vienos žemės pusės į šitą vėžlių salą, kad jums padėtų…“
Indėnas, pritardamas būgnu, suko ratus apie Ugnį, giedodamas giesmes Kūrėjui… Saulei… Vėjui… Protėviams… Gyvenimo ratui… Kiekvieno mūsų gyvenimo ratui.
P.S. Už pagalbą rengiant medžiagą dėkoju Skirmantei Ramoškaitei.
Su mumis Dievai, kuriuos mylime, globojame juos, rūpinamės, o ne mel(d)žiame.
Labai gražus straipsnis, gražiai parašytas, lyg Upė tekėtų.