R. Jasukaitienė. „Anykščių šilelio“ takais (2)

A.Baranausko knygos „Anykščių šilelis“ viršelio dalis

Šiais metais A. Baranausko poemai „Anykščių šilelis“sukanka 155-eri metai. Sukurta ji buvo jaunam seminaristui  A.Baranauskui  atostogaujant  tėviškėje, Anykščiuose (1858-1858 m. vasaromis), tėvo kirviu tašytoje, iš rąstų suręstoje (be vinies!) klėtelėje. Toje pačioje, kur nukūlus javus būdavo supilami grūdai. Prie mažo stalelio, šiaudinėje pastogėje – vėsu, nuošalu, ramu…Čia atgimė visa, kas buvo įsispaudę į atmintį, žadino vaizduotę.

Daugeliui žinoma legenda tapusi istorija apie tai, kas pastūmėjo jauną Varnių seminarijos auklėtinį imtis šio darbo. Buvo užgautos tautinės ambicijos, kai vienas dėstytojas, kalbėdamas apie Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ kalbos grožį, įžeidžiai replikavo, kad tik lenkų kalba tėra galima taip subtiliai perteikti miško grožį ir žmogaus jausmus. Įsižeidė, užsiplieskė Antanas Baranauskas, pats sau pasižadėjo, kad įrodys lietuvių kalbos vertę. Buvo augęs Anykščių šilelio pašonėj, išvaikščiojęs jį skersai ir išilgai. Buvo ambicingas, išdidus, ir tuo pat metu jautrus, pagavios prigimties – visa, ko reikia kūrėjui. Pasakojama, kad vaikystėje iš šeimoje augusių keturių sūnų ir vienos dukters jis buvęs judriausias, visų išdykiausias. Visuomet linksmas vaikas dainuodavo visokiausias dainas, deklamuodavo savo paties sudėtas eiles. Nors gražaus balso ir neturėjęs, bet labai mėgęs dainuoti, vėliau tai atsispindės ir jo kūryboje – visa ji primena giesmę, prašosi giedama ir poema „Anykščių šilelis“. Be to, A. Baranauskas grojo net keletu instrumentų, ypač gražiai smuikavo.

Tačiau šios poemos sukūrimo istorija atiteka iš toliau; kur kas gilesnės versmės maitino jauno poeto galias. A. Baranauskas yra vienas iš tų, kurie į kunigystės kelią atėjo ne iš karto. Tris žiemas palankęs pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Rumšiškėse, tapo raštininku. Buvo paskirtas į Vainutą (beje, šiemet sukanka 160 metų nuo tos dienos, kai Baranauskas atkeliavo į Žemaitiją). Net keletą dienų arkliais (su tarpinėmis stotimis) keliavo į šį atkampų miestelį. Stotingas, gražių vyriškų bruožų, linksmas, gyvybingas, įspūdžiams imlus jaunas vyras čia patiria įvairias pagundas, apie kurias pats aprašo išlikusiame dienoraštyje. Be to, raštininkas anuomet buvo svarbus asmuo, daug kam „reikalingas“, tad nuolat vaišinamas. Pats susizgribo, pajutęs pavojų, dvasinę prapultį, nusistatė sau labai griežtas gyvenimo taisykles, kurių stengėsi laikytis. Buvo labai valingas, griežtas – visų pirma sau. Griežtas ir jautrus. Valdantis savo jausmus, galbūt net per daug; senatvėje tai peraugo į asketizmą.

Vainute  A. Baranauskas raštininkavo neilgai, gal metus, vėliau persikėlė į Raseinius, paskui – į Sedos miestelį. Čia susitiko savo romantiškąją meilę – poetę, mokytoją, vertėją iš lenkų kalbos – Karoliną Praniauskaitę. Draugystė buvo vaisinga: Karolina, susipratusi bajoraitė, skatino Antaną rašyti gimtąja kalba. Abu jaunuoliai galvojo apie bendrą gyvenimo kelią, tačiau ateities planus nulėmė Praniauskaitės brolis – Otonas Praniauskas, vienas įtakingiausių Žemaičių vyskupijos kunigų, šviesiųjų M. Valančiaus talkininkų, tuo metu dėstęs Varnių kunigų seminarijoje. Otonas Praniauskas nuvyko į Anykščius, į žvalgytuves. Grįžęs po jų nusprendė, kad Antanas nėra tinkama pora Karolinai : ji – bajoraitė, jis – iš valstiečių, ir ne itin pasiturinčių. Jo žodis nulėmė dviejų įsimylėjusių žmonių likimą.

A. Baranauskui Otonas Praniauskas patarė stoti į kunigų seminariją, pažadėjo padėti ten patekti. Žodį tesėjo. A. Baranauskas  1856 metais tapo Varnių kunigų seminarijos auklėtiniu. Niekur nėra užrašyta, ką šie jauni žmonės tuo metu išgyveno. A. Baranauskas dar labiau sugriežtino savo gyvenimo būdą, Karolina susirgo anuomet nepagydoma liga – džiova – ir 1859 metais, eidama 31-uosius, mirė. Ši dviejų kūrybingų žmonių draugystė būsimam poetui buvo labai svarbi. Kas žino, kaip būtų buvę su „Anykščių šileliu“, jei likimas jiems būtų buvęs palankesnis? Bet įvyko taip, kaip ir turėjo įvykti: iš išgrynintos kančios gimsta dideli kūriniai.  Argi Adomo Mickevičiaus poema „Ponas Tadas“ , su kuria nuolat lyginamas „Anykščių šilelis“, gimė ne panašiomis  aplinkybėmis – iš meilės kančios ir nostalgijos?

Poema „Anykščių šilelis“ šiuo metu yra išversta net į 18 pasaulio kalbų. Tokiu populiarumu ji konkuruoja tik su K. Donelaičio „Metais“.  2012 metais A. Baranausko kūrinys buvo išverstas į korėjiečių kalbą. Park In Hye pristatė kūrinį dainuodama tradiciniu korėjiečių atlikimo būdu – pansori stiliumi, pritariant  mušamuoju instrumentu, kuris sustiprina įspūdį, suteikia kūriniui rituališkumo. Vertėja pastebėjo įdomų dalyką, kad lietuviai taip pat myli gamtą, kaip ir korėjiečiai. Mes, ko gero, pasakytume: nuostabu, kad korėjiečiai taip pat subtiliai išreiškia grožėjimąsi gamta kaip ir lietuviai. Sunkiausia verčiant visgi buvo rasti atitikmenis, apibūdinant  grybus – korėjiečiai neturi tokios jų įvairovės, ten neauga tokia grybai, kaip Lietuvos miške. Patikslinimui teko panaudoti net lotyniškus pavadinimus.

Dar vienas įdomus vertėjos pastebėjimas: korėjiečiai nežino, kas yra varškė, tokio maisto produkto jie neturi, tad ir Baranausko metaforą „žiedų varške“ teko aiškinti kitais žodžiais. Poezijos vertimas į kitą kalbą reikalauja ne tik kalbos mokėjimo, bet ir vietos papročių, tradicijų, kultūros, pasirodo, net buities pažinimo ir subtilaus  įsijautimo į tautos pasaulėvoką. Kūryboje visuomet dalyvauja kolektyvinės sąmonės vaizdiniai, dažnai visai nesąmoningai pereinantys į individo pasąmonę ir iškylantys iš jos tam tikromis ekstremaliomis aplinkybėmis, stichiškai, pačiam kūrėjui nevisuomet suvokiant. Antano Baranausko pasąmonėje glūdėjusi prigimtinio tikėjimo, kuriuo daugelį amžių gyveno lietuviai, pasaulėjauta prasiveržė meniškiausiame jo kūrinyje. Jame užfiksuoti senojo, baltiškojo tikėjimo reliktai: pagarba gamtai, tikėjimas galimybe persikūnyti į medį, į paukštį ir per tai išlikti amžinu.

Kada lietuvis ima naikinti miškus? Kai nebetiki medžio gyvastimi. Tai, kas buvo šventa, iškeičiama į pinigus, dvasiniai dalykai – į materialines gėrybes. Kai baltiškąjį tikėjimą išstumia krikščionybė, imamos kirsti šventos giraitės, miškas tampa mediena, kurią galima pelningai parduoti. Nutrūkęs gamtos ir žmogaus santykis susilpnina lietuvį. Išėjęs iš girios, jis netenka ir fizinės, ir dvainės galybės, todėl patenka svetimųjų įtakon. Ilgą laiką Lietuva, buvusi stipri, nepavergiama, išėjusi iš girios (apleidusi savo prigimtinį tikėjimą) – nusilpsta, apie tai rašo Simonas Daukantas, apie tai užsimena ir Antanas Baranauskas: giria, šilelis – Lietuvos įvaizdis, svetimieji  naikina tai, kas lietuviui sava, brangu.

Daug kas kaltina A. Baranauską į antrąją savo  gyvenimo pusę sulenkėjus, nebevertinus  ir skambia lietuvių kalba sukurto „Anykščių šilelio“, netgi jo išsižadėjus. Manding, šie kaltinimai nėra pagrįsti, nes neatspindi tikrosios šios asmenybės pasaulėvokos. A. Baranauskas jei ne sąmoningai, tai bent instinktyviai jautė, kad poema „Anykščių šilelis“ persmelkta senojo, baltiškojo tikėjimo, kritikai, nepastebėję šių ženklų, apkaltino poetą išsižadėjus lietuvių kalbos. Vyskupas atsiribojo nuo prigimtinio tikėjimo, pasišventė krikščioniškajam mokymui: kūrė lietuviškas giesmes, į lietuvių kalbą vertė Šventąjį Raštą. Dirbo negailėdamas savęs – po 12 valandų per parą, mirė prie darbo stalo, ištikus širdies smūgiui.

Tiesa, lietuviai, kurie tikėjosi, kad Baranauskas, atvykęs į Seinus, sutramdys lenkus, palaikys lietuvius, bažnyčiose įves iš ten išstumtą lietuvių kalbą, nusivylė. Baranauskas to nepadarė. Tačiau jis rūpinosi, kad lietuviai turėtų iš ko mokytis – iš Šventojo Rašto lietuviškai, kūrė lietuviškas giesmes. Iš jų meniškiausia ir geriausiai žinoma „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“, giedama bažnyčiose ligi šiol.

Vyskupas A. Baranauskas buvo lenkų ir lietuvių katalikų vienybės prieš rusų stačiatikybę šalininkas. Jo manymu, bendrai veikdami, lietuviai ir lenkai turėjo sustabdyti caro valdžios skiepijamą rusų kalbą ir stačiatikybę. Vienok lenkų nebuvo įvertintas : ilgą laiką, jau po Baranausko mirties, Seinų lenkai siuntė peticijas  vyskupui, kad neleistų statyti paminklo A. Baranauskui bažnyčios  teritorijoje (taip rašoma 1997m.„Aušroje“). Lenkai jo nelaikė savu. Lenkams jis nebuvo palikęs jokio kūrinėlio.

(Paminklas buvo pastatytas tik 1999 metais,už bažnyčios teritorijos. Skulptorius –  Gediminas Jokūbonis.  Išlaidas apmokėjo Lietuvos vyriausybė.)Tad kaltinti jį sulenkėjimu –  neteisinga. A.Baranausko širdis visuomet plakė Lietuvai. Ir labai nuoširdžiai Dievo meilei.