Eidama 90-uosius metus Australijoje, Sidnio mieste, mirė poetė Aldona Veščiūnaitė-Janavičienė.
Aldona Veščiūnaitė-Janavičienė gimė Alytuje, Dainavos krašte, 1923 metų sausio 12 dieną. Alytuje. Baigusi Alytaus gimnaziją, studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Priartėjus frontui prie Vilniaus, išvyko į Vokietiją. Freiburge baigė Menų ir amatų mokyklą (Ecole des Arts et Metiers), tapybos klasę. 1950 m. išvyko į Australiją, kur pradėjo savo kūrybinę veiklą. Išleido eilėraščių rinkinius: Žodžiai kaip salos (1976), Aidinčios upės (1985), Medžiai ryto laisvėj (1999), Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai (2004), Edvinas Gražiaveidis keliauja į Marsą (2006). A. Veščiūnaitės-Janavičienės eilėraščių išspausdinta almanachuose ir antologijose, tarp jų antologijoje Po Pietų Kryžium (Vilnius, 1990). Nuo 1999 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Anot Algirdo Titus Antanaičio, „Nupasakoti Aldonos Veščiūnaitės eilėraščių turinį įprastinėmis sąvokomis nebūtų lengva ar iš viso įmanoma, jei ir nuvokiant, kad poetė pasakoja apie savo dienos darbus, troškimus, nuotaikas, mintis, įspūdžius, beklausant muzikos, stebint paveikslus ar tik šiaip stovint <…>”.
„A. Veščiūnaitė kūria konkrečios vaizdinės faktūros, proziškos tonacijos minimalistinės poetikos lyriką, primenančią Jono Meko ir Vlado Šlaito „nužemintą kalbėjimą”, bet išlaikančią grožio suvokimą kaip potekstės vertikalę. Kaleidoskopiška gatvės ūžesio, lekiančių paukščių, vėjuotų debesų, gatvėse besišnekučiuojančių moterų, Vilniaus pilies akmenų, Kinijos sienos vaizdų tėkmė, akvareliškai spalvinga ir lengva, laisva nuo logizuoto sprendimo, pereina į tylos pauzes, kur bandoma įsiklausyti į nematomų esmių buvimą. Lakoniška daiktavardinė kalba, be epitetų ir istorinio laiko ženklų, atveria mįslingą poetinio išgyvenimo nepabaigiamumą.” (Vytautas Kubilius).
Su laivais diena išplauks
tarp medžių kai dairaus
ir nežinau
ar tai lopai dangaus
ar tavo marškiniai
diena išplauks
kartu su tais laivais
gal tik užmes lengvus šešėlius
ant vandens sujudinto
palies žaismingai miesto bokštus
palies akis
parėjus rasiu vakarą
žvaigždes
dalinsimės
kiekvienas uostas žemėj
turi
savo ašaras
Duris jūron neužmiršt
į tylą įsiklausęs užmiršai
ugnis arti
sudegins tavo burną balsą
lietaus mėnesiui ilga kelionė
dienas tamsėjančias kaip kambarius
vedinam veiduose ieškom nemeluoto
kad neuždust
žemei ryto vėsumas
ir duris jūron neužmiršt,
ir ką sodinsim
ir ką gi sodinsim
dar nepažįstamoj
kad atgytų
Raumeningos moterys pakuoja mano liūdesį
nuo žemės pakraščio atklydus karvė
baigia ėsti saulėlydžio spalvas
apsunkę nuo apsisprendimų tavo šviesūs
kambariai
suyra
kai raumeningos moterys
žvaliai
pakuoja mano liūdesį
spengiantis stiklinis balsas
aštriai supiausto vakarą
dienos užsirakina
kaip peržengti?
didžiajam eukalypte paukščiai renkas
rytoj jie iškeliaus
gal net ir už žvaigždžių
namai tokie maži paliko
Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976. Parinkta iš www.tekstai.lt
