Gruodžio 5 d. 19.00 val. Venclovų namuose (Pamėnkalnio g. 34, Vilnius) prieš Slovėnijos dokumentinių filmų peržiūrą slovėnų rašytojas, muzikantas ir vertėjas Klemenas Piskas, surengė savo poezijos ir muzikos vakarą.
Tarptautinių kultūros programų centras, tęsdamas ankstesnių „Lietuviškų knygų“ tradiciją, kas dvejus metus kviečia į Vilnių pasistažuoti užsienyje gyvenančius lietuvių literatūros vertėjus. Rašytojas vieši Lietuvoje nuo lapkričio iki gruodžio vidurio.
Keletas klausimų puikiai lietuviškai kalbančiam pašnekovui:
Kokie Jūsų ryšiai su Lietuva?
Esu vertėjas iš lietuvių kalbos į slovėnų kalbą. Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 2004 metais, tuomet teko dalyvauti renginyje, kuriame pristačiau savo kūrybą. Taip susižavėjau Lietuva, kad nusprendžiau išmokti lietuvių kalbą. Iš tikrųjų lietuvių kalbą jau norėjau išmokti anksčiau. Kai studijavau lenkų kalbą, dažnai susidurdavau su lietuvių kultūra. Pirmąjį savo poezijos rinkinį pavadinau lietuviškai – ﾄLabas vakaras”.
Lietuvių kalbos pradėjau mokytis iš sovietinių vadovėlių. Pirma pamoka buvo ﾄaš – komunistas, kur tavo partinis bilietas?”. Todėl nusprendžiau truputį palaukti. 2005 m. Slovėnijoje susitikau su Tomu Venclova, atvykusiu į Vilenicos festivalį, kuriame jis gavo apdovanojimą. Jo rekomendacijos dėka gavau Lietuvoje rašytojams skirtą stipendiją ir 2006-2009 m. gyvenau Lietuvoje, turėjau gerą progą išmokti lietuvių kalbą. Per šiuos metus išverčiau Sigito Parulskio romaną Trys sekundės dangaus, trumposios prozos antologiją Apsakymai iš Lietuvos. 2009 m. grįžau į Slovėniją, grįžęs išverčiau K. Borutos Baltaragio malūną, Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną Kvėpavimas į marmurą. Dabar gavęs stipendiją versiu Vytautės Žilinskaitės Kelionę į Tandadriką.
Kuo palankios stažuotės vertimams?
Būdamas Lietuvoje, dažnai dirbu Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kadangi kiekvienai knygai parašau ir įžangą, joje randu daug medžiagos. Man patinka čia, Lietuvoje, versti, nes galiu susitikti su žmonėmis, pasitarti, pabendrauti su rašytojais. Kai verčiau Parulskio knygą, jis daug ką man asmeniškai paaiškino. Visada Lietuvoje lengviau ir geriau versti nei Slovėnijoje, bet, aišku, vieno mėnesio per mažai. Su vertimu dirbsiu iki kovo, po to knyga Slovėnijoje bus išleista ir, tikiuosi, vaikams patiks.
Kuo Jus patraukė lietuviška literatūra?
Lietuviška literatūra Slovėnijoje anksčiau nebuvo žinoma. Trumposios prozos antologija yra pirmoji į slovėnų kalbą išversta lietuvių autorių knyga. Anksčiau buvo išėjusi S.T. Kondroto knyga Žalčio žvilgsnis, bet ji buvo versta iš vengrų kalbos. Man atrodo, lietuvių literatūra yra kitokia nei slovėnų, todėl slovėnų skaitytojams ir įdomi. Čia buvo Sovietų Sąjunga, represijos – apie tai slovėnams skaityti įdomu, nes mes patys buvome panašioje situacijoje Jugoslavijoje. Įdomu palyginti. Kita vertus, dabar, kai lietuvių literatūra yra dažnai susijusi su pagonyste, juntama folklorinė tradicija. Tokia knyga yra Baltaragio malūnas ir tokių knygų Slovėnijoje nėra.
O kokia yra slovėnų literatūra Jūsų akimis?
Labai sunku apibendrinti, bet galima sakyti, kad mes esame poetų tauta. Slovėnijoje yra daugiau poetų nei prozininkų. Poezija buvo pagrindinė literatūra, jos klasikinio poeto France’o Prešereno eilėraštis ﾄTostas” yra mūsų tautos himnas, jame kalbama apie vyną. Dabartinėje slovėnų literatūroje yra tendencijų rašyti apie buvusią šalį – Jugoslaviją, apie tai, kaip tada gyveno žmonės. Tokia literatūra randa daug skaitytojų. Man ji nelabai patinka, bet tokios šiandienos tendencijos. Pastaruoju metu keičiasi ir pati slovėnų kalba – joje atsiranda daug slengo. Tai yra problema, nes slovėnų kalba turi daug dialektų. Dažniausiai vyrauja slengas iš Liublianos, o tai nepatinka žmonėms, gyvenantiems Mariborėje.
Būdamas Lietuvoje gal pasinaudojate galimybe susipažinti su vietine kultūra apskritai – lankote spektaklius, parodas?
Būdamas Lietuvoje dažnai eidavau į koncertus, literatūrinius vakarėlius. Ir šįkart viešėdamas taip darau. Tik šiek tiek pavėlavau – jau baigėsi „Poezijos ruduo“. 2007 metais dalyvavau šiame renginyje Druskininkuose, kur man labai patiko.
Kokia Jūsų dienotvarkė: kartu ir kuriate ar tik vertimu užsiimate?
Negaliu eilėraščių rašyti reguliariai. Poezijos rašymas turi būti spontaniškas. Jei yra įkvėpimas – galima parašyti eilėraštį. Per jėgą nieko nepadarysi. Aš esu laimingas, nes esu ir vertėjas, nuolat verčiu. Aš užsiimu įvairiais dalykais. Esu muzikantas, vertėjas, poetas, bet darau tik tai, kam tuo metu turiu įkvėpimą. Slovėnijoje pažįstu poetų, kurie negali kasmet neišleisti poezijos rinkinių – aš neįsivaizduoju, kaip taip gyvenčiau.
Kaip Jūs pasirenkate autorius, kurių kūrinius imatės versti – Jums parenka leidykla ar jūs pats?
Gyvendamas Lietuvoje susipažinau su lietuvių literatūra. Dar nebuvo nieko į slovėnų kalbą išversta, tad pradėti buvo nesunku – galėjau rinktis visiems žinomų autorių knygas: Sigito Parulskio, Kazio Borutos. Dar planuoju išversti Balio Sruogos Dievų mišką, tik kol kas neradau jam leidyklos. Daugiau problemų buvo kai ruošiau trumposios prozos antologiją. Jei būčiau turėjęs viską perskaityti, užimtų labai daug laiko. Todėl man pagelbėjo kitos antologijos, pokalbiai su rašytojais. Bet buvo sunku apsispręsti. Dabar, kai jau nemažai lietuviškos literatūros perskaičiau, taip sunku nebūtų. Dabar išnaudosiu gerą progą nusipirkti naujų knygų.
Ačiū už pokalbį.
Klemenas Piskas gimė 1973 m. Kranyje. Slovėnų literatūrinėje scenoje debiutavo pirmuoju poezijos rinkiniu „Labas vakaras“ (1998), toliau sekė „Visoko in nagubano prapočelo“ („Aukšta ir susiraukšlėjusi pirmapradė priežastis“, 2000) ir „Mojster v spovednici“ („Meistras klausykloje“, 2002).
Rinktinė poezija versta į lenkų (2005) ir slovakų kalbas (2009); taip pat K.Piskas rašo ir radijo pjeses – „Lahko noč, Matija Čop“ („Labanakt, Matija Čop“, 1998), noveles – „Pihalec“ („Pūtėjas“, 2007).
Novelė „Džizo“ („Džizas“) buvo Laimos Masytės išversta į lietuvių kalbą ir pasirodė trumposios slovėnų prozos antologijoje „Auksas kišenėje“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009).
Autorius verčia iš lenkų ir lietuvių kalbų, tarp išverstų autorių Jonas Paulius II, Jerzy Pilchas, Sigitas Parulskis, Kazys Boruta, Laura Sintija Černiauskaitė. Spaudai parengė išsamią CzesBawo MiBoszo poezijos rinktinę „Zvonovi pozimi“ („Varpai žiemą“, 2008).
Kaip dainininkas, gitaristas ir daugelio orkestro „Žabjak trio“ dainų autorius, išleido dvi CD: „Daktaras švilpiniuoja lėtą svingą“, (2001) ir „Aristokratas“, (2004). Koncertiniai pasirodymai užsienyje įvyko Krokuvoje, Gdanske, Vilniuje, Varšuvoje, Katovicuose, Dubrovnike, Helsinkyje, Vroclave, Brno, Prahoje, Frankfurte, Klagenfurte, Bratislavoje, Košice, Ostravoje, Sarajevo ir Vienoje.
