P. Gylys. Lietuviškas teisingumas: prezidentę – išgelbėti, N.Venckienę – sunaikinti (26)

Povilas Gylys | Alkas.lt nuotr.

Povilas Gylys | Alkas.lt nuotr.

O Lietuvoje ir vėl skandalas – rodos, prezidentūra prisidirbo su paslaptimis, tikromis ar sukurptomis. Šio skandalo metu ryškėja ponios Dalios Grybauskaitės ir teisinių institucijų vadovų galimo neteisėto suokalbiavimo schema. Tai, savo ruožtu, atveria naujas galimybes ne tik šviežiam žvilgsniui į nacionalinius lietuviškos, atsiprašant, demokratijos ypatumus apskritai, bet ir į visą eilę rezonansinių pastarųjų metų įvykių – į SNORO bankroto, VEKS‘o, Operos ir baleto teatro scenos rekonstrukcijos, mailiaus, partinės iždininkystės apskritai ir konservatorių iždininko Vito Matuzo išteisinimo konkrečiai  bei kitas keistai pakrypusias bylas. Manau, dabartinio žaidimo valstybinėmis paslaptimis fone geriau nei anksčiau galime suvokti kriminalo, teisėtvarkos ir politikos  susimazgymą tiek emocijų ir  įtampų sukėlusioje  Garliavos istorijoje.

Dabar drąsiau nei prieš prezidentinių paslapčių skandalą galima teigti, kad generalinis prokuroras ir jam pavaldūs žmonės nėra tokie politiškai ar kitais požiūriais laisvi ir neutralūs Temidės tarnai, kaip kad buvo bandoma pateikti šališką poziciją užėmusios dalies žiniasklaidos ir beveik visų konstitucijos dvasininkų komentaruose. Visada buvo neblogai žinoma, bet šiandien darosi ypač akivaizdu, kad generalinis  prokuroras Darius Valys ir kiti aukščiausi teisėsaugos  pareigūnai savo svarbius sprendimus derina su prezidente arba tiesiog gauna nurodymus iš „Daukanto“. „Savo noru“ jis, kaip ir STT vadovas, veržiasi pasikonsultuoti, pasitarti su šalies vadove net tada, kai įtarimai dėl galimo slaptos informacijos nutekinimo krinta ant pačios prezidentūros. Ar leistina tartis su potencialiais įtariamaisiais? Kas, žinodamas šį tarimosi faktą, gali paneigti, kad generalinis prokuroras, STT vadovas vietoj to, kad siektų teisingumo, gelbsti prezidentės patarėjos, prezidentės ir savo pačių kailį. Labai tikėtina, kad  panašus yra ir „nieko nežinačio“ VSD direktoriaus Gedimino Grinos vaidmuo. Juk jei neliktų šios prezidentės, neliktų ir visų jų.

Šiame fone jau drąsiai galima svarstyti, kaip D.Valys ir kiti teisėsaugos vadovai tarėsi su prezidentūra  dėl elgesio strategijos ir taktikos daugiaplanėje Garliavos istorijoje. Tame tarimesi, labai tikėtina, vyravo du aspektai – pedofilinis ir politinis. Kol kas galima tik nujausti, kodėl teisėsauga, aukščiausi Lietuvos politikai su prezidente priešakyje įsivėlė į pedofilijos ir su ja susijusių žmogžudysčių bylų marinimo istoriją. Atėjus laikui mes tai sužinosime. Kaip sakoma, archyvai nedega, o ir visų istorijos dalyvių nesunaikinsi – jų dešimtys. Ir bent kai kurie iš jų jei ne šiandien, tai po kelerių metų prabils. Bet jau dabar galime sakyti, kad pagrindinė versija yra tokia – į pedofiliją įsivėlė įtakingi teisėsaugos, politikos ir kitokie šių laikų „patricijai“, kurie įjungė galingą „plebėjų“ protų apdorojimo mašiną. Jie, tikėtina, ir yra ta galinga jėga, kuri tam tikru mastu sugebėjo  pakeisti viešąją nuomonę bei paveikti įtakingų viešojo gyvenimo figūrų elgseną sau naudinga linkme. Propaganda ir  įbauginimo taktika davė vaisių.

Prezidentė visoje šioje istorijoje užėmė gudrią, tačiau neišmintingą poziciją. Ji  bandė vinguriuoti, siųsti visuomenei signalus, kad ji lyg ir  remia N.Venckienę, kad ji nori teisingo sprendimo Garliavos mergaitės atžvilgiu. Bet visi jos praktiški veiksmai liudija priešingą dalyką – ji, neatlikdama savo prezidentinės pareigos ar net įtakodama teisėsaugą bei politikus, faktiškai prisidėjo prie neteisybės, o taip pat prie visuomenės kvailinimo. Mulkinimo industrijos veikimo pasekmė – valstybės institucijų nereagavimas į akivaizdžią neteisybę, tiesos slėpimas, labai tikėtinas nusikaltimų dangstymas. Ir  visuomenės  nuteikimas prieš  „nežinia ko norinčius violetinius“. Tai išbandyta manipuliacinė technologija – buvo šunauja, buvo runkeliai, o dabar dorojami „violetiniai“. O apmulkinti žmonės stebi ir tyli, nes bijo arba tiesiog nežino, kaip reaguoti. Be to jiems  siūloma rinktis tarp elitinio ir „violetinio“ mąstymo. Daug kas instinktyviai pasirenka patogesnį – elitinį variantą. Taip saugiau visais požiūriais.

Ką elitinės galvosenos atstovai atsakytų į tokį klausimą: kodėl dabar, įsisiūbuojant paslapčių nutekinimo ir to nutekinimo dangstymo skandalui, JI, nepaisydama to, kad vyksta ikiteisminis procesas, kviečiasi STT, Generalinės prokuratūros vadovus (kas tiki, kad jie pas prezidentę prašosi?) ir tariasi dėl teisėsaugos veiksmų šioje istorijoje? Iš tikrųjų, šioje situacijoje tai gali būti kvalifikuojama kaip neteisėta veikla siekiat iškreipti  teisinio proceso turinį, kaip grubus įstatymo pažeidimas ir  priesaikos sulaužymas.

Palyginkime dabartinę su valstybinės paslapties nutekinimu susijusią situaciją ir Garliavos istoriją. Tada – po 2012 kovo 23-osios ir gegužės 17-osios Klonio gatvės šturmų – prezidentė nesukvietė  aukščiausių teisėsaugos pareigūnų pasitarti dėl to, kaip užtikrinti teisingumo atstatymą ir vykdymą visuomenę sukrėtusioje dramoje. Pabrėžiu – tiesiogiai nesikišant į ikiteisminius tyrimus. Prezidentė turi ne tik teisę, bet ir pareigą ginti viešą interesą ir pareikalauti iš jos iniciatyva skiriamų žmonių – generalinio prokuroro, policijos komisaro, VSD vadovo, kad jie deramai atliktų savo funkcijas. Juk generalinį prokurorą Algimantą Valantiną šios istorijos pradžioje ji kvietė. O kodėl vėliau viešai nekvietė D.Valio, S.Skvernelio bei  G.Grinos paaiškinti keistą prokurorų, policininkų ir  saugumiečių elgesį pedofilijos, teisėjo nužudymo, D.Kedžio ir A.Ūso žūties bei kitose bylose?

Kodėl prezidentė to nepadarė, kodėl ji žaidė dvigubą žaidimą – bandė įtikti „violetinei“ visuomenės daliai -visgi rinkėjai-  ir kartu skatino teisėsaugos neveiklumą arba toleravo jos šališkus sprendimus, netgi galimai koordinavo su jais veiksmus. Kaip kitaip, pavyzdžiui, galima būtų paaiškinti faktą, kad ji į JAV išvyko teroristinio akto – mergaitės atėmimo iš senelių ir globėjos namų – dieną, t.y. gegužės 17-ąją? Sakot, tai atsitiktinis sutapimas? Veiksmų seka rodo, kad tai – greičiau iš anksto aptarto plano dalis.

Kaip Seimo komisijos, nagrinėjusios D.Valio prašymą panaikinti teisinę neliečiamybę N.Venckienei ir ją suimti, narys ir kaip į tos dramos niuansus   įsigilinęs žmogus, turiu pagrindo teigti, kad D.Valio kaltinimai N.Venckienei nemaža dalimi yra sufabrikuoti. Mano manymu, faktai rodo, kad ji buvo auka, tačiau prokurorai trūks plyš bandė įrodyti, kad teisėja – nusikaltėlė. Kam reikėjo fabrikuoti bylą? Kam ir kuria prasme tai naudinga? Kodėl politinis, teisinis ir kitas elitas, ignoruodami faktus, prisidėjo prie neteisybės?

D.Valys, kaip ir tūkstančiai galingos propagandos  nepaveiktų žmonių, puikiai žino, kad prieš našlaitę D.Kedytę buvo panaudota fizinė ir psichologinė prievarta, kad buvo pažeistos konvencijos ir įstatymai. Taip pat jis žino, nes matė VISĄ vaizdo įrašą, kad prieš teisinę neliečiamybę turinčią teisėją buvo panaudoti skausmingi fiziniai veiksmai ir kad teisėja tik gynėsi nuo smurtautojų. Jis taip pat žino, kodėl iš savo namų buvo išnešti senukai Kedžiai – neva asmens tapatybės nustatymui. Tikroji priežastis – nenaudingų liudininkų pašalinimas iš erdvės, kur buvo įvykdytas nusikaltimas prieš vaiką ir teisėją. TIKRAS Lietuvos prokuroras būtų inicijavęs teisinį tyrimą dėl šių veiksmų. TIKRA Lietuvos prezidentė – būtų paklaususi D.Valio, ar prieš taikius namus, vaiką ir patriotiškumą bei padorumą išlaikiusius Klonio gatvės gynėjus nebuvo įvykdytas teroro aktas?

Visi sveiką nuovoką ir moralumą išlaikę žmonės PRISIMENA tuos įvykius ir teisėsaugos veiksmus vertina kaip nedorus, neteisėtus, vadinasi, ir antivalstybinius. Jų atmintyje išliko 240 valstybinių smogikų elgesys su taikiais žmonėmis, mergaitės riksmas, garsusis Černiausko „nenešimas“. Tie žmonės prisimena ir partinį socdemų, konservatorių ir liberalų  sąmokslą SUIMTI N.Venckienę. Juk žodis  „suimti“ taikomas tik rimtų nusikaltimų atveju. N.Venckienės atveju  šis žodis reiškė – ją norima izoliuoti ir, galbūt, sunaikinti. Kaip galimai buvo sunaikinti D.Kedys ir A.Ūsas. Kur tuo metu buvo prezidentė? Atsakome – ji buvo prezidentūroje, bet stebėjo ir viešai beveik nieko nekalbėjo. Kartais išspausdavo nerišlų sakinį…

Kai kas gali sakyti: tada ji klausė teisės dvasininkų pabarimų – nedrįsk, ekscelencija prezidente, kištis į teisėsaugos darbą, nepolitizuok teisinių procesų. Bet šie  teisės žyniai tyli dabar, kai prezidentė paslapties išviešinimo skandale aiškiai peržengia ribas ir vedama asmeninio intereso politizuoja teisėsaugą, trukdo jai vykdyti teisingumą kišdamasi į ikiteisminio tyrimo procesą. JIE ir JI pamiršta JAV prezidento R.Niksono Votergeito istoriją…

Nemažai žmonių stebisi – kodėl šioje nešvarioje istorijoje dalyvauja socialdemokratai. Juk  jie toje situacijoje galėjo gauti didžiulius  politinius dividendus  rinkėjų balsų forma. Tačiau jie  elgėsi priešingai politinės konkurencijos  logikai. Kodėl? Vieni piliečiai tokį jų elgesį  sieja su A.Sakalo vardu. Tačiau egzistuoja ir kitas paaiškinimas. Esu neblogai informuotas žmogus – per ketvirtį amžiaus dalyvavimo viešajame gyvenime susikuria komunikacijų tinklas, per kurį informacija tiesiog ieško tavęs. Mano informaciniame tezaure yra žinia, paaiškinanti, kodėl A.Butkevičius iš N.Venckienės rėmėjų virto jos naikintoju. Jam iš Daukanto aikštės buvo primygtinai rekomenduota – socialdemokratai turi prisidėti prie teisinės neliečiamybės atėmimo iš „Drąsos kelio“ lyderės. Jeigu egzistuoja kitas įtikinantis A.Butkevičius nuomonės  pasikeitimo paaiškinimas -ligšioliniai pasisakymai šia tema  yra  blankūs – jį socialdemokratų lyderiai galėtų pateikti. Kokie bebūtų socdemų motyvai, jie sudaro 80-ties Seimo narių –  Juodojo Lietuvos  sąrašo dalyvių branduolį. Tie žmonės sulaužė   duotą  priesaiką tarnauti  Tėvynei, demokratijai, sisteminei žmonių gerovei.

Konservatorių ir liberalų dalyvavimą Juodajame Lietuvos sąraše ir susidorojime  su N.Venckiene ir jos rėmėjais  paaiškinti lengviau. Pirma, jie visada klauso prezidentės ir, antra,  teroro aktas Garliavoje buvo įvykdytas jų  valdymo laikais ir jiems tenka didžiausia atsakomybė už jį, o taip pat už policinės valstybės instinktų sustiprėjimą mūsų šalyje, už parlamentinės respublikos principų žlugdymą apskritai. Todėl  konservatoriai, kartu su savo amžinais politiniais satelitais liberalais,   norėtų numarinti visą šią istoriją, visomis, taip pat ir neteisėtomis, priemonėmis nutildyti ryškiausius savo politinius oponentus ir pirmiausia N.Venckienę. Tačiau tai neįmanoma  misija – kruopščiai statytas neteisybės kortų namelis  vis tiek grius. Ta griūtis tėra tik laiko klausimas.

Apibendrinant šiandieninę politinę situaciją šalyje galima apibūdinti fraze – prezidentę būtina išgelbėti, o N.Venckienę reikia sunaikinti. Ar tai ir yra tikras teisingumas?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Kolumbas 2019 keliautojai_Alkas-baneris-468x60
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *