Kuo Maironis galėtų būti svarbus mokiniui? (5)

Dainora Eigminienė | facebook.lt nuotr.

Kai prieš dešimt metų Vilniuje minėjome 140-ąsias Maironio gimimo metines, šviesaus atminimo prof. Vanda Zaborskaitė, atsakydama į klausimą, kaip skaityti Maironį, kad jį išgirstume, sokratiškai pradėjo – nežinojimo išpažintimi. Ji tada sakė: ,,Aš nežinau, kaip šiandien skaityti Maironį“. Ji prisiminė ankstesnius laikus, kaip jis buvo skaitomas, kaip keitėsi Maironio skaitymo akcentai. Iš Maironio poezijos daug ko galima pasisemti. Profesorė išskyrė naivųjį grožį eilėraštyje ,,Tėvynės dainos“, jai brangiausią ,,Vakarą“, ,,Ant Drūkšės ežero“, ,,Sudieu“. Manau, – kalbėjo ji, – akcentuotinas pasakymo grožis, gamtinė lyrika, individualūs išgyvenimai. Peršasi mintis, kad kiekvienas laikas, kiekviena epocha turi surasti savo perskaitymo aspektus ir formas. Svarbiausia, kad tas santykis būtų nepritemptas, nesumeluotas, tikras.

Kodėl galėtume Maironio nebeišgirsti? Dažnam atrodo, kad senstantis poetas moderniam gyvenimui nebetinka. Ar tikrai?

Kažkada dar jaunas V. Mačernis yra rašęs: ,,Kiekvienas susitikimas su Antika gimdo Renesansą“. Bandykime perfrazuoti: KIEKVIENAS SUSITIKIMAS, užmegztas dialogas su mūsų literatūros klasika, gimdo atgimimą, atnaujintą požiūrį.

Maironis turėtų būti įsiklausomas ir patikrinamas, kiek jis mums gyvas. Galbūt kiekviena karta turi teisę ginčytis su Maironiu, ieškoti, kuo jis svarbus, klausti, ar svarbus. Beje, gerai poezijai jokie pabaksnojimai nebaisūs. Tik čia turėtume kalbėti apie išskirtinę literatūros mokytojo atsakomybę, nes iš esmės nuo jo priklauso, ar pavyks išsaugoti gyvą ryšį su klasika, su literatūros tradicija. Ne atmesti, nutylėti ar naudoti atgyvenusias, taip pat ir pseudomodernias pateikimo formas, o pajausti, kas šiandien aktualu iš Maironio visiems. Kalbu apie meną perduoti, meną tarpininkauti. Mokykla turi būti gyvybinga struktūra, atvira kaitai, veikianti ir sąmoningai, ir spontaniškai. Kaip ir kultūra. Turime nepaversti literatūros pamokos faktų kapinėmis ar subanalintomis klišėmis. Kaip yra sakiusi prof. V. Daujotytė: ,,Ne klasika mus apleidžia, o mes ją, bet dar galime ieškoti galimybių gyvam ryšiui atstatyti“.

Ar Maironis mūsų mokiniams bus tik praėjusių laikų relikvija, ar jis tik kokia bronzinė statula? Juk su bronzinėmis skulptūromis nebendraujama.

Norėčiau pasidalinti savo patirtimi dėstant Maironį dvyliktokams. Stengiausi aprėpti jį visą: pabrėžiau individualiuosius žmogaus išgyvenimus, manydama, kad tai jiems aktualiausia, kalbėjau apie kūrybos, kūrėjo temą, romantinę pasaulėjautą, poeto pranašo misiją, daug laiko skyriau, kad jie suprastų, kodėl jis, anot literatūrologų, didysis poetinės formos reformatorius, kanoninio lietuvių eilėraščio meistras…, bet mokiniai galų gale mane vis tiek nustebino, atidengdami tai, kas šiuo metu mūsų visuomenėje akivaizdžiausia, simptomiška.

Dabar esame visuomenė be idealų arba pakrikusių idealų visuomenė – sakysite, aš tirštinu spalvas. Gal, bet esame išskirtinai egocentriški, esame praradę krypties pojūtį, kelio jausmą.

Paklausykite, ką jie, mokiniai, rašo apie Maironio aktualumą, kuo jis jiems svarbus.

• Atrodė, kad klasika neturi kuo patraukti, bet, tarkime, Maironis man įdomus.
• Jis suvokia idealo nepasiekiamumą, bet jo neišduoda.
• Jo kūryba yra Žinia, kad žmogus stipresnis už aplinkybes ir laiką.
• Teigti vertę, neigti neigimą – tai reikalauja prigimties dovanos.
• Man jis imponuoja, nes sugeba įsipareigoti visuomenei, iškelti daug tiesos apie mus pačius.
• Jis ir tvirtos asmenybės pavyzdys.
• Atsivėrė kaip asmenybė, besirūpinanti tautos sąmoningumu, visavertišku požiūriu ir laikysena.
• Maironis manyje provokuoja vertybinį konfliktą, būtinybę apsispręsti ir rinktis tauriai.
• Man jis svarbus, kad gali mane priversti degti.
• Galbūt nutolimas nuo tautos yra sielos išdavystė, beprasmis rusenimas sau, nepratęsiant tautos pasakojimo. Destruktyvus savo pareigos nevykdymas.
• Man artima jo romantinė pasulėžiūra, gebėjimas įsirėžti atmintin kanonine eilių forma, bet dar svarbesnis kaip neginčijamas autoritetas savo keltais klausimais, pilnai išreiškęs savo poziciją tėvynės klausimu.
• Galiu per jo kūrybą suprasti save ir įprasminti buvimą.
• Nevertinti Maironio – tarsi negerbti savo tėvų, nes mes visi iš jo gimę.
• Maironio didybę sukuria vidinių konfliktų aprėptis ir įvairumas.
• Dabar mes turime pasirūpinti, nes tauta dvasiškai taip ir nepriaugo iki tautos klasiko – pasklido eilės, bet neliko pagarboje.
• Jis iškyla kaip savotiškas ramstis, šviesulys, kuris suteikia vilties, kai sunku.
• Maironis sieja mane su Lietuva plačiąja, tikrąja prasme. Jis priartina prie Lietuvos praeities, pirmapradžio vaizdo. Poetas skatina susimąstyti, kas apskritai yra Lietuva, kokia ji man? Ar tai šalis, kurioje nėra perspektyvų, dideli mokesčiai, bloga valdžia?
• Niekada nemėgau aukotis, manydavau, kaip bus, taip bus, bet po pamokų apie Maironį supratau, kad buvau kvailas. Dabar mąstau taip: vis tiek kažkada viskas baigsis. Ir geri, ir blogi dalykai netrunka amžinai, todėl labai sveika prisiversti daryti tai, kas naudinga, bet reikalauja pastangų. Maironis atvėrė protą, kad kažkuo būti nėra lengva. Daug apie tai buvo kalbama ir pamokose, ir namie, bet patikėjau tik Maironiu.
• Maironis pagilino mano santykį su tėvyne. Idealizuodamas Lietuvos praeitį, kultūrą, kraštovaizdį, jis paskatino mane sieti savo ateitį su lietuviškumu bei lietuvybe.
• Jo poezija iškėlė man klausimą, ką man reiškia tėvynė ir kokiais būdais aš galiu pasitarnauti Lietuvai ar jai įsipareigoti. Maironis buvo vienas tų poetų, kurie mano pasirinkimams darė itin didelę įtaką. Per pastaruosiu ketverius metus dažnai keičiausi. Kito ir vertybinė sistema (iš jokios į šiokią tokią), autoritetai, tikslai, idealai. Ankstesnė nuostata ,,viskas vienodai“ pakito į ,,reikia siekti ir įsipareigoti“. Man atrodo, kad Maironio poezija turi nepaprastos galios pakeisti skaitytoją, formuoti asmenybę.
• Jo eilėraščiuose atradau sau pažįstamų jausenų: nostalgijos, nežinomybės jausmo, taip pat ir maksimalizmo, pasitikėjimo savimi.
• Man tikrasis Maironis eilėraščiuose. Tik deklamuodamas jį suprantu, jį jaučiu. Jį norisi deklamuoti.
• Maironis man, kaip žmogui, siekiančiam artisto karjeros, lyg atostogas planuojančiam – termometras. Jo labiausiai bijau ir tuo pačiu metu labiausiai noriu perskaityti geriausiai.
• Maironis jautrus įkvėpimui, jis pasiduoda mūzai ir leidžiasi vedamas išgyvenimo. Jis stipriai jaučia akimirką, yra budrus ją patirti ir įkūnyti žodyje.
• Maironio kūryba atskleidžia, kad jis geba pasilikti savyje, susiliesti su dieviškąja savo esme.
• Maironio kūryba padeda skaitytojui pasilikti savyje, nešti savo naštą, ir ne tik savo, bet ir kito žmogaus, kuris yra toji Maironio apdainuota tėvynė, ir kuriame slypi prarastos tėvynės mitas.

Jie pabrėžia asmenybiškumą. Stiprų žmogų. Jo poezija leidžia pasitikėti savimi, jaustis visaverčiu. Patikėjau tik Maironiu. Jie rašo apie valią, viltį, idealus. Imponuoja, nes sugeba įsipareigoti, verčia apsispręsti. Tai gyvas santykis su Maironiu. Aš jį girdžiu.

Mokiniai ilgisi prasmės, prasmingos veiklos. Mūsų anemiškais laikais, išplaukusių vertybių akivaizdoje, silpnų, bespalvių žmonių apsuptyje Maironio poezijos žmogus jiems yra veiklios, viltingos elgsenos pavyzdys. Daro įspūdį konstruktyvumas, valia, smarki opozicinė dvasia. Man netikėta, kad jie mažiausiai ieško Maironio poezijoje, atrodytų, jiems svarbių individualiųjų išgyvenimų. Santykis su tėvyne veriasi irgi netikėtu kampu. Poetinės kalbos branda jiems daro įspūdį paveikumu, įtaiga, jie jaučiasi įsipareigoję poetui, kaip autoritetui, jo žodžiui. Bet – svarbiausia – jie nėra abejingi. Gyvas ryšys mus, mokytojus, įpareigoja.

Kuo dar Maironis galėtų būti svarbus mokiniams?

1. Jis universalus. Į mūsų sąmonę įnešė europietiško platumo. Su juo negalime jaustis maži, menkučiai, atsilikę. Jis ugdo orumo ir tautinės savivertės jausmą.
2. Idealo sferai priklausanti tėvynės idėja, platoniškoji idėja. Jungianti, formuojanti žmogaus dvasią, įkvepianti atskirą žmogų veiklai, teikianti būčiai prasmę. Tėvynė – ne tik vieta, gimtasis kraštas, bet siekiama dvasinė aukštuma, mūsų įsipareigojimai, išpažįstamos vertybės, pasirinkimai, dėl ko ,,pavargti“. Jo kuriama kryptis iš tėviškės į Tėvynę…
3. Svarbus Maironio poezijos žmogaus gebėjimas intensyviai išgyventi savo laiką, jį suvokiant kaip istorinį. Jo poezija padeda surasti prasmingo gyvenimo orientyrus. Jo poezijoje pasirodė žmogus, atsakingas už praeitį, dabartį, ateitį. Tokios atsakomybės iš suaugusiųjų ilgisi mokiniai.
4. Vidinis dramatizmas. Įtampa, kurią suvaldė, įveikė, nes mums išlieka ir kaip individualiosios poezijos kūrėjas, ir kaip poetas pranašas.

Ne pranašas, aš ne kovot, aš ne žmonių mokinti, – aš Dievo įkvėptas giedot, su lyra giesmes pinti…
Arba
Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas, praeisiu kaip verdą verpetai…

5. Svarbi tapatybės samprata. Tautiškumas kaip žmogaus unikalumo pagrindas, kaip esmingas buvimo žmogumi būdas.
6. Maironio poezija liudija aukštos patirties galimybę ir jos tikrumą.

Suabejočiau, kad jaunuoliams Maironis nėra dabarties poetas, tyliai pasitraukęs į saugią klasikos zoną. Maironis dabartį padeda suprasti. Mokinius slegia visuomenėje įsigalėjęs abejingumas, tamsumas, nemokšiškumas, užmaršumas, ryšio su praeitimi neturėjimas, ,,neįgalumas būti savo krašto, valstybės, tautos žmogumi. Juk dažnai lengvai deklaruojamas savo patriotizmas nieko nepadarius ir net neketinant daryti“. (M. Martinaitis)

Jo poezija padeda užmegzti kūrybišką dialogą su tradicija. Maironis jungia, vengdamas muziejinio santykio su praeities kultūra. Mūsų mokiniai ilgisi ,,asmenybės su principais, aukšta sąmone ir aiškia moraline valia“, anot R. Tamošaičio. ,,Gražūs žmonės yra tie, kurie giliai jaučia ir teisingai mąsto (…) Teisingas mąstymas kūryboje virsta klasika, o klasika formuoja mus visus, ji mus traukia keistis, ji mus keičia net patiems to nežinant“. (R.Tamošaitis)

Jis vienas menininkų, kuriam pavyko suderinti dar Horacijaus ,,Poezijos mene“ minimas dvi literatūros poveikio formas – naudingumą ir malonumą.
,,Literatūra atlieka ne tik estetinę, bet ir terapinę, net prevencinę funkciją. Pasaulis nesveikas, tačiau jį galima pagydyti. Ir literatūra, kuri atsisako būti vaistais, atsisako prisidėti kovojant prieš laiko dvasios ligą, tokia literatūra ne terapija, o simptomas masinės neurozės, kurią ji pati dar ir skatina. Jei rašytojas nesugeba suteikti imuniteto nevilčiai, jis jau bent neturėtų plūktis, stengdamasis užkrėsti skaitytoją neviltimi“. (V. Franklis) Maironis teikia vilties, gydo. Jis kuria sveikas formas, o ne fragmentišką šokiravimo estetiką. Jo eilėmis gali ne tik svaigintis, bet ir auginti save. Juk kūrėjas renkasi, kokiu būdu, kaip kalbėti skaitytojui.

Vis dar tikime, kad vienas vertos literatūros skiriamųjų bruožų yra jos gebėjimas įtraukti skaitantįjį į ekstatinę būseną. Ekstazė, kaip žinome, iš graikiško žodžio etimologijos, nėra vien didžiausio susijaudinimo būsena, pasidalinimas meilėje, bet kartu ir išėjimas iš savęs, už savo asmenybės ribų.
Turbūt apie šitokią ugdančią – ir pasaulio, ir savęs, ir kitų patirtį, plečiančią matymo erdvę, kalba dauguma Maironio kūrinių.

Kažkada paklausti, ko ieško knygose, mokiniai pabrėžė norą įsišaknyti, kam nors priklausyti, bijojo būti niekieno.

Mes dažnai kalbame apie juos, jų vardu, už juos, iškreipiame jų tiesą mums naudinga linkme. Tai nesąžininga. Girdime sakant – jie nieko neskaito, negalime priversti, jiems neįdomi klasika. Supraskit, tokie dabar laikai.

Yra šiek tiek kitaip. Ir tas kitaip yra susijęs su mumis, mokytojais, mūsų darbo literatūros pamokoje kokybe, mūsų pačių gyvu ryšiu su kūriniais. Kaip gyvą ryšį su mokiniu ir su kūriniu užmegzti? Tai jau mokytojo asmenybės, dalyko išmanymo ir metodo klausimas. Ir dar. Nuoširdžiai mylėkime mokinį, literatūrą ir savo darbą. Megzkime giluminius žmogiškus ryšius. Būkime kartu. Veikime kartu. Kalbėkimės. Klausykime. Ieškokime. Tik tada literatūros pamokoje bus prakalbintas kūrinys.

Autorė yra Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė. (Pranešimas skaitytas Lietuvos ir užsienio mokyklų lituanistų konferencijoje „Maironio palikimas: tapatumo klausimai šiandienos mokykloje“ Palangos senojoje gimnazijoje, šių metų rugsėjo 28 d.).