Mirė Stasys Daunys

Alkas.lt su giliu liūdesiu praneša, kad 2011 sausio 16 d. eidamas 89-tuosius metus mirė etnografas, muziejininkas, vienas iš Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse įkūrėjų senųjų lietuviškosios pirties papročių tyrinėtojas, poetas Stasys Daunys.

Stasys Daunys buvo vienas iš senosios disidentų muziejininkų kartos atstovų, kruopščiai rinkęs ir tyrinėjęs mūsų senųjų lietuviškų papročių liekanas, fiksavęs nykstantį medžiaginį ir dvasinį Lietuvos kultūrinį palikimą.

Velionis pašarvotas Rumšiškių šarvojimo salėje nuo Sausio 16 d. vakaro. Laidotuvės Sausio 18 d. antradienį 12.30 šv. Mišios Rumšiškių bažnyčioje, 14 val. išlydėjimas į kapines.

Stasys Daunys gimė 1922 m. spalio 14 d. Auksučių kaime, Papilės valsčiuje, Šiaulių apskrityje (dabar Šakynos apyl., Šiaulių raj.). Baigęs pradinę keturių skyrių mokyklą privačiai pasiruošęs 1946 m. įstojo į Šiaulių mokytojų seminariją, o ją vokiečiams uždarius, mokėsi Šiaulių Suaugusiųjų gimnazijoje, kartu dirbdamas Šiaulių apygardos Meno ir mokslo centre reikalų vedėju.

Nuo 1940 m. bendradarbiavo, o 1944–1945 m. ir 1947–1949 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1945 m. pakviestas dirbti į Liaudies švietimo komisariatą muziejų skyriaus inspektoriumi muziejų reikalams. Trūkstant darbuotojų, antraeilėse pareigose dirbo Vilniaus A. Puškino muziejaus direktoriumi.

Dalyvavo Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologinėse ekspedicijose. 1949 m. buvo suimtas ir iki 1956 m. kalintas Sverdlovsko lageriuose. 1956 m. reabilituotas. Nuo 1956 m. dirbo Panevėžio kraštotyros muziejuje, o 1957–1966 m. Rokiškio kraštotyros muziejaus direktoriumi. Drbdamas Rokiškyje įkūrė pirmąją skanseno tipo muziejaus skyrių po atviru dangumi, išrūpino muziejui respublikinio muziejaus statusą.

1966–1977 m. dirbo Lietuvos liaudies buities muziejaus Buities skyriaus vedėju. 1973 m. neakivaizdiniu būdu įgijo istoriko, istorijos ir visuomeninių mokslų dėstytojo spacialybę Vilniaus universitete. Ruošėsi rašyti disertaciją Istorijos instituto patvirtinta tema „Pirtis sodyboje, buity ir papročiuose“. Deja, dėl politinės padėties jam disertacijos parašyti buvo nelemta.

1977–1982 m. dirbo Paminklų konservavimo ir restauravimo instituto etnografu – vyr. architektu. .

1982 m. išėjęs į pensiją visuomenininiais pagrindais toliau tęsė pirčių tyrinėjimo programą. Aplankė kelis šimtus įvairiuose rajonuose esančių pirčių, apklausinėjo žmones, sukaupė apie 2000 fotonegatyvų, brėžinių, aprašymų. Paskelbė straipsnių lietuvių liaudies kultūros, daugiausia pirčių istorijos, muziejininkystės klausimais, rinko kraštotyrinę medžiagą, dalyvavo mokslinėse konferencijose. Buvo nevyriausybinės organizacijos „Nedėja“ leidžiamo literatūros ir kultūros almanacho “Nedėja” vyr. redaktorius.

2003 m. Liaudies buities muziejaus iniciatyva buvo išleista jo pirmoji knyga skirta pirties papročiams –„Pirtis kaimo kultūroje“.

1986 m. S.Daunys išleido pirmąją eilėraščių knygą „Šiaurės lyguma“, o vėliau dar aštuonis savo poezijos rinkinius:

Šiaurės lyguma: lyrinės kronikos, 1986 m.
Po troškimų medžiu, 1993 m.
Kur beržai žali, 1995 m.
Rugsėjo elegijos, 1997 m.
Po šiaurės dangum, 1999 m.
Spingsulė po dvyliktos, 2000 m.
Pro metų šakas, 2003 m.
Lygumos kelias, 2004 m.
Jaunystė už grotų, 2009 m.