Lietuva neteko dainiaus Stasio Stacevičiaus (1959–2012) (video) (1)

Stasys Stacevičius (1959-2012) | kamane.lt nuotr.

Dainava ir visa Lietuva neteko savo dainiaus, „Poezijos pavasario“ laureato, poeto, eseisto, žurnalisto Stasio Stacevičiaus.

Vakar, sausio 10 d.,  buvo surastas beveik prieš tris savaites dingusio poeto, kūnas.  Aptirpus sniegui poetas rastas netoli savo pusbrolio sodybos Masališkės kaime, Varėnos rajone. Manoma, kad S.Stacevičius sušalo per tomis dienomis siautusią pūgą. Artimieji paskutinį kartą jį matė likus savaitei iki Kalėdų Merkinėje.

Užuojautą Velionio artimiesiems ir visiems kam brangus buvo Lietuvos dainius Stasys Stacevičius bei jo kūryba pareiškė Lietuvos rašytojų sąjunga. Sąjungos vardu išplatintame pranešime rašoma:

„Stasį prisiminsime kaip kuklų, šiltą ir jaukų žmogų, ir kaip ryškų, savitą poetą, kūrėją, turėjusį itin platų interesų ratą, neužsisklendusį vien siauroje kultūrinės aplinkos erdvėje, puikiai pažinojusį „mažąjį žmogų“ ir gebėjusį išgyventi jo kasdienybės dramas, o sykiu mokėjusį regėti ir taikliu eseisto žodžiu formuluoti tautai ir valstybei iškylančias grėsmes ir iššūkius. Gal todėl ir jo subtili poezija rėmėsi ir artimiausios aplinkos įvykiais, įspūdžiais, ir platesnėmis Lietuvos istorijos realijomis. Anot taip pat jau amžinybėn pasitraukusio Stasio Stacevičiaus bendraamžio ir bičiulio Valdemaro Kukulo, jo ﾄkūryboje nuolat akcentuojama tyla – ir kaip filosofinė kategorija, ir kaip būsena, ir kaip gamtos forma, dažnai net sunku suprasti, kaip šitos deklaracijos koreliuoja su nesiliaujamu, programiškai eksploatuojamu kalbos triukšmu. Antroji S. Stacevičiaus tėvonija, tėviškė – literatūra, knygos. Kartais net suabejoji, ar ji nebus pirmesnė už gimtuosius namus“.

Gimė Stasys Stacevičius 1959 metų lapkričio19 dieną Merkinės viensėdyje, tame pačiame, į kurį nesugrįžo lemtingą vakarą. Mokėsi Merkinės Rojaus Mizaros vidurinėje mokykloje, 1978 metais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Iš studijų paimtas tarnauti į sovietinę armiją, į Universitetą nebegrįžo, dirbo įvairius darbus, o didžiąją dalį gyvenimo paskyrė žurnalistikai, dirbdamas Varėnos, Šalčininkų, Trakų rajonų laikraščiuose, „Valstiečių laikraščio“ korespondentu Dzūkijai, aktyviai bendradarbiaudamas literatūrinėje šalies spaudoje, įvairiuose kultūros leidiniuose ir almanachuose. Pirmuosius eilėraščius paskelbęs dar 1977 metais „Moksleivio“ žurnale, Stasys Stacevičius išleido aštuonias poezijos knygas: Vienkiemio valanda(1990), Juodvarnių žemė (1994), Perkūnės pasiilgę (1997), Toli kriokliai (1999), už kurią tapo 2001 metų ﾄPoezijos pavasario” laureatu, Luktels ūkaujančių Bedugnis (2003), Juodoji (2005), Ne ėriukai nakty (2008) ir pernai pasirodžiusį rinkinį Stiklinė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla žada išleisti poeto sudarytą ir spaudai parengtą eseistikos knygą Milda supaisys. Už aktualiausius ir ryškiausius publicisktikos kūrinius kultūros temomis 2006 metais S. Stacevičiui buvo įteikta Kultūros ministerijos premija, o pernai – Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimas – G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis.

Stasio Stacevičiaus palaikai pašarvoti Merkinės laidojimo namuose. Karstas išnešamas šeštadienį, sausio 12 d. 13.00 val. Laidotuvės Merkinės kapinėse.

Stasys Stacevičius

Giesmė Merkinei

Paskutinių Merkinės pagonių – kol kas – neprakeiktas,
į naktį, kur tavo vėlė gal nebus nebyli,
greitai išsiųstas būsiu. Ir tapsiu labai seniai baigtas –
kaip laiškas kryžiuočiams, rašytas Merkinės pily.

Ten išdegs kartų paslaptys, šaltyje suabejosiu
savuoju krikštu, vynu, moterimi. Vakare
atrodys: piliakalnis vėjy priimt bėglį ruošias,
bet kelio į pilį ir vartų į pilį nėra.

Tu, beveik nepasenusi, klausi: nejau nežinojau,
kaip seka pagonį dievų pėdomis pėdsekys,
ir karalių mieste naktimis be žinios dingsta žmonės.
Patiems įžvalgiausiems košmarai išdegins akis.

Man labiausiai rūpės mano jaunojo protėvio kapas,
romantiški mano vaikai, kurių gal ir nebus
lyg to nukirsto beržo ar spalyje liepos… Pririnksiu daug lapų,
dėliosiu kaip knygą piliakalnio medžių lapus.

Slaptuos puslapiuose vėl blaivysis sužlugęs bajoras,
nykštukai ugnelę kūrens prie Milžinkapio, perdegs naktis,
ir ištarsiu skaidrėdamas dūmuose: jums, mano broliai,
garbė, pinigai, gražios moterys. Man – kas jau liks.

Man – pagoniška saulė, pilni paslapties miško uoksai,
ir seserys, su paprastais vėl sumaišę prastus
savo vyrus ar priešus… Nejau niekada neišmoksiu
žiūrėti į mirtį labai paprastai – pro pirštus?

Taip netektų regėti, kaip gyvą lavoną palaidos,
nurėš dalį veido ir šuniui numes… Be klaidų
mano draugas jaunystėje du kartus smogė dviveidžiui,
o tas, pasirodo, turėjo gal dešimt veidų.

Ir nebėgo bičiulis, paskui prie jo kapo meldžiausi:
apsaugoki, saule, nežinomos knygos lapus,
skubink moteris, kur negyvam partizanui apgraužė
rankas šuo benamis, kai vėjas žinojo, kas bus.

Gal karalius Vaza prieš pat mirtį tai jautė, paliepęs
išnešti dar gyvą į aikštę… Beveik nebyli
išeini, mano meile, iš mažo karališko miesto,
iš laiško ar juodraščio mano Merkinės pily.

Ar ne tavo dvaselė, kur gimusi, grįžti mėgina,
kai skersvėjai judina perlietus liūčių varpus,
ir piliakalnis tūno savy, jeigu sklaidos Merkinė.
Bet kelio į pilį daug amžių nėra. Gal dar bus.

*

Jau skrisk, mama, skriski. Viena milijoninė aukso
dalelė sublizgo, kai ratą apsuko drugys.
Dabar skrisk, mama, skrisk. Aš tavęs jau nelauksiu,
neklausiu, kurioj kartoje tavo kapas nunyks.

Gal sunkiau bus lengvam būt. Nespėjau paklausti, koks siaubas
vaidenos laukų naktyje, kai mane pagimdei.
Tik jaučiu, kad namus – gal beribiai – kiti namai gaubia,
ir tampa maldos namais mano riboti namai.

Vėl stebuklo – iš nemigos – melst? Paprastumo – iš ryto?
Iš žlugusios meilės – kad perdegt nebūtų klaiku?
Ant drugelio sparnų gal hieroglifais neparašyta,
kad aš mylimiausias, blogiausias iš tavo vaikų.

Vis maniau: vienu polėkiu visą vienatvę įveiksiu.
Bet knygų kalnelį savaip gludina viesulai,
jau ne mano tapytojos padovanotuos paveiksluos –
žiema dar su meile, liepsnoja keli angelai.

Jie tikriausiai lengvi. Man lengvam būt sunkiau ir sunkiau bus,
nelengva žinot, kaip sunku buvo tau dėl manęs.
Ir gegužyje sodai – tarytum žydėjimo siaubas –
virpėjimas, lyg skubant į mirusiųjų minias.

Mama, skriski jau. Vienas jaučiuos lyg visi namų dūmai.
Visi pelenai jaučia: kur tu, o kur – negilu.
Todėl skrisk, mama, skrisk. Aš daugiau negalvosiu, jog tu man
pirmoji padėt privalai, kada skrist negaliu.

Taip norėjau į kalnus. Pritrūkdavo laiko ar saiko.
Meldeis, kad atskristų kalnai. Jau, atrodo, skrendi,
mama, jau nesunku būti lengvai? Sunku atsisveikint,
lyg angelas verktų gražiausioj, gimtojoj tremty.

*

Bučiuoja tave sidabrėliai – mažučiai drugiai,
mano priešų draugai ir draugų draugai sidabraakiai
prie laužo ir vyno. Mažiausieji mūsų draugai
didžiulėm akim tavo auroj gal šimtmečius regi.

Kaip gyvas sidabras – nušvito sena giminė,
gal mato slaptus miestelius mano auroje. Tupia ant pirštų,
bučiuoja tau kojas viendieniai švelniau už mane,
aplimpa sidabro taurelę, puotauja ir miršta.

Maži tavo ir tavo priešų draugai. Prie ugnies,
prieš sidabro akis – be tragedijų – gal išsigrynins
bendra mūsų aura. Tyla dėl visos giminės.
Nelaukt sidabrinių vestuvių? Bus gyvsidabrinės.

Šoks gyvo sidabro drugeliai didžiulėm akim,
kur mes tik per savo tragedijas protėvius matom,
kaip jie matė savo, tikėjos mumis gal atgimt
ir… Laužas vidunakty pleška – lyg tūkstantis metų.

*

Gal, sulaukęs ledonešio, neprivalėsiu pradingti
kaip dingo laiveliai ar mano miestelio pilis.
O paskui vėl atplauks ir suoš čia minia maldininkų,
nakvos ir maldaknygė tarp moters kojų nuslys.

Minioje maldininkų sapnuosis nežinomas vyras,
nežinoma moteris. Srovės iš šviežio dangaus –
plūs per seną miestelį. Protingai atrodys numirę,
gyvieji – visaip. Ir sapnai kaip ledonešis plauks.

Upėje pasirodys lediniai laivai, pažinos mus
viena kita įgula, supsis lopšiai ir karstai,
gal ištarsiu: upeive tu mano!.. Krikščionys žegnosis,
pagoniškas vėjas kvatosis visai nepiktai.

Minioje maldininkų sapnuosis beveik neištirtas
labai gražus kraštas. Seni jo ledai pajudės,
ir girdėsim nežinomą įgulą: mudu jau tirpstam,
todėl prisiglauski prie mano ledinio peties.

Dėl daugybės ledonešių… Dingę atrodys dėsningai,
gyvieji – visaip. Gal ir mano miestelio pilis
raibuliuos amžinybėj… Užplauks čia minia maldininkų,
maldaknygė – per sielos sniegą – per kūną nuslys.

Eilėraščiai iš www.tekstai.lt (Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr.5–6 (gegužė–birželis); „Metai“, 2011 m. Nr. 2 (vasaris–kovas)