S. Lapėnas. Po euro įvedimo Estijoje – valstybės skola padvigubėjo (I)

Saulius Lapėnas | asmeninė nuotr.

Šiandien mes turime unikalią galimybę, beveik fantastinę, pasižiūrėti į ateitį, ir sužinoti kaip gyvenasi šalyje, kurioje prieštaraujant sveikai nuovokai, prieš du metus nacionalinė valiuta buvo pakeista į eurą. Toli važiuoti nėra reikalo, šiandien pakalbėkim apie Estiją, apie kurios realią situaciją Lietuvoje labai mažai žinoma. Jei spręsime pagal publikacijas Lietuvos žiniasklaidoje – tai „audringai besivystančios ekonomikos šalis, kurioje dėka euro pastebimas investicijų augimas ir visokeriopas klestėjimas“. Gero tono ženklu laikoma, kalbant apie estus, priminti, kad „investuotojai aplenkia Lietuvą , tik todėl, kad Estijoje euras, o pas mus litas“.

Norėdamas išsiaiškinti, kaip iš tiesų klostosi reikalai Estijoje, pasinaudojau Estijos Vyriausybės rekomendacija ir susipažinau su medžiaga, publikuojama Visuomeninės Estijos radijo ir televizijos korporacijos portale bei kituose estų leidiniuose.

Estijos valstybė? – Per brangu

Jei Lietuvos politikų ir „elito“ tarpe šiandien madinga „stumti“ pavojingas iliuzijas (mitus) apie euro skubaus įvedimo naudą šaliai , tai apie ką šiandien svajoja Estijos politikai? Mums naudinga sužinoti, kokios „mados“ mūsų laukia ateityje, palaidojus litą.

Taigi, po savo valiutos atsisakymo 2011 metais, nepraėjus metams, Estijos „elitą“ apėmė mada svarstyti apie skubią būtinybę atsisakyti valstybingumo.

„Daugeliui tapo aišku, kad dabartinės Estijos valstybės išlaikymas dabartiniame lygyje tampa per daug didelė našta visuomenei, nes tai per brangu“ – pareiškė priežastį įtakingas politikas, buvęs teisingumo ministras, vienas iš Estijos Konstitucijos autorių Juris Raidla (Jüri Raidla), kalbėdamas verslo seminare Unicredit [1].

Šalia to, „ekspertai mano, kad referendumas dėl ES federalizavimo Estijoje nereikalingas: „Liaudies nuomonę apie esminius pokyčius ES mes privalome sužinoti visada, tačiau tai nebūtinai vykdyti referendumo būdu. Manau, atviri kaip šiandien susitikimai – vienas iš pavyzdžių, kaip Estijos gyventojai tame gali dalyvauti.“ – po parlamentinės komisijos ES klausimais posėdžio pareiškė jos pirmininkas Taavi Ryjevas (Taavi Rõivas – nuo 2014 metų kovo 26 dienos Estijos vyriausybės premjeras).

Stebint iš šalies, tokia nelaukta retorika iš valstybės veikėjo atrodė gana keistai. Jei vertintume pagal tuo metu publikuojamą oficialią statistiką, tai reikalai Estijoje klostėsi visai gerai. Šalis ką tik įsivedė eurą ir įrodė visai europinei bendruomenei, sugebanti spręsti sudėtingas ekonomines problemas. Ir staiga paaiškėja, kad tai – „per brangu“.

Kaip tai galėjo atsitikti, kad per vienerius metus Estijos valstybės gyvybingumas pasiekė kritinį tašką? Atsakymą į šį klausimą nustebęs Estijos pilietis gavo tik po pusmečio, kai buvo paskelbti oficialūs Eurostato duomenys apie padėtį Estijoje, kurie, neabejotinai, buvo iš anksto žinomi valstybės valdininkams, rėžiantiems mįslingas kalbas apie „per brangų valstybės išlaikymą“.

Tada ir paaiškėjo, kad pagrindinis „pabrangusios valstybės“ kaltininkas – euro stabilumo palaikymui sukurti Europos stabilizavimo mechanizmo fondai, į kuriuos Estija, kaip ir bet kuri kita euro zonos šalis privalo sumokėti milžiniškas lėšas TIK PO šios valiutos įvedimo. Užtenka pasakyti, kad Estija norėdama sumokėti savo įmoką į šiuos fondus, buvo priversta dvigubai padidinti valstybinės skolos naštą.

„To negali būti ?!“ – šūktelės pasipiktinęs skaitytojas. – „Juk mus pastoviai įtikinėjo apie gydomąjį euro poveikį ekonomikai: ir kainos nekils, ir skolinimosi kaštai (kainos) bei valstybės skola mažės ir investuotojus pritrauks“. Atsakymas paprastas – jokių gėrybių euras ekonomikai neatnešė, greičiau atvirkščiai, nes tai tik pinigai, kurie nė kiek ne geresni nei kiti popieriniai („fiatiniai“) pinigai. Jie atneša nacionalinei valstybei tik prievolę mokėti „nuomos mokestį“ už euro naudojimą. Būtent tai ir blogina nacionalinių valstybių ekonominę būklę (ypač ekonomiškai silpnų), nes už nacionalinės valiutos (kronos ar lito) naudojimą nieko neprivalėjo mokėti.

Tarp kitko, to Estijos Vyriausybė neslepia ir net „didžiuojasi“. 2013 metų sausio mėnesį parlamento posėdžio metu ministrui pirmininkui buvo užduotas klausimas: „jei 2005 metais Estijos bendra skola buvo 500 mln. eurų, o 2012 metų III ketvirtyje – 1,6 mlrd. eurų (tai tris kartus daugiau – S.L. pastaba), kurioje dar ES šalyje per tą patį laikotarpį valstybinė skola augo tokiu greičiu? Ir kuo tai galima paaiškinti?“

Atsakydamas ministras pirmininkas Andrius Ansipas (Andrus Ansip) pareiškė nematantis problemos, net atvirkščiai, jis didžiuojasi nes tai pati mažiausia skola tarp ES šalių, o išaugo įmokų į Europos stabilizavimo mechanizmo fondus ir kitų privalomų į ES mokesčių dėka, kurias turėjo padaryti Estija po euro įvedimo [2].

Kaip matote, jokių paslapčių. Nors logika šiek tiek keista. Gal ši skola ir mažiausia ES, tačiau ji didžiausia Estijos istorijoje, kuri ir pati ne per didžiausia šalis. O išaugusi skola vardan kilnių tikslų – padėti draugiškam Kiprui, signalas naujiems kreditoriams, kad šalis lenda į skolų duobę iš kurios savarankiškai pati niekada neišlips.

Anksčiau savo straipsnyje kaip „Rusijai padovanojo karinę bazę ES“ aprašinėjau keistą situaciją, kai kipriečiai atsakydami į ES rūpestį 2014 metais, savo teritorijoje (ES teritorijoje) suteikė Rusijai paslaugą dislokuoti karines laivyno ir oro pajėgas. Ir dabar Estijos liaudis, tęsdama pagalbą Kiprui (greitai prie to prisidėsime ir mes, kai tik įvesime eurą) iš savo biudžeto remsime Rusijos karinę galią. Be to žinoma, kad krizė Kipre prasidėjo, suteikus „pagalbą“ Graikijai, kurios reikalavo ES. Tai norom, nenorom veda prie minties apie domino principą, ir apie neturtingų šalių likimą, kurios savo biudžetų sąskaita padeda Kiprui.

O iš kitos pusės, kur pragmatizmas ir sveiko saiko pojūtis? Ar verta lysti į skolas, perkant brangų automobilį, jei uždirbi tik dviračiui? Tuo labiau, jei garaže turi ne naują, bet veikiantį automobilį – savo nuosavą valiutą dėl kurios nebūtina eiti pas bankininkus ir didinti valstybės skolą?

Pasižiūrėkite patys į Estijos valstybės skolos augimo grafiką Estijoje nuo 1995 metų (Valstybės skolos augimas milijonais eurų), publikuojamą Eurostato portale [3]:

Grafike matome, staigų Estijos valstybės skolos augimą (šuolį į gerokai aukštesnį lygį) krizės metu 2008 metais, ir tai suprantama. Džiugina pasiektas skolos sumažėjimas 2010 metais (prieš įvedant eurą) iki 961,3 mln. eurų. 2011 metais skola dar laikėsi „normos“ ribose – 982,4 mln. eurų. Ir staiga – neregėtas šuolis 2012 metais iki 1712,1 mln. eurų. Skolos didėjimas tęsėsi ir 2013 metais ir pasiekė 1844,8 mln. eurų.

Tendencija gąsdinanti – jei anksčiau skolos padvigubėjimas įvykdavo per 10 metų (nuo 237,6 mln.eurų 1995 metais iki 590,7 mln.eurų 2006 metais), tai šis padvigubėjimas įvyko tik per du metus [3].

Estijos skola padvigubėjo po euro įvedimo 2011. Ir visos daugiametės Estijos vyriausybės pastangos laikantis griežtos ekonominės politikos, kova su gyventojais reikalaujančiais didinti atlyginimus ir kitos nepopuliarių priemonių duoti rezultatai – metų bėgyje išlėkė per kaminą. Ir tai įvyksta ne krizės įkarštyje, kas galėtų būti suvokiama, o po krizės.

Ir niekam ne paslaptis, kad šis savižudiškas veiksmas įvyko tik dėka įmokų į ESM fondą euro stabilumo palaikymui. Ar ne prabangus malonumas? Jei perskaičiavus realų bendrą BVP vienam gyventojui pagal perkamąją galią Graikijoje ar Kipre, jis gerokai aukštesnis, nei mažoje, tačiau išdidžioje Estijoje. Štai Eurostato publikuoti duomenys tuo metu, kai vyko aprašomi įvykiai (GDP per capita in PPS už 2011 metus): Kipras – 93 , Graikija – 81, Estija – 69 , Lietuva – 67 [4]. Alkanas maitina turtingus?

Suprantama, kad skolos augimą galima nurašyti estų nacionalinio charakterio ypatumams, tačiau pažvelgus į Eurostato duomenis apie kitas šalis, matosi, kad net sparčiai besivystančios šalys euro zonoje buvo pasodintos ant „skolinimosi adatos“. Tokio likimo išvengė tik šalys pasipriešinusios euro įvedimui. Nenorom prisimeni Didžiosios Britanijos finansų ministro ataskaitą, kurioje konstatuojama, kad euro įvedimas neduoda jokios naudos šalies ekonomikai ir naudingas tik bankiniam sektoriui.

Kaip jau ne kartą buvo minėta, esmė ne eure – tai tik paprasta valiuta, o metoduose ir jo palaikymo fonduose, kurie atsirado – praėjus keliems metams, po to kai mes referendumuose pritarėme stojimo į ES sutarčiai ir euro įvedimui.

Apie tai, koks tai mechanizmas, perskirstantis lėšas iš neturtingų turtingiesiems, ir kokia tragedija pastaraisiais metais klostosi, Estijoje įvedus eurą, jūs galėsite sužinoti antroje šios istorijos dalyje: „Po euro įvedimo Estijoje – kova už demokratiją“.

Šaltiniai:

1. Čia ir toliau tekste (kur nenurodomi kiti šaltiniai) informacija paimta iš Visuomeninė Estijos radijo ir televizijos korporacijos portalo – http://www.err.ee .

2. Ansip riigi 1,6 miljardi suurusest võlakoormusest: selle üle tuleb uhke olla! (146) Toimetas Karoliina Vasli, 16. jaanuar 2013, http://www.ohtuleht.ee/506637/ansip-riigi-1-6-miljardi-suurusest-volakoormusest-selle-ule-tuleb-uhke-olla

3. Eurostat – General government gross debt (million EUR) (Bendra valstybės skola milijonais eurų) Code: tsdde410 http://epp.eurostat.ec.europa.eu/tgm/refreshTableAction.do?tab=table&plugin=1&pcode=tsdde410&language=en

4. Eurostat – GDP per capita in PPS http://epp.eurostat.ec.europa.eu/tgm/table.do?tab=table&init=1&plugin=1&language=en&pcode=tec00114

Bus daugiau