L.V.Medelis. Mykolas Riomeris Lietuvis (II)

Svetimi svetimoje sostinėje

Vilnius blaškomas tarp kovojančių pusių tarsi žaisliukas. Išstūmę bolševikus 1919 m. balandžio 19 dieną ir įžengę į Vilnių, lenkai čia išsilaikė kiek daugiau nei metus. 1920 metų liepos viduryje bolševikai išvijo lenkus ir, remdamiesi Rusijos ir Lietuvos taikos sutartimi, palaipsniui, ėmė jį užleisti Lietuvai. Į Vilnių ėmė keltis Lietuvos valdžios įstaigos, tarp jų ir teismai, su jais ir Mykolas Riomeris kaip Lietuvos teisėjas. Tik rugpjūčio pabaigoje miestas jau yra visiškoje Lietuvos valdžioje (ji truko apie du mėn.), o rugsėjo mėnesį bolševikai, po sutriuškinimo prie Varšuvos, ima masiškai trauktis. Lenkai veržiasi Vilniaus pusėn, prasideda pirmieji ginkluoti susidūrimai tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių. Spalio 9 dieną Želigovskio „sukilėliai“ jau Vilniuje. Sostinė atiduota be kovos, nes Lietuvos kariuomenės Vilniuje beveik nėra (apskritai, visa Lietuvos kariuomenė dar buvo vos kiek didesnė už Želigovskio). Riomeris pastebi, kad Vilniuje niekas netiki savarankiška želigovskininkų veikla, visi įsitikinę – už jo nugaros Pilsudskis, o už pastarojo – Prancūzijos ir Anglijos karinis bei diplomatinis palaikymas. Kai Prancūzijos misijos atstovas lankėsi daliniuose, teiraudamasis, kurie karininkai „sukilėliai“ yra kilę iš Vilnijos, aukšto rango Želigovskio karininkas važiavo toli priekyje, nurodinėdamas, kaip „iš čia kilę“ privalo atsakinėti į klausimus.

Mykolas Riomeris, neskuba trauktis iš Vilniaus (čia prieš kurį laiką nuomojo butą ir nesiryžta palikti  turto, čia jo giminaičiai, čia kolegos, bičiuliai, politikai, lenkų ir lietuvių visuomenės veikėjai, su kuriais buriama Lietuvos ir Vilniaus ateitis).

Jis stebi. Vertina žmonių nuotaikas. Jaučia. Štai, ką tik įžengė Lenkijos kariuomenė, jis užsirašo: masiškų žydų ir  bolševikų pogromų Vilniuje nebuvo. „Pirmosiomis dienomis, užėmus lenkams Vilnių, atskiri žmonės – bobos, paaugliai, inteligentai ponai ir ponios – sulaikydavo karinius patrulius, skųsdavo jiems žydus individualiai, nurodydavo, kad štai šiame name tasai žydas per langą šaudė į lenkų kareivius arba duodavo kažkokius signalus bolševikams, arba nešiojo jiems šaudmenis ir t.t – ir beregint patrulis su skundėju braudavosi į namus, ištempdavo žydą, kankindavo, užmušdavo nusikaltėlį. /…/ Gatvė alsavo žmonių teroru ir kančiomis“.

Jis analizuoja tarptautinę situaciją ir „suinteresuotų“ šalių veiksmus.

Pastebi, kad Latvija ima darytis Lenkijos numylėtine ir įrankiu jos rankose, vykdant Lenkijos baltiškąją programą. Viena vertus, ja siekiama suvaidinti pabaltijo valstybėlių globėjos, geradarės, jų natūralios lyderės vaidmenį didžiojoje sandraugoje „nuo jūros iki jūros“. Kita vertus siūlomasi, visoms sandraugos narėms kartu garantuoti apsaugą nuo Rusijos ir Vokietijos pavojų. Taip Lenkija atsidarytų ir prieigą prie Baltijos jūros per Rygos įlanką, antra vertus  – leistų užsitikrinti sau Vilnių ir Vakarinę Baltąją Rusią, palauždama Lietuvos pasipriešinimą. 1920 m. gegužės  22 dienos  pastaboje Riomeris pasakoja: Lenkija, koketuodama su Latvija dėl Pilsudskio numylėtos koncepcijos, perėmė iš bolševikų Inflantus (Latgalą), tikėdamasi Latvijos dėkingumo. Latvija nurijo gardų kąsnelį, bet, užuot už jį padėkojusi Lenkijai, pati ėmėsi taikos derybų su bolševikais, visai nesigręžiodama į Lenkijos pusę (tačiau, kaip parodė tolesnė istorija, Lenkija vilties neprarado ir visada intrigavo Latviją, silpnindama Baltijos šalių vienybę) .  „Įdomu tai, kad lenkų spauda ir valdžios atstovai, bardami Lietuvą, ir ypač akcentuodami dvarininkų smukdymą, negaili dosnių pagyrų Latvijai, o jos yra veidmainiškos. Iš tiesų liaudies Latvija vokiečių baronų atžvilgiu elgiasi taip pat kaip liaudies Lietuva dvarininkų, atstovaujančių lenkų interesams „kresuose“ atžvilgiu (1920 01 24).

Jis gilinasi į save ir savo santykį su Lietuva. Mato, jog praktiškai vyksta karas tarp dvarininkų ir Lietuvos valstybės… abi pusės laikosi principo: kaip tu man, taip ir aš tau. .. lietuvių liaudis, jos masės palaiko tendencijas sunaikinti dvarus ir statyti valstiečių Lietuvą, ne tik valstiečių, bet tautiškai lietuvišką Lietuvą.

„Šiandien kiekvienas lenkas yra Lietuvos priešas ir savo tėvyne laiko vien tik Lenkiją, o jeigu gyvena Lietuvoje, tai arba trokšta, tikisi ir siekia, kad Lenkija užimtų Lietuvą, arba jeigu netiki Lenkijos valdymu Lietuvoje, užsidaro kažkokioje kolonijoje ir nori vien tik teisių ir tos kolonijos plėtros, į Lietuvos reikalus žiūri ne kaip į savo, o kaip į svetimos tautos, valdančios šią šalį. Man paskutiniam Mickevičiaus Lietuvos mohikanui, arba Mickevičiaus lietuviui – kas reiškia tą patį – Lietuvos reikalai nėra ir negali būti svetimi, tai mano reikalai, kuriuos myliu ir kurie man rūpi, nes tai mano Tėvynės reikalai, nes Lietuva yra mano Tėvynė, nes Lietuva yra mano meilė“ (1920 05 02).

Atsisveikinimas su Pilsudskiu

1919 m. birželio 12 dieną Mykolas Riomeris rašo: Pilsudskio idėja buvo nužudyta ir paversta formule godžios ir paviršutiniškos politikos naudai, kuri yra populiari Lenkijoje ir kurią sukelia nacionalizmas, militarizmas,  ir t.t., žodžiu, visi prūsų valstybingumo dvasios dievai, kuriais pasibaisėjęs yra visas pasaulis; Lenkija, pakeliui  sutikusi tą, kas jai priešinasi,  arba sutryps ir nukenksmins, arba palenks savo pusėn, kaip privertė paklusti Pilsudskio mintį; Lenkija, visas Seimas trokšta pavergti Vilnių, nekreipdamas dėmesio į Pilsudskio „sąjunginius“ planus.  Kažkada, Pilsudskis privačiame pokalbyje Juzefo Pomorskio šeimos salone Varšuvoje, kur Riomeris atsitiktinai su juo susitiko (tai įvyko, berods, 1917 metais – aut.), kalbėjo apie savo meilę Lietuvai ir Vilniui. Apie Vilnių tuomet taip sakė: jo širdyje, kalbant apie miestus, pirmiausia yra Vilnius (po to – ilga pauzė) …  ir tik tuomet Paryžius, Londonas ir kt. Šiais žodžiais pabrėžė, kad Vilnius jam yra šventoji jo širdies žemė, – prisiminė Riomeris, – kurios net lyginti negalima su šauniausiais pasaulio miestais, su miestais, kurie yra puikiausi žmogaus sukurtos civilizacijos produktai (1920 01 28 ) …

Tačiau gana greitai pradėjo aiškėti, jog Pilsudskio planai tiktai inspiravo Lenkijos imperialistinius siekius. Pilsudskio pažadinta Lenkija tapo reakcijos veiksniu, dvarininkų viešpatavimo grąžinimo simboliu ir įrankiu, kurio neigiami padariniai tebejuntami iki šių dienų, nes Lenkijos kariuomenė (ir ne tik kariuomenė) visuose „kresuose“ elgėsi kaip užkariautoja.

Vilniuje sutiktas buvęs bendradarbis iš Lomžos, Želigovskio „sukilėlių“ karininkas skundėsi Riomeriui kariuomene, kurią vadino „šutve“, padugnių nuosėdomis, ir trokštąs vieno, kuo skubiau iš čia dingti… Pasak jo, kareiviai atvirai giriasi gyventojų plėšimais ir grobiu: žiedais ir laikrodėliais, o karininkai žiūri į tokias išdaigas pro pirštus (1920 10 14).

Riomeris 1920 m pradžioje klausė savęs, ar jis (Pilsudskis) per senas, kad šiandien pamiltų tai, ko nuo jaunystės nepažinojo ir nejautė, ar iš tiesų tiesą sakė Herbačiauskas, kad Pilsudskis  „nekenčia etnografinės Lietuvos“, nes jos nesupranta, nejunta, ir todėl pralaimės politiką jos atžvilgiu? (1920 01 28).

Gudijoje, Lietuvoje, Ukrainoje ši politika ir buvo pralaimėta. Riomeris bando įžiūrėti skirtumus tarp Lenkijos endekų (nacionaldemokratų opozicinės, bet įtakingiausios partijos) nuostatų ir Pilsudskio planų, kurie šiaip ar taip – nors kiek karikatūriškai, bet demokratiškesni. Tai lyg bandymas kiek pagerinti  Pilsudskio reputaciją savo akyse. Tačiau abu atsistoja į aiškiai priešingas pozicijas po maršalo pasakytos kalbos Vilniuje 1922 m. balandžio 20 dieną. Pilsudskis kalbėjo skambiomis frazėmis: „…mylimas Vilnius, iškeltas į sostinių rangą – galima tai pasakyti atvirai – ne lenkų rankų, bet didžiųjų lietuvių tautos pastangomis, kai ši tauta kovojo su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant ir Lenkijos“; „Negaliu nenulenkti žemai galvos prieš drauge pralietą kraują“; „…lenkų triumfo dieną, kurią visi čia susirinkę taip karštai išgyvena, negaliu per mus skiriančią sieną neištiesti rankos tiems ten, Kaune, kurie galbūt šią dieną, mūsų triumfo dieną, laiko pralaimėjimo ir gedulo diena“; „Jaučiuosi kaip vaikas, švenčiantis savo brangiosios motinos vardadienį“ ir pan.

Mykolo Riomerio  viešas atsakymas „J. Pilsudskiui – piliečiui ir Lenkijos valstybės vadovui“ kupinas išdidžios ir sunkiai slepiamos paniekos:

– Skaitau, Pone, Tavo kalbą, sakytą Vilniuje. Perskaičiau ją Kaune. Iškęsk, Pone, ką Tau Lietuvos sūnus ir pilietis apie ją pasakys.

– … istorijos akivaizdoje Tu turi atsakyti ir prieš Lietuvą. Lenkas tokios kalbos apie Vilnių, kaip Tavo, pasakyti neįstengtų, o jeigu ir pasakytų, tai prieštarautų principui, kuriuo Lenkija grindžia savo pretenzijas.

– Pirmoje kalbos dalyje Tu, Pone, buvai lietuvis. Lenkas to nepasakytų ir to pasakyti nemokėtų.

– Ogi toji Tavo kalbos, Pone, pabaiga, yra lietuvių išdavystės aktas, paneigimas to, ką pats suvokei ir išreiškei pirmojoje dalyje, yra Tavo elgesio pasmerkimo aktas: iškęsk, kad tai Tau sakau, Pone, nes jeigu Tu pasakei tos kalbos pirmąją dalį, Tu jau pasivadinai lietuviu.

– Ir todėl Tu, Pone, kuris buvai didingas, kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai aukso ragą Lenkiją žygiui suburti, Lietuvos byloje esi silpnas ir amžiams nugalėtas.

– Atsistoji lietuviu, o atsisėdi lenku. Pradedi aro skrydį, o trypčioji žeme kaip nykštukas.

– Mums, Lietuvos lenkams, būtent tai šalies tautos daliai, kuri Lietuvos istorijos eigoje ne tik priėmė, bet ir suvirškino savyje kultūrą, sukurdama psichiškai naują gentį.Tokia  gentis, iš kurios išauga žmonės tokie kaip Kosciuška, Mickevičius ir netgi Tu, pagal savo būdą ir valią taip besiskiriantis nuo etnografinės lenkų genties, negali išnykti ir turi teisę egzistuoti ir toliau duoti vaisių Tėvynėje…

***

Pilsudskis – tas tokios tragiškos lemties žmogus, – mirė 1935 metų pavasarį. „Mūsų rytojaus“ redakcija paprašė Mykolą Riomerį, kaip asmeniškai pažinojusį maršalą, parašyti apie šio žmogaus asmenybę ir veiklą**.

Apie mirusius – gerai arba nieko. Nevisai taip. Riomeris rašo objektyviai, kritikuoja santūriai ir pagarbiai, tačiau pagyrų šiame straipsnyje nėra. Neabejotina, kad vietomis Riomerio žodžiai, šiek tiek taikytini ir jam pačiam: Juozas (Juozas!) Pilsudskis-Gineitis „…buvo ryškiausias jeigu ne tautinės, tai bent istorinės Lietuvos sūnus, buvo žmogus, kuriame lietuviškas būdas pasiekė aukščiausiąjį savo ekspresijos (pasireiškimo) laipsnį. Savo charakteriu ir labai ryškiu būdu jisai, be abejo, buvo artimesnis Lietuvai ir lietuviams, negu etnografinei Lenkijai ir lenkams.“

Tai, gal būt, ir yra atsakymas į klausimą, kodėl šių dienų Lenkijos nacionalistams taip svarbu Pilsudskyje matyti tikrą lenką ir tikrą Lenkijos sūnų, kurio tėvynė – „lenkiška“ Lietuva. Mykolo Riomerio pasirinkimas buvo kitas – štai šį kartą jau paskutinis citatuojamas 1920 metų rugpjūčio 15 dienos įrašas jo, teisėjo, dienoraštyje:

„Vakar pradėjau ir šiandien baigiau pirmą motyvuotą nuosprendį lietuvių kalba“.

***

Mykolas Pijus Riomeris: 1920 m. skiriamas apygardos teismo, netrukus Vyriausiojo tribunolo teisėju. 1928 – 1933 m. Valstybės Tarybos narys. 1932 m. Lietuvos tautinis teisėjas Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole, nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo. Bylą Lietuva laimėjo, įtvirtintas Lietuvos suverenitetas Klaipėdos kraštui.

Nuo 1922 m., ėmė dirbti mokslinį pedagoginį darbą  Lietuvos universiteto Teisių fakultete, net tris kartus buvo renkamas universiteto rektoriumi, ir šias pareigas su pertrauka ėjo septynerius metus. Suteiktas profesoriaus, teisių daktaro laipsnis.

Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinų kavalierius, Latvijos trijų Žvaigždžių antrojo laipsnio ordino kavalierius, Prancūzijos Garbės legiono karininkas, Čekoslovakijos Mokslo ir meno akademijos, tarptautinio Prancūzijos revoliucijos instituto narys, Rumunijos karališkojo administracinės teisės instituto narys korespondentas. Mirė 1945 m. vasario 22 d.

________________________________

*Šiuo metu yra išleistos 6 „Dienoraščio“ knygos; leidykla „Versus Aureus“; sudarė ir redagavo istorikas Rimantas Miknys, naudotasi jo įžangomis atskiroms knygoms; lenkišką tekstą dešifravo ir paaiškinimus parašė krokuviečiai Zbignevas Solakas (Solak) ir Ana Garlej-Solak , Janušas T. Novakas (Nowak) (Krokuva). Knygos nėra numeruotos, tik viršelyje nurodytos datos, kokį laiko tarpą užrašai apima; čia naudotasi tik keturiais tomais nuo 1915 m. liepos iki 1921 m. sausio. Citatų vieta nėra žymima įprastai – kadangi kiekvienos dienoraščio knygos viršelyje nurodyta, kokį tarpsnį ji apima (metai, mėnuo, diena), tai rašinyje nurodoma, kurią metų ir mėnesio dieną Riomeris savo mintį užrašė ar aprašė įvykį, tačiau reikia turėti galvoje, kad įrašo data gali visai neatitikti įvykių faktinės datos, nes Riomeris dažnai grįždavo prie ankstesnių temų. Dienoraštis rašytas lenkiškai nuo 1911 m. vasario ir baigtas 1945 m. vasario 19 dieną.

**M. Riomeris. Juozas Pilsudskis. – kn. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 3 t. – Vilnius, Žaltvykslė, 1991, p. 441-480.