Lietuvoje kilo sumaištis ir panika. Seimui priėmus prokuratūros įstatymo pataisas viešojoje erdvėje sklinda pasipiktinimo ir prakeiksmų šūksniai. Konstituciniai dvasininkai, dalis politikų, kai kurie žurnalistai klykauja, kad Seimas laužo šalies konstitucinę sąrangą, politizuoja teisėsaugą, nori kišeninio prokuroro.
Rodos, yra pagrindo manyti, kad įvyko kažkas baisaus ir sunkiai pataisoma. Tačiau tai būtų tik pirmojo įspūdžio ir emocijų sukeltas vertinimas. Galima visus susijaudinusius, nuo prezidentės ir „konstitucininko“ V.Sinkevičiaus iki A.Kubiliaus, nuraminti – Konstitucija nebuvo sudarkyta. Dar daugiau – šiuo Seimo sprendimu, po kurio Seimas gali pasiūlyti atleisti generalinį prokurorą dabar ir ateityje, konstituciniai mūsų valstybės pagrindai yra sutvirtinami, nes Seimas susigrąžina dalį savo galių, o teisingumo gali atsirasti daugiau.
Pradėkime nuo svarbiausio – Konstitucijos. Noriu nuraminti Lietuvos visuomenę – mūsų Konstitucija nėra pakeista, pakeistas tik įstatymas. O pagal ją (84 str.) Prezidento pareiga ir teisė yra skirti LR generalinį prokurorą. Tiesa, Seimui pritarus. Vadinasi, ir ateityje konstitucinė iniciatyva skirti svarbiausią šalies prokurorą priklauso šalies vadovui. Jis pasirenka kandidatą į šį postą ir kandidatūrą teikia Seimui. Tas pats su atleidimu. Jis apsisprendžia, ar pradėti atleidimo procedūrą, kada ją pradėti ir t.t. Ir dabar po „baisaus“, „sukrečiančio“ Seimo žingsnio prezidento galios šioje srityje išlieka nepaliestos.
Pasikeičia tik vienas dalykas – Seimas GALI PASIŪLYTI šalies prezidentui apsvarstyti galimybę atleisti generalinį prokurorą. Prezidentas gali atsižvelgti, gali ir neatsižvelgti į Seimo siūlymą. Tai yra konstitucinė garantija prezidentui. Kita vertus, atimti Seimui teisę SIŪLYTI šalies vadovui atleisti jo iniciatyva skirtą pareigūną būtų tikrai antikonstituciška.
Konstitucijos dvasininkams – E.Kūriui, V.Sinkevičiui ir kitiems – siūlau dar kartą įdėmiai perskaityti mūsų Konstitucijos pirmuosius straipsnius. Būdamas teisės diletantu, bet dar nepraradęs gebėjimo suvokti Konstitucijos teksto prasmės, stebiuosi, kad save konstitucinės teisės specialistais laikantys žmonės susiduria su sunkumais, kai reikia visuomenei paaiškinti mūsų Konstitucijos giluminę prasmę, vadinasi, ir dvasią, kuri glūdi pirmuosiuose svarbiausio mūsų šalies teisinio dokumento straipsniuose.
O ten sakoma, kad mūsų demokratinėje respublikoje valstybę kuria suverenas – Tauta. Toliau- kad Tauta savo galias realizuoja tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus – Seimo narius. Taigi aukščiausią galią mūsų konstitucinėje sąrangoje turi Tauta. Po Tautos galingiausias valdžios subjektas yra Seimas. Virš Tautos tik Dievas, o virš Seimo tik Tauta. Kadangi mūsų šalis yra parlamentinė respublika su kai kuriais prezidentinės respublikos elementais – šalies vadovą tiesiogiai renka Tauta, prezidentas irgi turi nemažas galias pirmiausia teisės ir užsienio politikos srityse.
Seimas nesikėsina į prezidento konstitucines galias, tačiau kaip antras po pačios Tautos galios centras, gindamas nacionalinius interesus, turi teisę dalyvauti įgyvendinant teisingumą šalyje.
Tai išsiaiškinus kyla klausimas – kodėl Seimui realizuojant SAVO konstitucines teises kilo toks triukšmas? Atsakymas – šią politinę reakciją sukėlė ne noras apginti konstitucinę šalies sąrangą , o siekis apginti konkretų asmenį – dabartinį generalinį prokurorą Darių Valį. Tačiau tam, kad dabartinį prokurorą iškelti iki konstitucinių aukštumų, turi egzistuoti rimti motyvai, galingi interesai.
Tam, kad tuos interesus ir motyvus nustatyti, nėra būtina kilti į tarptautinį lygį, ieškoti Maskvos ar kokios nors kitos viršvalstybiniu mastu veikiančios rankos. Tie, kas domisi viešuoju gyvenimu, ir ypač teisėsauga, bei geba jį nešališkai vertinti, turėtų pritarti plačiai paplitusiam požiūriui, kad D.Valys yra labai reikalingas naujajai nomenklatūrai žmogus. Kas gali paneigti, kad jo sprendimai labai dažnai yra palankūs „sisteminiams“ veikėjams ir neigiamai šališki tiems, kurie „sistemai“ nepriklauso.
Norit pavyzdžių? Prašom. Daug kam visuomenėje atrodo, kad Vilniaus Europos kultūros sostinės garsioji VEKS‘O byla buvo sąmoningai numarinta. Daugelio, taip pat mūsų, nuomone sąmoningai marinama Snoro byla. Akivaizdu, kad niekas nevyksta Vito Matuzo – konservatorių iždininko byloje. Numarinta ir paties D.Valio autoavarijos, kurioje nukentėjo moteris, byla. Tokiu teisingumo marinimo atvejų yra dešimtys.
Tačiau prokurorai rūsčiu ir netgi piktu veidu atsisuka į tuos, kurie negarbina „sistemos“ ir „sisteminių“. Jie kaip valstybę griaunančius persekioja Klonio gatvės, Garliavos mergaitės gynėjus. Jie kelia bylas aktyviems, pilietiškumą išlaikiusiems signatarams, Atgimimo laikų drąsuoliams – sąjūdiečiams.
Yra pagrindo manyti, kad buvusios teisėjos ir politikės Neringos Venckienės byloje D.Valys taip pat atliko istorijoje išliksiantį neigiamą vaidmenį. Šioje byloje generalinis prokuroras buvo akivaizdžiai angažuotas, žemino Seimą nepateikdamas pastarajam garsioje mergaitės paėmimo iš senelių ir globėjos namų byloje esančios vaizdo medžiagos. Kokiam tikslui ir kokiems žmonėms tarnavo generalinis prokuroras? Gal VIP-iniams pedofilams? O gal vykdė politinį užsakymą neutralizuoti politinį konkurentą?
Konservatoriai, kritikuodami Seimo sprendimą, kuris leidžia parlamentui teikti siūlymą prezidentui atleisti generalinį prokurorą, gąsdina visuomenę, kad jis taps kišeniniu. Tačiau, pone A.Kubiliau – daugelio žmonių nuomone jis DABAR YRA KIŠENINIS, sėdintis bendroje prezidentūros ir konservatorių kišenėje. Konservatorių iždininkystės, energetinių projektų epopėjose ar prezidentinėje Maskvos „kurmių“ medžioklėje D.Valys gali suvaidinti labai svarbų vaidmenį…
Pabaigai – Seimas negali iš Prezidentės atimti D.Valio, nes ji turi teisę priimti sprendimą dėl jo tinkamumo užimti šias aukštas pareigas. Jeigu jai D.Valys mirtinai reikalingas, ji jį pasiliks. Bent iki prezidentinių rinkimų. Nes kitas generalinis prokuroras gali būti ne toks paklusnus ir gali nenorėti sėdėti kieno nors – net valstybės vadovo – kišenėje. O Seimas neturi konstitucinių galių situaciją pakeisti- jis negali D.Valio atimti iš ponios D.Grybauskaitės.
Geras P.Gylio terminas “konstitucijos dvasininkai”, dar labiau tiktų “konstitucijos šamanai”, nes Lietuvos justicija šių dvasininkų dėka atsidūrė akmens amžiuje, neanderdaliečio urve, šiukštu net ne vergovinėje sąntvarkoje, nes vergovinėje Romoje teisėjai sau patiems nebeteisėjavo.
Geras P.Gylio terminas “konstitucijos dvasininkai”, dar labiau tiktų “konstitucijos šamanai”, nes Lietuvos justicija šių dvasininkų dėka atsidūrė akmens amžiuje, neanderdaliečio urve, šiukštu net ne vergovinėje sąntvarkoje, nes vergovinėje Romoje teisėjai sau patiems nebeteisėjavo.
Labai stebėjausi, kai tešlių paskyrė vadovauti LB, galvojau eilinis Daukanto ožys, bet kai jis pasakė, kad “sąžinė-ne jo dimensija”, pasakiau: tai žmogus, tikras banksteris, mūsiškis, vagis įstatyme, autoritetas. Ir neklydau, išsirutuliojo istorija, kaip su gangsteriais Boni ir Klaidu, kurie Amerikoje bankus plėšdavo. Tik Lietuvoje viskas įvyko atvirkščiai Bony ir Klaidas pirmiau prabaliavojo skolintus pinigus per rinkimus, o tada apiplėšė mažą bankelį. O, kad niekas vagystės netirtų, nusamdė pusglušį policijos šerifa Valyscheizeną. Bony ir Klaido aplinkoje buvo daugybė pedofilų ir kitokių išsigimėlių, kuriuos Valyscheizenas privalėjo saugoti. Visgi žinome, kuo baigėsi Amerikoniškiems Boni ir Klaidui, taip baigsis ir Lietuviškiems, kuriems “sąžinė ne jų dimensija”.
Nepakeldamas vergovės iš Lietuvos bėgėgo jaunimas, pedofilų persekiojama pabėgo seimo narė, pagaliau atėjo
laikas bėgti nuo persekiojimų žurnalistams. Nuostabią vergovinę-fašistinę valstybę sukūrėme!
Visa KORUPCIJA IR VISAS BLOGIS, pereina nuo Daukanto aikštės Bobos – kiseniniai prokurorai, teismų reformos baime valdomi šalies teisėjai , jei nepatiksi Bobai, nepaskirs i naujas pareigas! Visa teisesauga sėdi Bobos rankinuke, tik bijo vyrai- generolai sau pripažinti , jog apsisysiojo…
Asmuo, užimantis Prezidento postą, sėkmingai paverstas žmogum iš niekur. Nei praeities, nei dabarties, nei ateities, nei draugų, nei giminių, nei sąjungininkų. Net šeimos nėra. Svetima tarp savų ir sava tarp svetimų. Artima dešiniesiems, svetima kairiesiems, su tokia neištrinama sovietine praeitimi, kad dabar patologiškai siekia būti europiete ir net ne rytų, o tik vakarų. Užduotis įvykdyta, nes asmuo, užimantis Prezidento postą, bijo net savo pirmtako šešėlio. Provokacijai visiškai sunokęs.