J. Girnius. Tauta ir tautinė ištikimybė (I) (1)

Juozas Girnius

Ištraukos iš 1961 m. Juozo Girniaus knygos „Tauta ir tautinė ištikimybė“ (Raštai, Vilnius: Mintis, 1995).

Tikrovėje yra ne abstraktūs individai, o žmonės, priklausantys tai ar kitai tautinei bendruomenei. Ta ar kita tauta sudaro atitinkamos politinės organizacijos branduolį. Kiekviena valstybė faktiškai remiasi viena kuria tauta, net ir tada, kai ji yra pasijungusi daugiau tautų. Tik pastaruoju atveju, kaip akivaizdžiai istorija liudija, tos kitos tautos ne laisvai gyvena, o daugiau ar mažiau atvirai yra slopinamos. Šita skaudi istorinė patirtis iškėlė tautinės valstybės principą, pripažįstantį tautoms teisę laiduoti savo laisvę nepriklausomomis valstybėmis. Laisvės ilgesys išskleidė tautinės valstybės idėją.

Neteisinga tautinę valstybę sieti su „antidemokratine reakcija“, nes kaip tik tautinės valstybės mintis išaugo drauge su demokratine valstybės samprata. Pačioje savyje tautinė valstybė nei stabina tautą „žemiška dievybe“, nei paverčia valstybe „kultūrine, ideologine, cezaropapistine, totalistine“, kaip baiminasi Maritenas (Maritain). Ne pati tautinė valstybė apskritai yra kalta dėl to, kad zoologinis nacionalizmas (visų pirma fašizmo ir nacizmo pavidalais) yra vadovavęsis absoliučiu egoizmu ir jo vardan neigęs visuotiniuosius doros ir teisės principus. Ir demokratinė valstybė slepia savyje pavojų būti paversta daugumos tironija. Niekam tačiau dėl to neateina mintin apkaltinti pačią demokratiją. Lygiai nėra pagrindo nacionalizmo kalčių paversti kaltinimu apskritai tautinei valstybei. (p. 24)

Visos tautos gyvos dvasinės srovės dalyvauja tautinės kultūros kūryboje. Būdama šia prasme pliuralistinė bendruomenė, telkianti įvairias ideologines sroves, tauta nieku būdu neskatina valstybės į totalizmą. Valstybė virsta totalistine tada, kai ji remiasi ne visa tauta, o viena atskira grupe, besiimančia save tapatinti su visa tauta. Partinis absoliutizmas, o ne tauta yra valstybės totalizmo pagrindas. Po fašizmo patirties yra pagrindo įspėti prieš „nacionalizmo rykštę“, kuri galiausiai atsigręžia prieš pačią savąją tautą. Bet nebėra teisu, besibaiminant nacionalizmo patirties, užmerkti akis prieš ištisų tautų kenčiamą vergiją, siekiančią ligi genocido. Užmerkiant akis prieš šią tikrovę, bėgimas nuo nacionalizmo nejučiomis virsta netiesiogine imperializmo apologija. (p. 24–25)

Be savos valstybės tauta negali būti laisva. Valstybė yra ta organizacija, kuri įgalina tautą laisvai gyventi ir laisvai kurti tautinę kultūrą. Istorinė patirtis akivaizdžiai liudija, kad tos tautos, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių nesukūrė savo valstybių, arba visiškai sunyko (pvz., prūsai ir lybiai, neieškant pavyzdžių iš toliau), arba buvo nustelbiamos ir negalėjo pasireikšti ryškesne tautine kultūra, net jei ir būtų davusios pasauliui atskirų žmonių (pvz., baskai, kurių šv. Ignotas Lojola ir M. de Unamuno pasauliui žinomi kaip ispanų kultūros atstovai). Jei airiai būtų stengęsi įsilieti į „aukštesnę britų tautinę bendruomenę“, o ne kovoję už tautinę gyvybę bei valstybinę nepriklausomybę, šiandien jie bebūtų istorijos objektas. […]

Kaip visi žmonės turi teisę į laisvę, taip visos tautos turi teisę laisvai gyventi. Tačiau didžiosiose tautose, kurių laisvė saugi, vis dar norima laisvę laikyti tik jų privilegija. Todėl ir tada, kada kalbama apie grėsmę „laisvajam pasauliui“, teturima mintyje save pačius, o apie pavergtuosius tylima, jų laisve nesisielojama! Ne tik genocidas yra mūsų amžiaus gėda! Lygi gėda yra ir „laisvu“ besivadinančiojo pasaulio tyla – užmerkimas akių (drauge – ir sąžinių) prieš šį genocidą. (p. 27)

Parengė Dainius Razauskas