P. Gylys. „N.Venckienės komisija“ – teisingumo paieška ar politinis farsas?

Kol kas bene ryškiausias mano, kaip grįžusio į politiką žmogaus įspūdis – dalyvavimas taip vadinamoj N.Venckienės komisijoje, kuri turėjo nustatyti, ar teisinga būtų atiduoti Seimo narę į lietuviško teisingumo rankas.

Dažnokai  mūsų šalyje  gali išgirsti klausimą – kam apskritai reikalinga  teisinė  neliečiamybė.  Ir iš  tiesų idealioje visuomenėje, kur nenaudojamos juodosios technologijos siekiant susidoroti su politiku, teisėju ar prokuroru, kur neveikia mafijos, teisinės neliečiamybės principas apskritai nereikalingas. Tačiau lietuviškas realus pasaulis yra švelniai tariant neidealus. Jame gali aptikti teisės naudojimo politiniams tikslams atvejų, organizuotų nusikalstamų klanų, kurie siekdami savo grupinių tikslų daro didelę neigiamą įtaką visuomeniniam gyvenimui – politikai, teisėsaugai ir t.t.

Tokios grupės siekia diskredituoti, neutralizuoti sąžiningus viešojo gyvenimo dalyvius, nes pastarieji gindami viešąjį interesą trukdo pirmiesiems įgyvendinti savo siekius. Tam gali būti naudojama ne tik žiniasklaida, bet ir politinės bei  teisėsaugos institucijos. Žiniasklaida tokiais atvejais vykdo diskreditavimo, gerų piliečių, žmonių supurvinimo (taip žiniasklaida tampa purvasklaida), o užvaldytos teisėsaugos uždavinys – nuteisti ir nubausti ar bent „patampyti“ neklaužadas – žmones, kurie priešinasi klanų ir grupuočių savivalei. Deja tokių atvejų Lietuvoje  yra ne vienetai, o šimtai. Man pačiam, grupei nepriklausomybės  atkūrime dalyvavusių žmonių taip pat teko  patirti tokio „patampymo“ skonį. Taigi yra pagrindo  teigti, kad visi tie teisėsaugos  veiksmai nėra  atsitiktinumas,  kad jie  tampa dėsningumu liudijančiu, kad  šalis išgyvena  sisteminę – moralinę, teisinę bei valdymo  krizę.

Kaip tokios padėties šviesoje atrodo „N.Venckienės komisijos“ darbas?

Pradėsiu nuo dviejų, mano manymu, absurdiškų dalykų. Pirmas absurdas yra tai, kad „trys karaliai“ – trijų sisteminių partijų lyderiai – Algirdas Butkevičius, Andrius Kubilius ir Eligijus Masiulis dar prieš pradedant komisijos darbą  IŠ ANKSTO pareiškė, kad jie – vadinasi, ir jų vadovaujamos partijos bei frakcijos – palaikys prokuroro Dariaus Valio prašymą panaikinti N.Venckienės teisinę neliečiamybę, ją suimti ir kitaip suvaržyti jos laisvę.

Absurdas glūdi tame, kad tokių, noriu pabrėžti – lyg ir patyrusių, politikų, pareiškimu teisinės neliečiamybės institutas yra padaromas niekiniu, beprasmiu. Dar daugiau – tai galima  laikyti pasityčiojimu iš pačios  procedūros.

Jeigu  sprendimas iš anksto žinomas, komisijos, kurios daugumą sudaro minėtų politinių jėgų atstovai, darbas siekiant išsiaiškinti tiesą paverčia komisiją bergždžiu dariniu, imituojančiu teisingumo siekį. Realiai jis tampa politinio susidorojimo instrumentu.

Kita absurdiška komisijos veiklos pusė yra generalinio prokuroro D.Valio santykiai su komisija ir Seimu. Prokuroras argumentuodamas savo prašymą panaikinti teisinę neliečiamybę Neringai Venckienei nurodė  jos šešias neva nusikalstamas veikas, penkios iš kurių siejamos su praėjusių metų gegužės 17 d. įvykiais Kedžių namo viduje. Komisijai pateikdami tik popierinius įvykių  aprašymo protokolus, tačiau atsisakydami pateikti tiesioginius įrodymus – vaizdo įrašus, prokurorai patys pakliuvo ir Seimą pastatė į kvailą padėtį. Kaip Seimo nariai gali  susidaryti teisingą nuomonę apie įvykius, jeigu prokurorai vengia pateikti akivaizdžius, neginčijamus nurodymus. Juk abi – tiek rašytinė, tiek vaizdinė – medžiagos (tai prokurorai pripažino) yra vienodai slaptos. Todėl kyla klausimas, kodėl viena slapta medžiaga duodama, o kita – ne. Bet svarbiausia – Seimo komisija turi teisę  dirbti su slapta medžiaga.

Negrabus dangstymasis Baudžiamo proceso kodekso 177 straipsniu, kuriame kalbama apie medžiagos skelbimą, viešinimą, kai su slapta medžiaga galinčiai dirbti specialiai Seimo Komisijai galioja kita teisinė norma – Seimo statuto 75 straipsnis, manau, rodo ne prokurorų teisinio išsilavinimo spragas, o jų daug kam nesuprantamą nenorą leisti komisijos nariams suvokti įvykių Klonio gatvėje visumos, tikrojo tų įvykių turinio. Juk  geriau vieną kartą pamatyti nei 10 kartų perskaityti.

Kai stebi tokį generalinio prokuroro elgesį, imi abejoti jo elgesio motyvais – ar tikrai svarbiausias Lietuvos prokuroras siekia teisingumo, ar vykdydamas kažkieno nurodymą bando kažką pridengti manipuliuodamas informacija. Kuo ilgiau dirbau Komisijoje, tuo tvirtesnis darėsi mano įsitikinimas, kad Generalinis prokuroras žemina Seimą dėl rimtos priežasties – jis yra prispaustas arba aplinkybių, arba labai galingų žmonių. Juk jis supranta, ar bent turėtų suprasti,  kad arogantiškas  elgesys su Seimu yra  nesuderinamas  su konstitucine mūsų šalies  sąranga ir dvelkia  priesaikos  laužymu su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Politologas Kęstutis Girnius tai supranta, tačiau, kaip ir didelė taip vadinamo elito dalis, tyli. Įdomu, ką apie tai mano absoliučias teisines  žinias ir didelį  angažuotumą visoje  šioje  istorijoje  demonstruojantys  VU teisės profesoriai Egidijus Kūris ir Vytautas Nekrošius.

Manipuliacinę versiją galima patvirtinti kad  ir dvylikos  sekundžių vaizdo  įrašo istorija. Tą įrašą manau specialiai delsusi paskutiniu momentu, nes dirbtinai siekė sukurti ceitnoto situaciją,  pateikė prokuratūra. Kai rodomas 12 sekundžių epizodas, gali susidaryti  įspūdis, kad teisėja priešinosi pareigūnams. Tačiau jei būtų parodyta bent  kelių minučių  nuosekli  įvykių  seka, drąsiai galima  būtų teigti, kad  teisinę  neliečiamybę  turinti teisėja gynėsi nuo neteisėtų  pareigūnų veiksmų. Taigi tas 12 sekundžių  epizodas yra akivaizdus  manipuliacinio prokurorų  elgesio pavyzdys.

Kad būtų dar aiškiau pateiksiu  sąlyginį pavyzdį. Tarkim vaizdo  kameromis  buvo užfiksuota, kaip  Seimo  narys  Vytautas Saulis bando atrakinti stovėjimo aikštelėje stovintį  svetimą  automobilį. Įrašas trunka  lygiai 12 sekundžių. Ar galima  teigti, kad  Seimo  narys bandė apvogti ar  nuvaryti  svetimą  automobilį? Pagal V.Saulio ir kitų šešių Komisijos  narių  prieš N.Venckienę balsavusių  komisijos  narių logiką to dvylikos sekundžių įrašo pakanka Seimo narį apkaltinti neteisėtais  veiksmais. Tačiau tikroji  istorija tokia – V.Saulis supainiojo netoli vienas kito stovėjusius vienodus automobilius ir bandė  atrakinti svetimą  automobilį neturėdamas jokių nusikalstamų motyvų.  Gal po šio pavyzdžio komisijos ir  viso  Seimo nariams bus aiškesnis posakis – „Dalinė tiesa gali virsti  didžiausiu melu“.

N.Venckienės byla yra didelio proceso, kuriame dalyvauja galingos jėgos, dalis. To proceso dalys yra pedofilijos byla, J.Furmanavičiaus, V. Naruševičienės, A.Ūso žūtys, R.Ivanausko, generolo V.Račkausko ir kitų aukštų policijos pareigūnų bylos. Kukliu to juridinio, nors ir neteisingo, proceso elementu galima laikyti ir mano asmens tampymą po teismus. „Nusikaltau“ tuo, kad dalyvavau pilietinėje protesto prieš prievartinį mergaitės paėmimą akcijoje.

Žmonių sąmonėje tvirtėja nuojauta, kad kažkokia galinga jėga bando sunaikinti kiekvieną, kuris suabejoja oficialia, daugelio prokuratūrų ir teismų įtvirtinta Garliavos  įvykių versija.

Mūsų šalis yra parlamentinė respublika, turinti tik kai kuriuos prezidentinės respublikos bruožus. Vadinasi, parlamentas yra svarbiausia politinė institucija, kuri turi ne tik teisę, bet ir pareigą išsiaiškinti, ar su N.Venckiene  nesiekiama  susidoroti ir  kartu atsiimti iš nerinktų žmonių jai, kaip Tautos interesus turinčiai atstovauti institucijai, priklausančią valdžią.

Tačiau šis Seimas, kaip ir ankstesni seimai, rodos, neturi noro ir jėgų pakovoti už teisybę ir taip atgauti  savo politines bei moralines galias.