K. Stoškus.  Ar tikrai „teisėsauga išmoko Klonio gatvės pamokas“? (XVI)

Tęsinys. Ankstesnės dalys ČIA.

37. Slaptojo liudytojo spąstai. Nors Račkauskas iš esmės nieko nepadarė, kad su tais nusikaltėliais susidorotų, pačiame teisme irgi atsirado nemažai Račkausko gynėjų. Iš pradžių ne tik policijos, bet ir prokuratūros pareigūnai įslaptinto teismo liudytojo M. Žalimo informaciją laikė nepilnaverte. Jo perduotos žinios apie D. Kedžio sumanymus  buvusios abstrakčios ir be užuominų, jog bus žudomi konkretūs asmenys. O tai turėjo reikšti, kad į ją nebuvo verta kreipti dėmesio.

Buvęs policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas ėjo dar toliau: jam jau iš viso nebuvo Žalimo liudijimų: „Mano nuomone, tokio pranešimo nebuvo ir jokios informacijos apie numatomus nužudymus nei Račkauskas, nei kiti darbuotojai neturėjo“. Nepaisant to, jis įtikinėjo, kad departamento žmonės buvo paskelbę Kedžio paieškas užsienyje. O tai galėjo padrąsinti ir V. Račkauską: iš pradžių jis sakė nebendravęs su M. Žalimu ir apie planuojamas žudynes Kaune nieko nežinojęs, bet vėliau ėmė teisintis, kad tą bendravimą  užmiršęs.

Kai LRT žurnalistė N. Pumprickaitė paklausė: „Bet šitas slaptasis liudytojas, Jūs gi neneigsite, kad jis tikrai buvo atėjęs į policiją?“, tada jis ėmė išsisukinėti: „Taip, bet kadangi aš buvau užsiėmęs, nepamenu gal buvau pasitarime, aš pažadėjau ką nors atsiųsti iš kriminalinės policijos biuro. Paskambinau kolegai Tomui Ulpiui ir paprašiau nueiti į priimamąjį, kur pavaduotojas Stončaitis perduos pilietį. Su juo pasikalbėk. Viskas. Nebuvo minimas nei vardas, nei pavardė, nei kitos smulkmenos.

Praėjus kuriam laikui, gal dienai-dviem, nepamenu, Ulpio aš pasiteiravau: buvai susitikęs. Buvau. Rimta? Sako, prieštaringa. Tikrinsit? Tikrinsim. Dar paprašiau, kad būtinai patikrinkit, nes mes privalom tai daryti visu rimtumu, nepaisant informacijos pobūdžio.“. Bet to policijos departamentas kaip tik ir nepadarė. 

Kaip teisme pripažino prokuroras N. Bieliauskas, prokuratūros darbas atrodė irgi ne geriau. Jam teko kreiptis į teismą dėl leidimo klausytis D.Kedžio telefoninių pokalbių, tačiau jis nenorėjęs prašyti sankcijos dėl jo slapto sekimo. Tokiu būdu tik siekęs išvengti dar didesnio chaoso pagrindinėje A.Ūso pedofilijos byloje, kurioje tuo metu jau buvusios „paleistos vadžios“. Prieš perduodant bylą dėl mažametės tvirkinimo Vilniui, Kaune buvę laikomasi taktikos „nieko nedaryti“. Net ir tada, kai bylos medžiaga buvo perduota į Vilnių, Generalinės prokuratūros vadovybė irgi padariusi ne viską, kad organizuotų sklandų ir efektyvų tyrimą.

Pats būdamas eilinis prokuroras, jis neturėjęs teisės priimti esminių sprendimų. Jam tekę tirti galimai patirtą seksualinę mažametės mergaitės prievartą, o D.Kedžio planuojamos žudynės ir ginklų paieška jau buvęs ne jo reikalas. Jam net atrodę nelogiška, kad jis imtųsi tirti D.Kedžio planuojamus veiksmus, kai D.Kedys buvo pripažintas pedofilijos byloje nukentėjusios mažametės įstatyminiu atstovu. Jo manymu, D.Kedžio ginklais ir galimais žudymo planais turėjo pasidomėti kiti pareigūnai, pradėję atskirą, naują ikiteisminį tyrimą. Bet to irgi nebuvo padaryta.              

38. Išteisinimas. Nepaisant to, policininkai buvo išteisinti. Tačiau toks sprendimas neįtikino teismo prokuroro A. Vereniaus. Jis  paskelbė, kad policijos pareigūnai nuslėpė nuo prokurorų ir turėtą informaciją apie tariamą D. Kedžio sumanymą nužudyti pedofilija įtariamus asmenis, ir liudytojo M. Žalimo apsilankymą pas juos.

Policijos pareigūnai dirbti pradėję tik po 2009 metų spalio 5 dienos, kai Kaune buvo įvykdyti  J. Furmanavičiaus ir V. Naruševičienės nužudymai. Bet ir tada nebuvę byloje duomenų, kurie rodytų, jog jie būtų vykdę D. Kedžio paiešką. Tačiau teisme išaiškėjo dar ir tai, kad be politinės valdžios, Policijos departamento pareigūnų ir nusikalstamo pasaulio galimų interesų šioje istorijoje ne paskutinis vaidmuo teko ir prokuratūrai.

Pagal Žalimo liudijimus „D.Kedžio pateikta informacija T.Ulpis pasidalino su Vilniaus apygardos prokuratūros vadovybe ir ji buvo pradėta realizuoti ikiteisminiame tyrime dėl galimo mergaitės seksualinio išnaudojimo.“ Kitaip ir būti negalėjo, nes pagal baudžiamąjį procesą prokuratūra organizavo, kontroliavo ir vadovavo ikiteisminiam tyrimui. Tačiau ir policijos, ir prokuratūros pareigūnai M. Žalimo informaciją, kaip buvo liudijama teisme, palaikė nepilnaverte.  

Prokuroro A. Vereniaus manymu,  išteisinamojo sprendimo nepatikimumą parodė ir tai, kad teisėjas jame prigalvojo keistų dalykų: suplakė į vieną dvi skirtingas bylas, išteisino policininkus net dėl tokių įkalčių, kuriais jie iš viso nebuvo kaltinami,  net tekstą parašė „su baisiomis gramatinėmis ir logikos klaidomis“: M.Žalimas  jame pavadintas M.Kedžiu, o išteisintas buvęs ne V.Račkauskas, bet V.Rakauskas… Šio teismo paradoksų nepašalino ir visi kiti teismai.

39. Atsakomybė politikams? Mėgindamas apibendrinti visų šią bylą nagrinėjusių teismų nuosprendžių padarinius, 2019 m. lapkričio 10 d. V. Kvedaras „Kauno dienoje“ rašė: „Šiandien niekas neužsimena apie nužudytų aukų artimuosius, nepelnytai pareigų netekusius pareigūnus. Jie pamiršti. Nenori prisiminti“. Šią išvadą jis padarė apklausęs pagrindinius kaltintus pareigūnus. Jo klausimas atrodė taip: „Violetinei bangai“ dirigavo politikų rankos?“ 

Nors byla buvo laimėta, pareigūnai liejo kartų nusivylimą ir susitaikymą su likimu. Buvęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro vadovo pavaduotojas, Marijampolės apskrities policijos komisariato vadovas Tomas Ulpis buvęs „priverstas atsistatydinti iš pareigų“, todėl praeities dabar nenorįs prisiminti.

V. Račkauskas, beveik penkerius metus su kolegomis trynęs teismų slenksčius, nevengė kalbėti. Bet daugiausia tai buvo nusiskundimai prasta savijauta: „Kai parvežė N.Venckienę, paskambino žurnalistė ir pakvietė į televizijos laidą. Atsisakiau. Pastarosiomis dienomis į nepažįstamus skambučius neatsiliepiu. Žmona man yra priekaištavusi, kodėl aš po pertraukos grįžau į Policijos departamentą – penkerius metus ne tik mano šeimai, bet ir giminėms teko kęsti šmeižtą, pažeminimą”.

Tačiau dėl teisėjos N.Venckienės pažeminimo ir nusivylimo Lietuva jam nė kiek neskaudėjo. Kartu jis neiškentė nepasakęs, kad visiems šiems įvykiams dirigavę politikai ir kažkokia „nematoma ranka“. Į tą patį „kankinių“ sąrašą V. Kvedaras įtraukė ir ilgametį Kauno apygardos vyriausiąjį prokurorą K. Betingį. Jis guodęsis, kad su juo netinkamai pasielgęs generalinis prokuroras D. Valys. Nors jis laimėjęs konkursą užimti aukštas pareigas Generalinėje prokuratūroje, tačiau D Valys tuos rezultatus ne tik ignoravęs. 

O 2010 m. pavasarį dar ir užgriuvusi komisija, kuri ieškojusi pažeidimų, susijusių  su mažametės mergaitės tvirkinimo, teisėjo Furmanavičiaus ir Naruševičienės tyčinio nužudymo ir D. Kedžio mirties aplinkybių tyrimais. Nors jokių pažeidimų ji nenustačiusi, tačiau Betingis buvęs verčiamas atsistatydinti. Jam buvę ypač skaudu girdėti, kad  kai kurie įvykiai, pratęsę žmogžudystes Kaune, buvę ne tik neištirti, bet net ir netirti tariamai neradus nusikalstamos veikos požymių. Jis negailėjo priekaištų, kad kvalifikuoti pareigūnai apskritai buvę nušalinti nuo įvykių tyrimo, o rankos buvusios atrištos nuolankiems politikams, dirigavusiems ir “violetinei bangai”.

Kai įsikišę politikai, tyrimai ėmę svyruoti: „pareigūnams nebuvo leidžiama daryti to, ką jie privalėjo. Keisčiausia, kad politikai rinkosi jiems parankius pareigūnus. Antai Seime buvo sudaryta Stasio Šedbaro vadovaujama komisija Garliavos įvykiams nagrinėti. Politikai manęs į ją nepakvietė, nors ilgą laiką vadovavau Kauno apygardos prokuratūrai. Tai buvo labai keista. Juo labiau, kad turėjau nemažai informacijos, kuri galėjo būti paviešinta tikintis, kad kai kurie įvykiai bus ištirti ir nenuslėpti.”

Tiesos čia yra, politikai tikrai yra daug privirę košės. Bet ne tik politikai buvo kalti.

Bus daugiau