Saldikliai trys viename: maistas, vaistas ir nuodas (8)

Pakelis su ciklamatu | wikipedija.lt nuotr.

Esu mokomosios knygos „Bendroji mikrobiologija/maisto produktų mikrobiologija“, išleistos 2011 m., sudarytoja. Senokai domiuosi maisto kilme ir kokybe bei įtaka žmogaus organizmui. Lietuvoje vartojami saldikliai nėra saugūs  dėl toksiškumo, o vartojami kasdien. Neramina ir televizijos reklama, siūlanti vartoti tai, kas nesaugu.

Aspartamas

Aspartamas – plačiai naudojamas saldiklis, sudarytas iš 2 amino rūgščių: asparto rūgšties ir fenilalanino. Patekęs į žmogaus organizmą aspartamas skyla į dvi amino rūgštis ir metilo spiritą.

Visame pasaulyje mokslininkai tyrinėja šio saldiklio vartojimo žalingas pasekmes, skelbia informaciją, pateikia ją valstybinėms institucijoms, tačiau aspartamas vis dar legalizuotas.

Europos Komisijos veikla dėl aspartamo saugumo maisto pramonėje

Europarlamentarų politinis spaudimas paskatino Europos Komisiją (EK) kreiptis į ES maisto saugos agentūrą (EFSA) su prašymu pakartotinai ištirti, ar saugu maisto pramonėje naudoti dirbtinį saldiklį aspartamą, skelbia „EurActiv“.

Naujasis tyrimas turėtų būti atliktas iki kitų metų ( 2012)  liepos mėnesio. EFSA aspartamą anksčiau tyrė net penkis kartus, o artimiausią planinį įvertinimą ketinta surengti 2020 metais.

Vis dėlto planai pasikeitė po to, kai Europos Parlamento (EP) nariai formaliai kreipėsi į EK ir atkreipė dėmesį į naujus mokslinius tyrimus, nurodančius galimą neigiamą aspartamo poveikį žmonių sveikatai.

Italų onkologo M. Sofriti (Morando Soffritti) bandymai su pelėmis parodė, kad ilgalaikis dirbtinių saldiklių vartojimas sukelia padidintą kepenų ir plaučių vėžio riziką.

Islandų mokslininkas T. Holdorsonas (Thorhalluras Halldorsonas), ištyręs 60 tūkst. nėščių moterų, įrodė, kad esama sąsajos tarp dirbtinių saldiklių vartojimo ir priešlaikinio gimdymo.

Olandų europarlamentarė K. Liotard (Kartika Liotard) (Europos Sąjungos jungtinė kairė/Šiaurės žalioji kairė), kovojanti su aspartamo naudojimu maisto pramonėje nuo 2005 metų, pasveikino EK kreipimąsi į EFSA, tačiau pareiškė apgailestaujanti, kad šio žingsnio nebuvo imtasi anksčiau.

„Net menkiausios užuominos, kad aspartamas gali sukelti vėžį arba persileidimą, turėtų pakakti, kad būtų rimtai svarstoma pakartotinio įvertinimo galimybė. Dabar jie pagaliau pasidavė – po ilgamečio Europos Parlamento spaudimo. Tai rodo, kad EFSA ir Komisija nėra 100 proc. tikros, kad aspartamas tikrai yra saugus“, – teigė K. Liotard.

Liberalų europarlamentarės C. Lepage (Corinne Lepage) (Prancūzija) ir Antonija Parvanova (Bulgarija), šių metų vasarį užregistravusios oficialų kreipimąsi į EK aspartamo klausimu, pridūrė, kad visuomenė, ypač – nėščios moterys, turi teisę žinoti apie galimą pavojų sveikatai.

Pagal 94/35/EC direktyvą nustatomi galimi didžiausi saldiklio kiekiai produktuose. Tą pati direktyva patvirtina draudimą vartoti aspartamą vaikams iki 4 metų skirtuose produktuose.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto informacija

Ką reiškia užrašas „Sudėtyje yra fenilalanino šaltinis“

Šitokį užrašą rasime maisto produktų, kurių sudėtyje yra saldiklio aspartamo, etiketėse. Ši informacija skirta žmonėms, sergantiems fenilketonurija.

Saldiklis aspartamas – tai amino rūgšties fenilalanino šaltinis

Saldikliai – medžiagos, naudojamos siekiant suteikti saldų skonį maisto produktams. Aspartamas – plačiai naudojamas saldiklis, sudarytas iš 2 amino rūgščių: asparto rūgšties ir fenilalanino. Šis saldiklis turi mažai kalorijų ir yra maždaug 200 kartų saldesnis už cukrų. Europos Sąjungos šalyse jį, kaip maisto priedą (E 951) leidžiama naudoti kai kuriuose maisto produktuose (gėrimuose, desertuose, konditerijos gaminiuose, kramtomoje gumoje, žuvies prezervuose, padažuose, maisto papilduose, specialios paskirties maisto produktuose ir kt.) bei saldikliuose, skirtuose pasaldinti maistą valgant (taip vadinami saldikliai, galutiniam vartotojui parduodami kaip cukraus pakaitalai). Aspartamo yra ir dar vieno saldiklio – aspartamo-acesulfamo druskos (E962) sudėtyje.

Fenilketonurija – amino rūgšties fenilalanino apykaitos sutrikimas

Fenilketonurija yra gana reta paveldima medžiagų apykaitos liga – įgimta būklė, kai dėl fermento fenilalanino hidroksilazės trūkumo neskaidoma amino rūgštis – fenilalaninas. Dėl šios priežasties pažeidžiamas fenilalanino virtimas tirozinu. Organizme kaupiasi metabolitai, trikdoma kitų amino rūgščių apykaita, o tai labai sutrikdo centrinės nervų sistemos raidą. Fenilketonurijos simptomai pasireiškia jau kelių mėnesių kūdikiui. Jei sergantiems fenilketonurija nepritaikoma speciali dieta, jiems plėtojasi protinis atsilikimas ir ryškėja elgesio sutrikimai, dažnai ištinka traukuliai. Jei vaikui dar naujagimystės laikotarpyje skiriama speciali mažai fenilalanino turinti dieta, tokių vaikų protinis brendimas dažniausiai būna normalus. Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo geresnė yra vaiko psichinė ir fizinė raida. Dietinis gydymas taikomas visą gyvenimą.

Fenilketonurija yra dažniausias įgimtas amino rūgščių metabolizmo sutrikimas Europoje. Europoje tikrinimas fenilketonurija serga 1 iš 10000 naujagimių. Nuo 1975 metų Lietuvoje visuotinai tikrinami naujagimiai, norint laiku diagnozuoti šią ligą. Lietuvoje fenilketonurija nustatoma vidutiniškai 1 iš 9000 naujagimių.

Kokiuose maisto produktuose yra fenilalanino?

Fenilalaninas yra nepakeičiama amino rūgštis, randama baltymų turinčiuose maisto produktuose: pieno produktuose, kiaušiniuose, mėsoje, žuvyje, ankštinėse daržovėse ir kt. Tačiau fenilalanino, kurio vartojimą ypač reikia riboti sergantiems fenilketonurija, šaltinis tampa bet kuris saldiklis, aspartamu pasaldintas maisto produktas, paprastai neturintis baltymų, pvz., gazuotas gėrimas. Kad sergantys fenilketonurija maisto produktų etiketėse rastų informacijos apie sudėtyje esantį fenilalanino šaltinį (net ten, kur jo nesitikima), ir skirtas specialus ženklinimas.

Į ką turi atkreipti dėmesį sergantys fenilketonurija, kai reika rinktis maisto produktus

Pagrindinis fenilketonurijos gydymo metodas yra speciali dieta, kurios tikslas – riboti daug fenilalanino turinčių maisto produktų vartojimą. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vaikams nuo 3 savaičių amžiaus skirti specialią dietą. Daugiausia fenilalanino yra baltyminiuose maisto produktuose (1 g baltymo yra apie 5 proc. fenilalanino). Leidžiama valgyti tokius maisto produktus, kuriuose yra nedaug fenilalanino: įvairius vaisius, daržoves, medų, cukrų. Rekomenduojama nevartoti mėsos, žuvies, miltinių produktų. Dietą pacientui individualiai skiria gydytojas, tačiau šia liga sergantiems pacientams svarbu atkreipti dėmesį į maisto produktų etiketes: būtina įsitikinti, ar jame nėra kito fenilalanino šaltinio – maisto priedo aspartamo.

Kaip ženklinami maisto produktai, kurių sudėtyje yra aspartamo

Visi maisto produktai, kurių sudėtyje yra aspartamo, turi būti specialiai paženklinti.

Šiuo metu galiojanti Lietuvos higienos norma HN 119:2002 ,,Maisto produktų ženklinimas“ nustato, kad maisto produktai turintys aspartamo ženklinami užrašu „Turi fenilalanino šaltinį“.

Maisto produktai jau dabar gali būti ženklinami vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 1169/2011. Nuo 2014 m. gruodžio 13 d ženklinant maisto produktus bus privaloma vadovautis šio reglamento reikalavimais. Ženklinant turės būti naudojamas vienas iš dviejų užrašų: „Sudėtyje yra aspartamo (fenilalanino šaltinis)“ arba „Sudėtyje yra fenilalanino šaltinis“. Užrašas „Sudėtyje yra aspartamo (fenilalanino šaltinis)“ turės būti nurodomas etiketėje, jei aspartamas (ar aspartamo-acesulfamo druska) nurodomi sudedamųjų dalių sąraše tik įvardijant jų E numerį. Jei sudedamųjų dalių sąraše šios medžiagos nurodomos pateikiant jų konkretų pavadinimą, produktas turės būti paženklintas užrašu „Sudėtyje yra fenilalanino šaltinis“.

Lietuvoje (ir Europos Sąjungoje) leidžiamų vartoti maisto priedų sąraše įrašyti aspartamas, sacharinas,  ciklamatas.

Patekęs į žmogaus organizmą aspartamas skyla į dvi amino rūgštis ir metilo spiritą.

Metanolis arba metilo alkoholis

Metanolis dar žinomas kaip metilo alkoholis ar medžio spiritas. Tai paprasčiausias alkoholis. Jis bespalvis, degus, nuodingas (nuo mažos dozės galima apakti), neribotai tirpsta vandenyje, skystis, kuriam būdingas savitas kvapas. Jis naudojama kaip antifrizas, tirpiklis ar degalai.

Metilo alkoholis ir už etilo alkoholį daugiau anglies atomų turintys junginiai (aukštesnieji alkoholiai) yra pavojingi gyvybei.

Metilo alkoholis nevartojamas medicinoje, tik techniškiems tikslams. Mirtina dozė nuo 60 iki 240 ml. Organizme susidaro rūgštis, išsivysto acidozė. Po 6–36 val. – atsiranda galvos skausmas, pykinimas, regėjimo sutrikimas, sujaudinimas, koma. Atsigavus – gali sutrikti regėjimas ar visiškai apakti.

Aspartamo gimtinė –  Jungtinės Amerikos valstijos

Maisto priedų mūsų maiste gausu. Jau esame įpratę prie gausybės „E“ raidžių ant gaminių pakuočių. Jos žymi tiek mums puikiai žinomą ir po E–330 kodu besislepiančią citrinų rūgštį, tiek ir potencialiai kenksmingus maisto priedus. Ilgainiui dalis kenksmingų priedų patenka į draudžiamų naudoti maisto priedų sąrašą ir išnyksta iš mūsų valgiaraščio, tačiau dėl kai kurių jų vartojimo ilgus metus vyksta mūšiai tarp gamintojų, mokslininkų ir už prekių saugą atsakingų institucijų.

Jei vertintume ginčų ir kovų už ir prieš maisto priedą laikotarpį, vienas iš priedų rekordininkų būtų aspartamas, žymimas E951 kodu. Pastaruoju metu, slepiant šį kodą, produkto etiketėje įrašomas toks sakinys: „Sudėtyje yra fenilanino šaltinis“. Tačiau pradėkime nuo aspartamo atsiradimo ir neįtikėtinai plataus jo paplitimo istorijos.

Kartais atsitinka taip, kad kuriant produktą, paaiškėja tokios jo savybės, kad apie pirminį panaudojimą tiesiog pamirštama. Darosi tiesiog komerciškai naudingiau naudoti mokslininkų kūrinį kitam tikslui. Būtent taip atsitiko su aspartamu. 1965 metais „G.D.Searle“ kompanijos chemikas D. M. Šlateris (Džeimsas M.Šlatteris) sintezavo naują cheminę medžiagą, kuri, kaip buvo tikimasi, turėjo tapti veiksminga priemone gydyti nuo skrandžio opaligės. Tačiau daug patrauklesne savybe tapo naujos medžiagos saldumas (aspartamas yra saldesnis už cukrų 160–200 kartų).

Taip pat šio priedo atsiradimui rinkoje įtakos turėjo ir tai, kad 1981 metais, kai JAV aspartamas buvo galutinai pripažintas tinkamu naudoti (rinkoje jis pasirodė anksčiau, bet 1980 m. jo vartojimas buvo uždraustas), jau buvo aiškus daug seniau pradėto vartoti priedo sacharino galimas neigiamas poveikis žmogaus sveikatai.

Jau pats aspartamo įvedimas į rinką neapsiėjo be skandalų. 1977 m. JAV federalinis teisingumo departamentas įpareigojo federalinius prokurorus iškelti bylą dėl netinkamai atliktų aspartamo vartojimo saugos testų. Tačiau byla buvo numarinta, ir tik 1986 m. buvo pradėtas tyrimas dėl pačių federalinių prokurorų veiklos. Suprantama, po 1981 m. suteikto leidimo vartoti produktą, šis tyrimas buvo beprasmis.

Nors aspartamo gamintojų užsakyti tyrimai rodo, kad po skilimo metanolio kiekis yra ypač mažas ir nesukelia neigiamo poveikio sveikatai, JAV karo lakūnams išleistame nurodyme prieš skrydžius draudžiama vartoti gaiviuosius gėrimus būtent dėl neigiamo metanolio poveikio jų regėjimui. Cheminio aspartamo nestabilumo problemą savo skunde, pateiktame JAV Kongresui, dar 1985 m. nurodė ir 95 proc. JAV nealkoholinių gėrimų gamintojų vienijanti Nacionalinė nealkoholinių gėrimų gamintojų asociacija (NSDA). Taigi vasarą, prieš pirkdami iš įkaitusios parduotuvės vitrinos gaivųjį gėrimą ar laikydami jau nupirktą karštyje, būtinai prisiminkite apie šią neigiamą aspartamo savybę.

Bet galimas metanolio poveikis – tik menka problemų dalis. JAV produktų ir vaistų kontrolės valdybos (FDA) duomenimis, net 80 proc. dėl maisto priedų pateiktų skundų yra būtent skundai dėl aspartamo poveikio. Tarp patvirtintų 92 ūmių apsinuodijimo aspartamu atvejų yra užfiksuoti: galvos skausmų ir svaigimo, nuovargio, regėjimo ir klausos sutrikimų, odos pažeidimų atvejai.

Didžiausias smūgis aspartamo reputacijai tapo dar 8-ojo dešimtmečio pradžioje šį maisto priedą gaminusiai kompanijai pateikti 780 moterų ieškiniai. Moterys teigė, jog būtent aspartamas sukėlė joms gimdos uždegimus ir vaisiaus pažeidimus. Ieškiniai buvo pripažinti pagrįstais, o tuometinis aspartamo gamintojas – kompanija „G.D.Searle„ – buvo priversta ne tik išmokėti per 28 milijonus dolerių kompensacijų, bet ir parduoti aspartamą gaminusią dukterinę kompaniją. Beje, kompanijos pirkėja tapo labai gerai visiems besidomintiems genetiškai modifikuotais organizmais (GMO) žinoma ir šios srities lyderė – kompanija „Monsanto“, kurį aspartamui gaminti naudoja „NutraSweet“ prekės ženklą.

Nevyriausybinės organizacijos „Mission Possible“ aktyvistė Betty Martini taip apibūdino šį saldų priedą: „Aspartamas – tai vienintelis genetiškai modifikuotas produktas, kurio poveikis, kaip neginčijamai įrodyta, buvo daug sveikatos sutrikdymo atvejų ir net mirčių. Tai vienintelis JAV maisto priedas, kurio žymėjimas yra privalomas visoje šalies teritorijoje“. Mums, gyvenantiems pagal ypač griežtas prekių ženklinimo taisykles, nustatytas ES direktyvų, gal ir keista pasirodytų sieti privalomą maisto priedo žymėjimą su jo kenksmingumu. Tačiau JAV, kur įstatymai, reglamentuojantys informaciją vartotojams nėra tokie griežti kaip ES, aspartamo privalomas žymėjimas prilygsta privalomam rūkymo kenksmingumo žymėjimui ant kiekvieno cigarečių pakelio. Tiesa, reikia patikslinti, kad Betty Martini ne visiškai teisingai jį pavadino genetiškai modifikuotu produktu, nes aspartamas yra cheminis, o ne GMO produktas. Vis dėlto šio maisto priedo kenksmingumo, įrodyto nepriklausomais tyrimais, tai nepaneigia.

Vienas iš dažniausiai pastebimų dirbtinių saldiklių poveikių yra troškulys, greitai atsirandantis po gaiviųjų gėrimų vartojimo. Seilės prastai nuplauna aspartamo likučius burnoje, tad jau po trumpo laiko ir vėl norisi gerti.

Informacija: kaip aptikti aspartamą

Na, o kol mes laukiame tyrimo išvadų, kiekvieno reikalas tikėti ar netikėti jau žinoma informacija apie aspartamą. Tiems, kas vis tik nenori atlikti eksperimentų su savo organizmu, žemiau pateikiama informacija, kaip aptikti aspartamą jūsų perkamame gėrime, saldainyje ar kramtomojoje gumoje.

Aspartamas gali slėptis ne tik po kodu E951 – jo buvimą patvirtina ir šie prekės ženklai (ypač svarbu žinoti perkantiems produktus ne ES teritorijoje, kai šio saldiklio žymėjimas nėra privalomas): „NutraSweet“ (JAV, ES), „Аспамикс“ (Rusijoje naudojamas aspartamo, sacharino ir ciklomato saldiklių mišinys), „Miwon“ (Pietų Korėja), „Enzimologa“ (Meksika), „Ajinomoto“ (Japonija).

Didžiausia tikimybė gauti asparatamo yra kramtant kramtomąją gumą ar geriant saldžius gaiviuosius gėrimus. Ypač būkite atsargūs pirkdami pigius, ilgą vartojimo laiką turinčius gėrimus. Nors kaina ne visuomet gali būti rodiklis. Nuo 1992-ųjų aspartamas naudojamas dietiniais vadinamuose „Coca–Cola“ ir „Pepsi“ kompanijų gėrimuose. Tiesa, pastaroji jau paskelbė, kad 2013-aisiais ketina keisti „Diet Pepsi” gėrimo receptūrą ir nebenaudoti aspartamo.

Tačiau svarbiausia – karštą vasaros dieną venkite kaitroje laikytų gėrimų.

Sacharinas

Sacharinas žymimas kodu E954, sukurtas 1879 m. ir maisto pramonėje pradėtas plačiai naudoti nuo 1950-ųjų.Sacharinas beveik 500 kartų saldesnis už cukrų, kartokas. Jo nerekomenduojama vartoti nėščiosioms, nors nėra įrodyta, kad medžiaga gali prasiskverbti pro placentą.

Sacharinas uždraustas JAV ir Kanadoje, nes manoma, kad yra potencialus kancerogenas. Užsienio mokslininkų bandymai su pelėmis įrodė, kad per didelės dozės sacharino gali sukelti šlapimo pūslės vėžį. Dar iki šiol neišsklaidyti įtarimai, kad šis saldiklis sukelia priepuolį tiems, kurių tulžies pūslėje yra akmenų.

Ciklamatas

Ciklamatas žymimas kodu E952, sukurtas 1937m. Dalis mokslinių tyrimų rodo, kad šios medžiagos yra mutageniškos, pažeidžia chromosomas bei sukelia teratogeninius efektus. Nustatyta, kad ciklamatai gali prasiskverbti per placentos sienelę ir pažeisti embriono medžiagų apykaitą, laboratoriniams gyvūnams gali sukelti šlapimo pūslės auglius.Uždraustas JAV.

Alternatyva dirbtiniems saldikliams – cukrus, grūdų, vaisių cukrus, augaliniai saldikliai

Gamintų „grūdų cukrų“

Jei kvotų sistemos būtų atsisakyta 2015 m., Panevėžio krakmolo AB „Amilina“ būtų  pasirengusi investuoti į izogliukozės (fruktozės) gamybą. „Šiuo metu mes investuojame į 100.000 t gliukozės fabriko statybą, o kai bus leista gaminti izogliukozę  statysime izogliukozės fabriką ir judėsime link aukštesnės pridėtinės vertės produkto  „grūdų cukraus“, aiškina  Mindaugas Gedvilas, AB „Amilina“ generalinis direktorius.Gliukozę „Amilina“ gamins iš kviečių krakmolo, o izogliukozę, kuri saldumu prilygsta cukrui, iš gliukozės. Galiojant cukraus kvotoms, anot p. M. Gedvilo, izogliukozės gaminti tiesiog  neleidžiama. Kažkiek jos gaminama, pavyzdžiui, Vengrijoje, bet naujų pajėgumų nekuriama.

Nors fruktozė yra pigesnė už cukrų, nes kviečiai pigesni už cukrinius runkelius, didesnė dalis maisto pramonės yra pritaikyta naudoti biraus pavidalo cukrų, tačiau „Amilinos“  vadovas spėja, kad galėdami pasirinkti, ypač vaisvandenių gamintojai, cukrų mielai  keistų sirupu.„Todėl cukraus pramonės atstovai priešinasi tam, kad krakmolo bendrovės  pradėtų gaminti konkurencingą ir pigesnį produktą, nes mato JAV pavyzdį, kai prieš daugelį  metų pakeitus cukraus režimą jo vartojimas gerokai sumažėjo, o sirupo išaugo“, – įsitikinęs p. M. Gedvilas.

Pigesnis pakaitalas

Eligijus Survila, Nacionalinės gėrimų gamintojų asociacijos prezidentas ir „Eliglitos grupės“, importuojančios maisto pramonei skirtus priedus, bendraturtis, taip pat įsitikinęs, kad cukraus režimas ydingas. Maisto pramonei tai neduoda jokios naudos. Lenkijoje ar  Vokietijoje cukrus pigesnis, o vaisvandenių gamyboje jo dalis sudaro 20  proc. savikainos. Kvotos nėra socialiai teisingas sprendimas, nes Lietuvos vartotojai ir gamybininkai negauna tokių pajamų kaip vokiečiai ar kiti šalių senbuvių gyventojai“, – atkreipia dėmesį  p.E. Survila.

Pasak maisto pramonės atstovo, jie norėtų, kad cukraus kvotos būtų naikinamos ir kainą  reguliuotų rinka. Šiandien vaisvandenių pramonė dirba su minimaliais antkainiais ir tenka ieškoti būdų, kur sutaupyti. Dėl to naudojami cukraus pakaitalai. „Lietuvoje gamintojai  naudoja fruktozę ir gliukozę, nes šie produktai, nepaisant akcizo, pigesni už cukrų. Lemia ne tik kaina, bet ir tai, jog gamybos procese reikia mažiau energijos išteklių nei gamybai  naudojant cukrų.  Taupome kiekvieną centą. Jei panaikinus kvotas cukrus atpigtų, tai galbūt augtų ir jo vartojimas“, – mano p. E. Survila.

Naudingi organizmui

Specialistai mano, kad ateityje bus vartojami tik naujo tipo saldikliai – ne pavojingi, bet naudingi organizmui. Vienas iš tokių – steviozidas. Jis išskiriamas iš Pietų Amerikoje augančių žolių – stevijų. Tas saldiklis mažina cukraus kiekį kraujyje, reguliuoja kraujo spaudimą. Jis yra 300 kartų saldesnis už cukrų, bet turi labai nedaug kalorijų.

Mokslininkai, darydami su gyvūnais bandymus, nepastebėjo jokio steviozido šalutinio poveikio, net jei dozę padidindavo 50 kartų. Be to, saldiklyje nerasta jokių vėžį sukeliančių medžiagų.

Dar vienas nepavojingas saldiklis – citrozė. Jis gaunamas iš kai kurių citrusinių vaisių luobelių. Ji 1800–2000 kartų saldesnė už cukrų, bet šalutinio poveikio čia taip pat nepastebėta.

Iš sintetinių produktų pats nepavojingiausias yra sukralozė (E955). Ji išgaunama iš cukraus, bet turi 10 kartų mažiau kalorijų nei jis. Mokslininkai per 20 bandymo metų įrodė, kad šį pakaitalą gali vartoti ir nėščios, ir maitinančios moterys, ir vaikai. Sukralozę gali vartoti ir sergantieji diabetu, nes ji nedidina cukraus kiekio kraujyje, neskatina išskirti insuliną. Tačiau šis saldiklis kol kas brangus, todėl nėra paklausus. Per parą jo galima suvartoti iki 5 mg kilogramui svorio.

 Išvados

Saldikliai su metilo alkoholiu negali būti naudojami maisto ir vaistų, papildų gamyboje, nes metilo alkoholis pavojingas gyvybei, nekalbant  jau net apie sveikatą.

Jau yra galimybė pasirinkti augalinės kilmės saldiklius.

Lietuva turi cukraus gamybos gamyklas, tereikia padidinti gamybos apimtis ar atnaujinti turimą įrangą.

Jeigu bus panaikinta cukraus gamybos kvotų sistema nuo 2015 spalio 1 d., keisis cukraus  kaina, reguliuojama rinkos.

Cukraus paklausa pasaulinėje rinkoje vis didėja, todėl dėl supirkimo kainų ūkininkams nederėtų nerimauti. 

Cukrinių runkelių  ir grūdinių kultūrų auginimas suteikia galimybę  Lietuvoje ūkininkams turėti didesnes pajamas ir užimtumą, ko pasekoje mažėtų  emigracija iš kaimo vietovių.