Sekmadienio sakmė. Apė pačėdą (2)

Kaimietis, 1935 m. | SAM, Balio Buračo nuotr.

Kaimietis, 1935 m. | SAM, Balio Buračo nuotr.

Gyveno dieduks ir bobutė. Ale jie vienąkart papjovė labai riebų meitėlį. Da bobutė niekad tiek daug mėsos neturėjus, tai dabar nė nečėdijo. Senis vienąkart pažiūri, kad jau bobutė visai nedaug lašinių turi. Jai teip sako:
– Boba, jau tu baigi visus lašinius virtie. Palik nors kiek ant pačėdo. Viską antsyk suvirsi, o jau kitam neliks.

Senis vieną dieną nebuvo namieje. Atėjo pas tą bobą ubagas. Boba klausia:
– O iš kur tu, ubagėli?
– Ogi iš viso svieto, – tarė ubagas.
Boba vėla klausia:
– Kaip jūs vadinasit?
– Ogi Pačėdas, gaspadinėle, – tarė ubags.
Na, boba pamislijo: tai šitas pačėdas, ką jos diedas kalbėjo, tai jam reik atiduotie lašinius. Boba, kiek turėjo, tai ir atidavė, nes mislijo, kad jos vyras teip liepė, tai reik jo klausyt, o ubagas išėjo sau dėkavodamas gaspadinei.

Parėjo senis namon – žiūri, kad jau ant aukšto nėra lašinių. Klausia bobos:
– Kur tie lašiniai dingo?
Boba jam sako:
– Kad aš atidaviau Pačėdui, kad tu man liepei jam atiduotie*, tai aš teip ir padariau.
Diedas pagaliaus užklausė, kokis pačėdas. Boba papasako, kad tokis ubagas ir jis vadinasi Pačėdu.
– Na, – diedas sako, – aisu pažiūrėt in svietą, jeigu atrasu už tave durnesnę, tai tau dovanosu, o kad ne, tai tave tikrai išvysu, kur pipirai auga.

Senis išėjo. Aina aina, užėjo in tokius namus. Žiūri, kad šeimyna pietus valgo. Bulves turi stuboje, o pienas klėtyje. Tai bulvę pasiėmę bėga in klėtį pieno užsisrėbtie. Tas senis jiem sako:
– O jūs durniai, tik atsineškit pieną in stubą, tai jums nereiks vis bėgiot!
Tie teip ir padarė ir da seniui davė dovanų, kad teip pamokino.

Aina senis toliau. Aina pro tokią grinčelę – žiūri, kad toks žmogus užsilipęs an tos grinčelės su virve traukia karvę. Senis klausia:
– Ogi ką tu čia darai?
Žmogus atsako:
– Ar tu nematai, kad ant mano grinčelės garstyčia užaugus, tai reik užvest karvę, kad nuvestų.
– Oi tu durniau! Tik nurauk garstyčią, karvei atnešęs paduok, tai suvės!
Žmogus teip ir padarė. Už tai tam seniui dailiai pasakė ačiū.

Senis aina toliau. Atėjo pas tokią tik ką pastatytą grinčelę – žiūri, kad tie žmonės saulę su rėčiu gaudo ir neša in vidų dėl šviesos. Senis jiem sako:
– O jūs durniai, tik in sieną skylę padarykit, tai saulė ir pati ineis, ir bus šviesu!
Tie teip padarė, ir buvo šviesu.

Parėjo senis namon, apipasako, kad sviete da durnesnių yra kaip ta boba ir ką jis matė kitus darančius. Bobutei savo dovanojo, ir sau dailiai gyveno, iki gyvi buvo.

Papasakojo Magdė Aidukaitytė, užrašė Pr. Aidukaitis, Dotamų k., Vilkaviškio r. apie 1900-1902 m. [Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago, 1904]

***

Tas pats ir dabar – nuolat nuvertiname savo aplinką, savo kiemą, savo artimuosius, save… Kol nepatiriame savo kailiu, kas dedasi kitur in šio svieto.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Skaitiniai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *